Populiaru manyti, kad teroristai pasikėsino į tikrąsias Europos vertybes. Greičiausiai, kad taip, nes tik dėl tikrųjų vertybių Prancūzijoje į gatves gali, pasak taiklios vienos žurnalistės pastabos, išeiti daugiau žmonių negu gyvena Lietuvoje.
Tik kokioms vertybėms pagrasinta? Žodžio laisvei? Žurnalistai, žinoma, norėtų taip manyti. Jie seniai svajoja sulaukti dienos, kai minios susirinks jų pagerbti ar apginti. Bet iš tikrųjų žurnalistams patekus į bėdą minios niekada nesusirenka.
Be to, žodžio laisvė yra per daug neapibrėžtas dalykas, kad sutrauktų minias. Atkreipkite dėmesį, kaip greitai vienu iš svarbiausių klausimų tapo diskusija apie pačią žodžio laisvės sampratą. Jos dalyviai grupuojasi spręsdami šiek tiek pakeistą W.Shakespeare‘o dilemą: „Būti ar nebūti Charlie?“
„Būti ar nebūti Charlie?“ yra, be abejo, įdomi tema diskusijai. Bet tikrųjų Europos vertybių požiūriu, tai klystkelis. Šis pokalbis skaldo, o ne vienija.
Panašus klystkelis yra ir diskusija apie Europos liberalizmą ir silpnumą ar jos krikščionybę ir stiprumą. Tai irgi dalijanti tema, kurios nė viena pusė milijonų nesutraukia. Į „Šeimadienį“, kad ir ką apie jį galvotumėte, neatėjo „visa Lietuva“. O štai savaitgalio eitynėse tikrai susirinko „le tout Paris“.
Tai dėl ko tiek žmonių išėjo į gatves? Bijau, kad atsakymas yra nuviliančiai paprastas. Milijonai prancūzų išėjo ginti Prancūzijos. Nes tai jie darė visada, kai kildavo pavojus. Nes Prancūzijos Respublika ir yra jų tikroji vertybė, kuriai pagrasinta.
Kitų, visų pirma, Europos, valstybių vadovai ir piliečiai prie prancūzų jungėsi dėl to, kad savo respublikas laiko ne mažesnėmis vertybėmis. Juos suvienijo ta tikroji europietiška vienybė, kai kiekvienas svarbus dėl savęs paties ir kai dėl savo išskirtinumo tampame neatskiriama kompanijos dalimi.
Europoje gimusi vakarietiška valstybė yra gyva ir tvirta – štai ką mes pamatėme Paryžiuje. Iš prigimties ji taiki, bet pasipriešinti gali, kaip yra jau ne kartą įrodžiusi. Objektyviai vertinant, čia nėra jokios naujienos. Tačiau subjektyviai savo valstybės patvirtinimą išgyvename kaip viską keičiantį įvykį dėl to, kad buvome beveik visai nustoję ta valstybe tikėti.
Čia verta prisiminti lenkų istoriką Oskarą Haleckį, kuris dar XX a. viduryje teigė, kad istoriškai Europos epocha jau yra pasibaigusi.
Čia verta prisiminti lenkų istoriką Oskarą Haleckį, kuris dar XX a. viduryje teigė, kad istoriškai Europos epocha jau yra pasibaigusi. Savo knygoje „Europos ribos ir skirstymai“ jis teigė, kad Europos laikas yra užbaigtas tokia pat prasme, kaip Antika, kurią O.Haleckis mieliau vadino Viduržemio epocha. Mūsų gyvenamas laikas yra naujos – Atlanto epochos (jos esmė ir centras – tai, ką mes vadiname Vakarų pasauliu, nors O.Haleckis smarkiai kritikavo šį terminą) pradžia.
Labai ilgai europiečiams atrodė, kad kartu su Europos epocha baigiasi ir europietiška valstybė. Šį pesimizmą išugdė įvairūs veiksniai: Prancūzijos revoliucijos atneštas siaubas ir sukrėtimas, XIX a. imperijų konvulsijos ir europiečių nesugebėtas net deramai pabaigti Pirmasis pasaulinis karas.
Šiandien, stebėdami Paryžiaus įvykius, galime į europietiškos valstybės likimą pažvelgti visai naujomis akimis. Gali būti, kad Respublika yra didžiausias ir svarbiausias Europos epochos palikimas. Galbūt kaip tik į tai krikščioniška Europa pati to nesuvokdama visą laiką ėjo. Gal čia ir buvo didžiausia Europos epochos prasmė: įrodyti, kad valstybė gali gimti vien tik iš žmonių proto ir laisvos valios?
Juk šiuolaikinė vakarietiška Respublika iš tikrųjų įsitvirtino tik tarpukariu. Taigi, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuris kone visuotinai pripažįstamas paskutiniuoju tikrai europietišku karu.
Tik tada Europa pradėjo suvokti, kad jos politinė geografija bus tokia, kokios norės žmonės. Žmonės, kurie patys pasiskirsto į politines tautas, neatsiklausdami nei politikų, nei mokslininkų.
Paaiškėjo, kad valstybė gimsta iš visiškos politinės žmogaus autonomijos šiame pasaulyje. Kad ją sukuria galia, kurią potencialiai turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo aplinkos, padėties, net pažiūrų ar religijos.
Paaiškėjo, kad valstybė gimsta iš visiškos politinės žmogaus autonomijos šiame pasaulyje. Kad ją sukuria galia, kurią potencialiai turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo aplinkos, padėties, net pažiūrų ar religijos.
Būtent šis suvokimas, matyt, pažadino tą mums gerai pažįstamą vakariečių misionierišką entuziazmą, iš kurio retkarčiais patys pasišaipome. Bet rimtai svarstant, vakarietiškos valstybės modelis įvairiais pavidalais iš tikrųjų sklinda šiuolaikiniame pasaulyje. Todėl mes dar nežinome, ar tikrai klysta tie, kas mano, kad europinė politinė žmogaus laisvė yra universali žinia, kurią galime ir net privalome perduoti kitoms kultūroms.
Tai, kad mūsų valstybė yra nauja, o ne sena, kad esame pradžioje, o ne pabaigoje, mes ypač aiškiai juntame Lietuvoje. Dėl savitai susiklosčiusios istorijos mes greičiau negu daugelis europiečių galime pastebėti, kad nepaisant daugybės sukrečiančių kliūčių ir nuotykių mes esame tame pačiame kelyje, kuriuo pradėjome eiti tarpukariu.
Tik tai sunkus kelias. Mūsų nuovargis ir nusivylimas suprantami. Bet tai kelio pradžios nuovargis. Tai tas nuovargis, kuris apima suvokus, kad teks nueiti daug daugiau negu iš pradžių atrodė. Tai taip pat ir tas nuovargis, kuris vilioja mesti kelią dėl takelio.
Tam tikra prasme mūsų padėtis Europoje primena amerikiečių padėtį XIX a. viduryje, pilietinio karo laikotarpiu. Kaip ir jie, mes galime rinktis.
Šia prasme europietiška valstybė tikrai yra pavojuje, nes mes galime ją sugriauti. Arba galime ją iškeisti į lengvesnį, aiškesnį, paprastesnį gyvenimo modelį – rusišką, musulmonišką ar dar kitokį. Arba galime atmesti viską, kas netikra, ir dar tvirčiau įsikibti į kelio pradžioje pasirinktas tikrąsias vertybes.
Tarsi nujausdami šių dienų įvykius mūsų padėtį labai taikliai pavaizdavo paskutiniojo filmo apie Džeimsą Bondą kūrėjai.
Tarsi nujausdami šių dienų įvykius mūsų padėtį labai taikliai pavaizdavo paskutiniojo filmo apie Džeimsą Bondą kūrėjai. Pažiūrėjęs „Operacija „Skyfall“ vienas mano draugas pasakė taip: „Pamačiau pavargusius senus žmones, kuriems neliko jokios kitos išeities tik būti savimi: geraisiais arba blogaisiais herojais“.
Nuovargis iš tikrųjų yra svarbi „Skyfall“ tema. Filmo pradžioje Bondą, atrodo, visi išduoda. M. įsakymu jį peršauna savi ir slaptajam agentui krentant į vandenį nuskamba lemtinga tradicinės teminės Bondo dainos eilutė: „Tai – pabaiga...“.
Bet tuomet įvykdoma negirdėto masto teroro ataka prieš Didžiosios Britanijos slaptąją tarnybą. Išduotas ir pavargęs, kaip vėliau paaiškėja, beveik visiškai nukvakęs Bondas grįžta. Grįžta nenoromis, tarsi pats nežinodamas, kodėl (neabejoju, kad su labai panašia nuotaika į gatves savaitgalį ėjo nemaža dalis prancūzų; tik jie, be abejo, niekada neprisipažins).
Toliau žingsnis po žingsnio iš Bondo atimama tai, kas buvo netikra. Tarnyba iš prabangių rūmų išsikelia į bunkerį. Technikos pažanga nubraukiama, kai užduočiai vykdyti Bondui išduodamas radijo siųstuvas ir pistoletas – maždaug Antrojo pasaulinio karo laikų žvalgo rinkinys.
Net legendinis filmui „Goldfingeris“ sukurtas automobilis, kuris vienu momentu simbolizuoja grįžimą į patikimą pradžią, virsta laužo krūva. Pagaliau žūsta ir, atrodė, tiek daug reiškusi ir simbolizavusi vienintelė moteriškos lyties M.
Lieka tik amžinoji sekretorė Moneypenny ir oda muštos durys. Ir Britanija, kuri, kaip sužinome, vis dar gali rasti įkvėpimo savo aukso amžiaus poeto lordo Tennysono eilėse. Užtat Bondas nebeatrodo toks pavargęs ir net nusiskuta, taip, matyt, išreikšdamas savo sugrįžimą prie tikrųjų vertybių.
Užtat Bondas nebeatrodo toks pavargęs ir net nusiskuta, taip, matyt, išreikšdamas sugrįžimą prie tikrųjų vertybių.
Būtent tai vyksta su mumis visais, stebinčiais įvykius Paryžiuje.
Netikri dalykai nubyra, ir mes pastatomi prieš tikruosius save pačius. Tai įkvėpia ir kartu nuvilia, džiugina, gąsdina. Bet protas sako, kad tai – vienintelis tikras kelias.
Į išpopuliarėjusį prisistatymą „Aš esu Charlie“ būtų visiškai logiška atsakyti ironiškai šyptelint ir kukliai, bet tvirtai tariant: „Bondas. Džeimsas Bondas“.
Tai būtų labai prasminga, nes Bondas čia – ne atsitiktinis personažas, o tikrasis mūsų naujos epochos herojus. Bet apie tai – kitą kartą.
