Kadangi pastaruoju metu šios mintys vis garsiau suskamba Lietuvos ir ES politikos kontekste, jos nusipelno atidesnio žvilgsnio ir rimtesnio apmąstymo.
Reikia pripažinti, kad Jacksonas tikrai yra vienas blaiviausių vadinamosios Rytų erdvės analitikų. Jam pavyko ne tik pakartoti jau beviltiškai pasenusį teiginį, kad Vakarai nesupranta Rytų, bet ir rasti metaforą, kuri leidžia vakarietiškam protui bent šiek tiek realistiškiau interpretuoti įvykius Rusijoje ir aplink ją.
Jacksonas palygino posovietinę erdvę su padėtimi, susiklosčiusia žlugus Romos imperijai. Esą dabar, kaip ir anuomet, esama daugelio pretendentų perimti buvusios imperijos teises ir vaidmenį, tačiau iš tikrųjų imperijos vietoje kuriasi naujos, dažnai labai keistos karalystės.
Toks palyginimas turbūt atitiktų ne visų istorikų skonį, bet jis tikrai arčiau realybės negu Vakarus išvarginusi besiskleidžiančios (ir niekaip neišsiskleidžiančios) demokratijos vizija.
Nuo naujos tikrovės pripažinimo gali prasidėti ir nauja, tikėkimės, sėkmingesnė vakarietiška Rytų politika.
Kitas labai svarbus Jacksono žingsnis – tai jo nedrąsiai dedamas taškas posovietinio „perėjimo“ (į Vakarus, Europą, demokratiją, laisvąją rinką ar dar ką nors) istorijoje. Autorius pats to nepasako, tačiau tarp eilučių nesunku perskaityti mintį, kad posovietinis pasaulis nėra vien laikinas nemalonumas.
Tai nauja realybė, su kuria tenka gyventi būtent kaip su tokia – atsižvelgiant į konkrečias jos apraiškas, o ne vien matant būsimą pasaulį po jos. Kas nors kiek domisi šiuolaikine Vakarų politine mintimi, žino, kokį radikalų lūžį ženklina šis Jacksono posūkis. Nuo naujos tikrovės pripažinimo gali prasidėti ir nauja, tikėkimės, sėkmingesnė vakarietiška Rytų politika.
Tačiau pačiam Jacksonui, vis dėlto, nepavyksta visai išsivaduoti iš XX amžiaus mąstymo apie Rytus. Svarbiausias klausimas, kurį jam kelia posovietinė prieblanda, yra: ką Vakarai padarė ne taip? Ir, atitinkamai, ką jie turėtų daryti? Kaip, kalbant paties autoriaus žodžiais, „mes galėjome taip prastai tvarkytis su Rusija ir Ukraina“ (Jacksonas vartoja anglišką žodį „handle“, kurį šiuo atveju turbūt tiksliausia būtų versti kaip „suvaldyti“)?
Į šiuos klausimus kaip tik ir atsako visiškai logiška „Rusijos nepraradimo“ teorija. Jacksonas tvirtina, kad Rusija (jis kalba ir apie Ukrainą, ir apie kitas posovietines valstybes, bet Rusija mums čia pati įdomiausia) balansuoja ant didžiulės ekonominės krizės ribos.
Jei tokiai krizei leistume kilti, tai ji esą suduotų baisų smūgį pirmiausia Europai, o per ją ir JAV. Todėl, Jackson nuomone, Vakarų politikai gali būti privesti prie paradoksalių sprendimų: gelbėti nuo žlugimo „Gazprom“, su kuriuo patys bylinėjasi ir pan.
Būtent šioje vietoje Jacksono pateikiama Vakarų politikos analizė ir kartu vizija pradeda priminti eilėraštuką iš mano vaikystėje pamėgtos anglų pasakos. Jis skambėjo taip:
Drąsiau drąsiau, tik ne per drąsiai,
Kitaip tu galvą greit prarasi.
Jacksonas vakariečiams politikams tarsi mėgina pasakyti taip:
Drąsiau drąsiau, tik ne per drąsiai,
Kitaip tu Rusiją prarasi.
Šio motyvo logika labai suprantama. Todėl suprantamas ir jo patrauklumas. Iš tikrųjų, kuo mums grėstų didžiulė ekonominė krizė Rusijoje? Tikriausiai būtų labai blogai. Žinoma, reikia stengtis to išvengti. Tiek, kiek įmanoma. Tačiau būtent „įmanoma“ ir yra tikrasis Vakarų politikos klausimas. Jacksonas visai teisingai pavaizdavo, kad iki šiol Vakarai siekė Rytuose to, kas nebuvo įmanoma. Bet ar pats Jacksonas tikrai siūlo įmanomą alternatyvą? Ar jo „klestinčios prieblandos Rusijos“ vizija yra realesnė už „demokratinės Rusijos“ viziją?
Politikoje tenka susitaikyti su tuo, kad žmonės labai atkakliai daro tai ir siekia to, ko nori. To, ko nori jie, o ne to, ko nori tu. Jei jie kartais nori ko nors kito nei tu pats, gali mėginti jiems sukliudyti. Bet beveik neįmanoma padaryti taip, kad žmonės norėtų ko nors kito nei jie iš tiesų nori. Net jeigu jie patys nežino, ko nori.
Vienintelis aiškiai matomas Rusijos politinės bendruomenės noras yra būti, atsiprašant, rakštimi Vakarų užpakalyje. Tuo Rusija ir yra. Visa kita yra mažiau aiškūs norai.
Vienintelis aiškiai matomas Rusijos politinės bendruomenės noras yra būti, atsiprašant, rakštimi Vakarų užpakalyje. Tuo Rusija ir yra. Visa kita yra mažiau aiškūs norai.
Putinas galbūt nori būti caru. Vadinamieji oligarchai tikriausiai nori kaupti turtus sau ir kartu nebūti nužudyti nei konkurentų, nei specialiųjų tarnybų. Specialiųjų tarnybų vadovai nori išsaugoti savo „specialų“ statusą, kurio negali būti be valstybės, ir kartu kaupti turtus sau. Kariuomenė nori kariauti tokius karus, kuriuose galėtų gerai paplėšikauti.
Maskvos gatvėse susirenkančių protestuotojų norai, turbūt, dar įvairesni: vieni nori daugiau pinigų, kiti – galimybės publikuotis Vakarų spaudoje, treti, pavyzdžiui, laimėti Euroviziją. Bendras šių norų paveikslas gal iš tikrųjų atitinka „prieblandos Rusijos“ sąvoką, bet labai sunku įsivaizduoti, kaip tokia Rusija galėtų tapti dar ir „klestinčia“.
Jeigu Rusija užsinorėtų ko nors gražesnio, pavyzdžiui, tapti klestinčia Europos valstybe, ji galėtų to pasiekti. Rusijai šiandien, kaip ir anksčiau, atviros durys į Europą, tik niekas jos pro tas duris neįvilks. Nei kaip demokratijos, nei kaip prieblandos Rusijos.
Buvo laikas, kai Rusija labai norėjo patekti į Europą. Norėjo iš paskutiniųjų ir dėjo milžiniškas pastangas. Stengėsi ir valstybė, ir politinė bendruomenė, ir net daugelis rusų asmeniškai. Kai kurios pastangos buvo pakankami komiškos, kaip rusų elito pusiau prancūziški pokalbiai. Negalima sakyti, kad iš to nieko neišėjo. Kad ir kaip lietuviui būtų sunku tai pripažinti, Rusija niekada nebuvo taip arti Europos kaip XIX amžiuje.
Beje, kaip tik šį laikotarpį tikriausiai pasąmoningai prisimena tie, kurie sako, kad Rusija visada buvo svarbi Europos dalis. Ne visada, o kurį laiką tikrai buvo. Bet taip buvo ne todėl, kad tuometės Europos politikai sėkmingai Rusiją „suvaldė“, o todėl, kad ji pati to norėjo.
Bijau, kad susitaikymas su nauja Rusijos realybe bus gilesnis ir skausmingesnis nei mano Jacksonas. Teks susitaikyti ne tik su abstrakčiais procesais Rusijoje, bet su konkrečiais jos žmonių norais. Ir teks sugalvoti, kaip ginti savo vakarietiškus interesus būtent tokių rusų ir Rusijos norų kontekste.
Lietuvai šioje politikoje aiškiai teks dirbti daugiau negu daugeliui kitų. Mes turime labai daug interesų, susijusių su Rusija, kuriuos, beje, irgi nepakenktų konkrečiau įvardyti.
Kažkodėl nujaučiu, kad naujos vakarietiškos Rytų politikos galimybė yra visų pirma susijusi su konkrečių Vakarų interesų Rytuose išskyrimu ir apibrėžimu.
Svarbus ne abstraktus stabilumo regione siekis, svarbu labai konkrečiai atsakyti, ko nori Rusijoje ar santykiuose su Rusija pasiekti konkrečios Vakarų valstybės, ypač Europos valstybės. Tik šiems interesams aiškiai išryškėjus, išryškės ir bendresnė ar atskiresnė Europos ir Vakarų politika Rusijos atžvilgiu.
Lietuvai šioje politikoje aiškiai teks dirbti daugiau negu daugeliui kitų. Mes turime labai daug interesų, susijusių su Rusija, kuriuos, beje, irgi nepakenktų konkrečiau suprasti ir įvardyti (pavyzdžiui, jei tikrai didžiausias mūsų noras yra pigiai mokėti už šildymą, tai geriausia prie Rusijos prisijungti; prisijungimas turėtų savo kainą, bet šildymas atpigtų – paklauskite baltarusių).
Todėl neįmanoma atsikratyti įkyrios baigiamosios minties, kad kol kiti dar tik pradeda svarstyti Rusijos nepraradimo problemą, mes jau turėtume būti visų priešakyje, „stumdami“ labai konkrečius projektus ir siekdami labai konkrečių sprendimų. Nes dėl vieno galime būti tikri – mes artimiausiu metu Rusijos tikrai neprarasime.
