Sunku rimtai įvertinti paties A.Kedavičiaus ar BPC veiklą. Kol Dembavoje nebuvo nužudyta mergina, mes ne per daugiausia ta veikla domėjomės. Gal tik sveikas protas vieną kitą išvadą gali padiktuoti.
Kas ką nors išmano apie valstybės biudžetą, tas žino, kad už 12 mln. litų per metus (toks, pasak A.Kedavičiaus, yra BPC biudžetas) gali išlaikyti tik nedidelę įstaigą. Jei įstaigai dar reikia rūpintis brangia įranga, tai joje arba labai nedaug darbuotojų, arba tų darbuotojų maži atlyginimai.
Jei leistumės į tokius apmąstymus giliau, tai tikriausiai prieš mus atsivertų bendra žavinga pagalbos tarnybų panorama, kuri priverstų stebėtis, kaip apskritai dar sulaukiame kokios nors pagalbos.
Jei leistumės į tokius apmąstymus giliau, tai tikriausiai prieš mus atsivertų bendra žavinga pagalbos tarnybų panorama, kuri priverstų stebėtis, kaip apskritai dar sulaukiame kokios nors pagalbos. Bet tai nėra didžiausia problema.
Jei valstybė išliks nepriklausoma, tai praeis dar daugiau metų, įvyks dar daugiau skambių nelaimių (neskambios nesiskaito – toks gyvenimas) ir pagalbos tarnybos sustiprės. Ne tik atskiri žmonės, bet ir politinė bendruomenė mokosi tik iš savo klaidų.
Iš savo asmeninės patirties, beje, galiu paliudyti, kad pagalbos tarnybų padėtis Lietuvoje jau yra gerokai pagerėjusi.
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai prieš maždaug penkiolika metų man paskambinus nuo vaikystės įsikaltu į galvą telefonu 02 automatinis atsakiklis paprašė „minutėlę palaukti“ ir nusprendė praskaidrinti mano (taigi potencialiai bagažinėje vežamos aukos, o tikrovėje, ačiū Dievui, tik automobilių vagių nuskriausto žmogaus) nuotaiką žavingu klasikinės muzikos kūriniu.
Kur kas rimtesnė problema yra Lietuvos viešajame gyvenime vis dažniau pasikartojantis atpirkimo ožio scenarijus. Atpirkimo ožys dažnai minimas turint galvoje paprastą kaltės suvertimą kitam. Žurnalistinėje kalboje šis gyvūnas tapo politikų ir pareigūnų išsisukinėjimo ir atsakomybės vengimo simboliu.
Tačiau atpirkimo ožio siužetas, ypač dėl savo pasikartojimo pastarojo meto Lietuvoje, vertas šiek tiek gilesnių apmąstymų. Juk A.Kedavičius, pavyzdžiui, virto atpirkimo ožiu ne kokia simboline ar perkeltine, o konkrečia, galima sakyti, klasikine prasme.
Svarbiausia atpirkimo ožio savybė ta, kad paaukotas už kitų nuodėmes jis pats paradoksaliu būdu tampa nekaltas. Gali būti, kad šis paslaptingas teiginys skamba per daug „filosofiškai“. Bet jį galima greitai nuleisti ant žemės.
Labai paprasta: susiklosčius atpirkimo ožio situacijai, joje atsidūrusio žmogaus asmeninės savybės (įskaitant proto būklę, darbo pasiekimus, alkoholizmą ar jo nebuvimą – viską, kas susiję su konkrečiai su tuo žmogumi) praranda bet kokią reikšmę.
A.Kedavičius buvo priverstas atsistatydinti (tai tas pats, kaip atleisti) dabar. Todėl jis tapo atpirkimo ožiu ir bus reikšmingas ir prisimenamas tik kaip toks.
Pažvelkime dar žemiškiau į konkretų A.Kedavičiaus atvejį. Jeigu A.Kedavičius iš tikrųjų blogai dirbo (net jei tai paaiškėjo tik dabar), tai dabar yra pats netinkamiausias momentas atleisti jį iš pareigų. Jis turėtų būti atleistas po gerų metų, jokiu būdu nesiejant atleidimo su vadinamąja Dembavos tragedija.
Tačiau A.Kedavičius buvo priverstas atsistatydinti (tai tas pats, kaip atleisti) dabar. Todėl jis tapo atpirkimo ožiu ir bus reikšmingas ir prisimenamas tik kaip toks. Dabar jau beprasmiška vieniems kitus įtikinėti, kad būta kitų svarbių priežasčių, dėl kurių A.Kedavičius neteko darbo. Jo atsistatydinimas nebeišskiriamai susijęs su per visą Lietuvą nuskambėjusia žmogžudyste, dėl kurios kažkokį neapibrėžtą sąžinės nerimą, atrodo, jaučiame mes visi.
Tas „mes visi“ atveria kitą labai svarbų atpirkimo ožio situacijos aspektą. Būtų paprasta ir net šiek tiek patrauklu matyti A.Kedavičiaus pasitraukimą kaip konkretaus vidaus reikalų ministro išeitį. Bet reikalas tas, kad neįmanoma būti ministro atpirkimo ožiu. Pati atpirkimo ožio samprata reiškia, kad atperkama visos politinės bendruomenės kaltė.
Ir vėl, pasakykim paprasčiau: A.Kedavičius atsistatydino dėl to, kad tai tinka mums visiems. Tai ne konkretaus ministro ar partijos, o visų mūsų pasirinkta išeitis.
Aišku, kad A.Kedavičiaus pašalinimas tinka vidaus reikalų ministrui, nes šiam ne tik nereikia pačiam atsakyti, bet jis dar gali ir pademonstruoti, kaip ryžtingai priima sunkius sprendimus ir valdo situacijas. Tačiau dėl beveik tų pačių priežasčių atpirkimo ožio išeitis tinka ir premjerui. Ir visai valdančiajai koalicijai.
Opozicijai visa ši situacija irgi tinka, nes nėra prie ko prikibti. Net jei būtų prie ko prikibti, opozicija nekibtų. Žmonės myli kovotojus su nusikaltėliais, o ne nusikaltėlių gynėjus. A.Kedavičiaus klausimas viešumoje kol kas neatskiriamas nuo įvykdytos žmogžudystės. Todėl tas, kas užstotų A.Kedavičių, neišvengiamai taptų žudikų gynėju ir netektų žmonių meilės.
Būtent dėl to neseniai atšaukti diplomatai opozicijai atrodė kaip atpirkimo ožiai, o A.Kedavičius taip neatrodo. Tikrojo atpirkimo ožio niekas neturi tokiu pavadinti – tai dar vienas šios būtybės paradoksas.
Kas sutartinai tinka politikams, turi tikti ir biurokratams. Matyt, tokia logika vadovosi valstybės institucijos, darniai rengusios A.Kedavičiaus aukojimą. Taip pat ir STT, kuri, beje, net nėra tiesiogiai pavaldi Vyriausybei.
Visa ši istorija taip pat puikiai tinka žiniasklaidai. Skambus įvykis, aiški drama, nuspėjama ir derama pabaiga. Vingiuotas A.Kedavičiaus kelias iš darbo puikiai užpildė vietą redaktoriams ir leido lengvai užsidirbti žurnalistams.
Stebėtojais likome tie, dėl kurių atpirkimo ožio aukojimas buvo surengtas. Galime save vadinti rinkėjais, skaitytojais ar piliečiais, bet čia tokių žodžių geriau vengti. Kas kalba apie rinkėjus, skaitytojus ar piliečius, visada kalba apie kitus, o ne apie save.
Verčiau stebėtoja vadinkime politinę bendruomenę, kuri nėra tokia aiški ir plati sąvoka, užtat, labiau asmeniška. Ne visi žmonės pajėgia mintimis aprėpti tipišką, bet sudėtingą A.Kedavičiaus atvejį. Ne visi mato už jo slypint didesnę problemą. Ne visi valstybės klausimą priima asmeniškai.
Bet kai kurie pajėgia ir viena, ir antra, ir trečia. Štai jie ir turėtų suprasti, kad vien savo tylėjimu jie jungiasi į dar vieną atpirkimo ožio istoriją. Ar ji tikrai būtina?
Atpirkimo ožio situacijoje nuo tikrųjų problemų išsisuka būtent tie, kurie viską mato ir supranta.
Aš asmeniškai manau, kad Lietuvai jau galėtų pakakti atpirkimo ožių. Kiekvienas toks atvejis leidžia išvengti akistatos su tikrąja problema – tai akivaizdu. Rečiau pabrėžiama, kad tokios akistatos išvengia ne demagogiški politikai ar jokio įsigilinimo nemėgstantys jų rinkėjai. Šie žmonės išsisuka nuo visų problemų be jokių atpirkimo ožių.
O atpirkimo ožio situacijoje nuo tikrųjų problemų išsisuka būtent tie, kurie viską mato ir supranta. Manydamas, kad bent šiek tiek tikrąją padėtį suprantu, leidžiu sau sakyti „mes“.
Būtent šitie „mes visi“, tikrai sąmoningi ir apsisprendę piliečiai, išsilavinę ir mąstantys žmonės, suvaidiname lemiamą vaidmenį atpirkimo ožių atveju, nes nerandame savyje jėgų padėtį pamatyti ir pasukti kitaip. Tai asmeniška.
Taip, mergina žuvo dar ir dėl to, kad nesulaukė pagalbos (nors didžiausi žmogžudystės kaltininkai visada yra žudikai; teisė neatsitiktinai tiek dėmesio skiria atsakomybės formoms ir laipsniams). Taip, tai akivaizdi pagalbos tarnybų nesėkmė (nors dar neaišku, kurios konkrečiai tarnybos; kaip neseniai priminė pagalbos skambučių centro veiklą pavaizdavęs Holivudo filmas, nei skambučio, nei vietos nustatymo nepakanka, kad žmogus būtų išgelbėtas).
Žodžiu, galima sakyti, kad mūsų valstybė nėra labai gerai pasiruošusi užtikrinti piliečių saugumą ir ši konkreti žmogžudystė ypač išryškino problemą.
Bet būtent dėl to manau, kad A.Kedavičius už šį nusikaltimą yra atsakingas ne labiau nei aš, paprastas Lietuvos pilietis. Jei A.Kedavičius dėl to turi atsistatydinti, tai man turėtų būti uždrausta balsuoti.
