Panašu, kad šiuo metu svarstomas planas ministerijų pastatą įkurdinti šalia Seimo. Ten būtų perkelta 12 ministerijų, taigi – visos, išskyrus Užsienio reikalų ministeriją ir Krašto apsaugos ministeriją. Sutapimas ar ne, bet išimtis daroma toms pačioms ministerijoms, kurias valdančioji partija nuo pat pradžių atvirai įvertino kaip „prezidentines“.
Gal tai ir nėra taip svarbu kaip PVM lengvatos šildymui, bet šis projektas atskleidžia tam tikro pobūdžio mąstymą apie politiką ir valdžią. Mąstymą, kuris, šiaip ar taip, būdingas šiuo metu Lietuvą iš tikrųjų valdantiems žmonėms. Šis mąstymas daro konkrečią įtaką ir mūsų – piliečių gyvenimui, todėl neturėtų būti mums visai nesvarbus.
Argumentai už ministerijų įkurdinimą viename pastate ne kartą kartoti. Jų svarbiausias motyvas – viskas pigiau ir paprasčiau. Dar neaišku, ar tai tikrai tiesa, bet čia su taupumu nesiginčykime. Su taupumu apskritai nepasiginčysi.
Panašu, kad šiuo metu svarstomas planas ministerijų pastatą įkurdinti šalia Seimo. Ten būtų perkelta 12 ministerijų.
Problema kita – iškeliant ekonominį efektyvumą kaip svarbiausią ministerijų ir Vyriausybės veiklos kriterijų politika įvertinama kaip aptarnavimas. Esą svarbiausia veikla yra pats mūsų gyvenimas, kurį politikai tik administruoja. Ministerijų pastatas būtų tarsi visos Lietuvos „back office“, įvedantis vieno langelio principą visiems viešiesiems reikalams.
Taip mąstant paneigiamas kitas labai svarbus politikos aspektas – reprezentacija. Politinė galia visuomet įgyjama kam nors atstovaujant. Seimo nariai atstovauja politinėms partijoms ir rinkėjams, Vyriausybė – Seimui, politinėms partijoms ir rinkėjams, visi kartu valdantys politikai atstovauja suvereniai tautai ir pan.
Be kitų dalykų, atstovavimas apima ir regimumą. Atstovas turi būti matomas, aiškiai atpažįstamas ir tai svarbu ne tik siaurąja prasme – kai atstovas yra konkretus fizinis asmuo. Matomumo aspektas reikšmingas ir instituciniam atstovavimui, tai viso atskiro žanro – politinės architektūros pagrindas.
Neturėtume puoselėti nepagrįstų technologinių iliuzijų: mūsų gyvenimas dar ilgai vyks konkrečiose fizinėse erdvėse. Valstybės turės teritoriją, o žmonės telksis į miestus. Todėl politinė valdžia taip pat privalo ir toliau privalės užimti konkrečią fizinę erdvę. Reprezentacinis, atstovaujamasis šios valdžios pobūdis reiškia, kad nėra nesvarbu, kokias erdves ir kokiu būdu ji užima.
Ministerijų pastatai yra politinės reprezentacijos dalis. Ministerija atstovauja suverenios tautos galiai ir viešajam interesui tam tikroje visuomenės gyvenimo srityje. Būdama tam tikroje vietoje, ji sukuria savo srities viešojo gyvenimo fizinį centrą. Kelių inžinieriai „sukasi“ aplink Susisiekimo ministeriją, „kultūrininkai“ – aplink Kultūros ministeriją, teisininkai – aplink Teisingumo ministeriją ir pan.
Jau pradėkime galvoti, ką iš tikrųjų reiškia sumanymas sutelkti visą šį „sukimąsi“, visą visuomenės „šokį“ aplink vieną pastatą ir vieną centrą. Bet pradžiai kai ką prisiminkime.
Sovietmečiu daug labiau negu dabar ministerijos atliko administracinę, tikrosios komunistų partijos politikos aptarnavimo funkciją. Vis dėlto tuomet niekam neatėjo į galvą patalpinti visas ministerijas viename pastate. (Keistų patalpinimų, kuriuos nulėmė administracinė valdžios institucijų samprata, beje, būta: Seimo pastatų kompleksą kažkada turėjo dalytis Aukščiausioji Taryba, Finansų ministerija ir Profesinių sąjungų centro taryba). Priešingai, totalitarinė valdžia siekė būti visur, prasiskverbti (ir fizine prasme) į visas gyvenimo sritis.
Rimčiau ieškant galima rasti tik vieną daugiau ar mažiau tinkamą ministerijų pastato istorinę analogiją. Tai – viduramžių pilis. Būdama ir mokesčių surinkimo centru, ir teismo vieta, ir kalėjimu, ir gynybiniu pastatu tuo pat metu pilis iš tikrųjų reprezentavo visa apimančią, tam tikra prasme absoliučią karaliaus ar kunigaikščio valdžią.
Neatsitiktinai panašiu principu suformuota, pavyzdžiui, Aleksandro Lukašenkos prezidentūra. Pilis primena apie laikus, kai valdžios nereikėjo su niekuo dalytis. Šia prasme ji prieštarauja respublikoniškam atsargaus galios dalijimo principui, kuris yra platesnis nei vien trijų valdžios šakų (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisiamosios) atskyrimas.
Kas iš tikrųjų toje svajonių pilaitėje gyvena? Taip turėtume paklausti premjero.
Nesakau, kad mums gresia diktatūra. Respublikos taip paprastai nesugriausi, ministerijų perkėlimo tam nepakaks. Tiesiog nepakankamai apmąstytus fundamentalius politinius sprendimus paskui būna sunku ir brangu ištaisyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Už laisvą Lietuvą!
