Žodžiu, karas siaučia, Lietuva patiria milžiniškus nuostolius, ačiū Dievui ir Užsienio reikalų ministerijai už ES paramą kovoje. Taip galima apibendrinti diskusiją. Nesutariama tik dėl tolesnės gynybos taktikos.
Net Marius Laurinavičius, kuris gana įtaigiai tvirtina, kad joks karas nevyksta, visą savo tyrimą pasitelkia kaip vieną didelį argumentą palaikyti idėjai, kad premjeras Algirdas Butkevičius turėtų paskambinti Dmitrijui Medvedevui, kaip kažkada darė prezidentė Dalia Grybauskaitė
Ko jūs asmeniškai netekote šiame kare su Rusija? Jei tai būtų tikras karas, jums ne tik nekiltų toks klausimas, bet ir nebūtų laiko į jį atsakinėti. Nepaversiu savo teksto pamokslu, bet, manau, svarbu pabrėžti, kad nesąžininga kalbėti apie karą šiuolaikinės Lietuvos situacijoje.
Ko jūs asmeniškai netekote šiame kare su Rusija? Jei tai būtų tikras karas, jums ne tik nekiltų toks klausimas, bet ir nebūtų laiko į jį atsakinėti. Nepaversiu savo teksto pamokslu, bet, manau, svarbu pabrėžti, kad nesąžininga kalbėti apie karą šiuolaikinės Lietuvos situacijoje. Papasakokite nuo dujų žūstantiems sirams, kad Lietuva taip pat kariauja su Rusija – pažiūrėsim, ką jie atsakys.
Be to, tuščiai švaistytis karo šūkiais yra ne tik amoralu, bet ir pavojinga – prisiminkite Mikės Melagėlio istoriją. Todėl stebint visą šį Lietuvos viešosios erdvės siautulį kyla tik vienas rimtas klausimas – kam mums visa tai? Gal mes patys norime karo su Rusija?
Nesunku suprasti, kam viso šito reikia Rusijai. Ją kamuoja politinis skausmas dėl menkstančios tarptautinės reikšmės. Rusija nepajėgia toliau vaidinti Šaltojo karo laikų vaidmens pasaulio politikoje, o naujo vaidmens neranda. Tai erzinančiai veikia ne tik Vladimiro Putino „dvarą“, bet ir visą Rusijos visuomenę. Rusija išgyvena tipišką didelės valstybės sunkmetį.
Triukšmo kėlimas tokioje situacijoje yra instinktyvi reakcija. Labai svarbu, kad kuo daugiau pasaulio žmonių apie Rusiją kalbėtų ir dėl jos nesutartų. Tada bent atrodys, kad Rusija labai svarbi.
Tai gal ir ne visai sąmoningas procesas, bet jis veikia politiką. Todėl Rusija, pavyzdžiui, yra pati triukšmingiausia Sirijos sąjungininkė, nors tikrai lemiamą vaidmenį toje situacijoje vaidina tylioji Kinija.
Panašiai galima interpretuoti ir 2008 m. Rusijos-Gruzijos karą. Politiniu ir kariniu požiūriu tai buvo visiškas krachas. Šaltojo karo metu būtų kažkas nesuvokiama, jei Sovietų Sąjunga neužbaigtų savo įtakos sferoje pradėtos ginkluotos iniciatyvos.
Kažkas panašaus į 2008 m. karą su Gruzija būtų įvykę, jei 1968 m. sovietų tankai dėl Vakarų spaudimo būtų neprivažiavę iki Prahos. Bet triukšmą 2008 m. vis dar puikiai pavyko sukelti. Visi suprato, kad Rusija – didi agresorė.
Baltijos valstybės buvo ir visada bus tai, dėl ko Rusijai lengva kelti triukšmą. Noras tą triukšmą kelti svyruoja ir toliau svyruos priklausomai nuo Rusijos santykių su ES ir JAV. Todėl nesigilinant į tai, dėl ko iš tikrųjų susidarė eilės pasienyje (įdomu, beje, kad nesutriko kur kas daugiau pervežantis traukinių eismas), reikia pripažinti, jog Rusijai visada bus smagu ir naudinga parodyti, kad ji gali sukelti didelių problemų tokiai ES „pirmininkautojai“ kaip Lietuva.
Ypač, kad Lietuva iš anksto dreba ir mato save agresijos auka tai agresijai dar neprasidėjus.
Rusija yra verslo Laukiniai Vakarai. Kam nusibosta tingus ir paprastas vakarietiškas gyvenimas, kas svajoja auksą puodynėmis žarstyti, tas, aišku, gali krautis mantą ir išjoti, visai kaip tikruose vesternuose.
Ekonominis karas? Apie ką jūs kalbat? Lietuva neturi ir niekada neturės išteklių ginti savo verslą Rusijoje. Gal kas nors to nežino? Net JAV neturi tam pakankamai išteklių ir todėl apie pasakišką pelną svajojantys amerikiečių verslininkai Rusijoje rizikuoja ne tik pinigais ar laisve, bet ir gyvybe.
Rusija yra verslo Laukiniai Vakarai. Kam nusibosta tingus ir paprastas vakarietiškas gyvenimas, kas svajoja auksą puodynėmis žarstyti, tas, aišku, gali krautis mantą ir išjoti, visai kaip tikruose vesternuose.
Bet „už ribos“ aukso ieškotojams niekas jokių garantijų neteikia ir apsaugos nesiūlo. Bent jau tikrai ne Lietuvos vyriausybė. Dėl to mes visi piliečiai (ir verslininkai, ir neverslininkai) turėtume aiškiai ir atvirai susitarti.
Gelbėdama verslą nuo netikėtumų Rusijoje mūsų vyriausybė negali švaistyti ne tik pinigų, bet ir laiko bei energijos. Čia turėtų veikti stichinių nelaimių analogija – Lietuvos vyriausybė juk neapsiima numalšinti audrų jūrose, kad verslininkų kroviniai sėkmingai pasiektų paskirties uostus.
Tiek apie ekonomikos frontą. Apie tai, kad Rusija vykdo informacinį karą prieš Lietuvą, apskritai galima pranešti bet kurią pasirinktą dieną ir tai bus tiesa. Rusija iš tikrųjų vykdo aktyvią informacinę politiką ir siekia ne tik Lietuvoje paveikti visuomenės ar konkrečių politikų nuomones.
Gal ir neblogai, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie domisi tuo, ką patys vadina informaciniu karu, ir savotiškai mus erzina neleisdami pamiršti apie Rusijos poveikį. Bet bijau, kad tikrieji Rusijos tikslai šioje srityje, o taip pat patys poveikio mastai ir priemonės, lieka ne tik mums nežinomi, bet ir sunkiai įsivaizduojami.
Todėl svarbiausias Lietuvos ginklas informaciniame kare yra laisvė. Lietuva yra laisva šalis, čia galima ir mylėti Rusiją, ir jos nekęsti, ir neturėti nuomonės, ir net nebalsuoti. Štai kokia nuostabi šalis yra Lietuva. O ji tokia nuostabi dėl to, kad turi nepriklausomą teritoriją ir Konstituciją, kuri užtikrina, kad piliečių laisvė būtų reali.
Todėl yra tik du dalykai, kurių gynybai neturėtume gailėti nei laiko, nei pinigų, nei pastangų. Tai Lietuvos teritorija ir Konstitucija. Jokie ekonominiai ar informaciniai karai neturėtų mūsų blaškyti ir nukreipti resursų nuo tų dviejų esminių dalykų.
Šiuo požiūriu, reikia pripažinti, kad Rusija yra taip pat ir nuolatinė karinė grėsmė. Lietuvos valstybingumui labai svarbu pajėgti pamatyti valstybės gynybos problemą kaip konkrečią ir išsprendžiamą. Kažkas turėtų apmąstyti scenarijus, kylančius iš dabarties, o ne praeities, ir ieškoti geriausių išeičių konkrečiai besiklostančioje karinėje ir politinėje situacijoje.
Norėčiau tikėti, nors kartais tuo abejoju, kad žmonės, kurių darbas yra Lietuvos gynyba, dirba tą darbą sąžiningai ir nuosekliai. Bet net jeigu ne, gynyba yra tokia sritis, kur visuomenės dėmesys nedaug ką keičia.
Mes tegalime sutarti, kad esame pasiruošę skirti gana daug pinigų valstybės gynybai, ir išsirinkti tokį prezidentą, kuris niekada nepamirštų, kad tai – viena iš svarbiausių jo atsakomybės sričių, o ne simbolinė funkcija.
Tokiame kontekste aš tikrai nemanau, kad Lietuvos visuomenė turėtų kariauti tą karą su Rusija, kurį įsivaizduoja kariaujanti šiomis dienomis.
Man labai gaila, kad nė vienam politikui nepavyko suformuluoti maždaug tokio pareiškimo: Lietuva menkų nesusipratimų pasienyje, žinoma, nelaiko didele problema, bet džiaugtųsi, jei Rusijai pavyktų greitai ištirti situaciją muitinėje.
Tai būtų buvęs brandus ir stilingas atsakymas šioje situacijoje. Tačiau joks politikas negali būti asmeniškai atsakingas už visos visuomenės trūkumus. Manau, kad žinau, kas iš tikrųjų vyksta.
Pavyzdžiui, aš asmeniškai (tikiu, kad esu ne vienintelis toks) labai nenoriu karo su Rusija. Neslėpsiu – aš to karo bijau. Labai bijau.
Pavyzdžiui, aš asmeniškai (tikiu, kad esu ne vienintelis toks) labai nenoriu karo su Rusija. Neslėpsiu – aš to karo bijau. Labai bijau.
Bet šiuo metu jaučiu, kad mano baime piktavališkai naudojasi kažkas visai ne Rusijoje, o Lietuvoje. Manau, tai konkretūs verslininkai ir žurnalistai. Įtariu, kad jie piktnaudžiauja mano baime nenorėdami prarasti savo pinigų arba siekdami jų dar daugiau uždirbti.
Tai mane siutina, aš to tiesiog negaliu pakęsti. Trisdešimt šešis kartus pykstu, kaip pasakytų Erkiulis Puaro.
O politiškai kiekvienas toks „karas su Rusija“ silpnina Lietuvą pasaulio akyse.
Dabar Rusijai pakanka, taip sakant, atsikrenkšti ir Lietuvoje jau dreba langai. Tai – taip pat spaudimo ar, jei jau taip labai norite, informacinio karo pasekmė.
