Valdžia ir toliau naudosis mūsų silpnybėmis siekdama vis labiau mus prispausti. Kaip tiksliai pastebėjo Vladimiras Laučius, mes ir toliau žaisime politinį žaidimą užleisdami valstiečiams erdvę politinėje tikrovėje.
Tokia valdžios politika pavyksta dėl paprastos ir kartu sudėtingos priežasties. Mes ne tiek esame, kiek jaučiamės per daug nuo valdžios priklausomi. Niekur nerandame laisvės šaltinio: nei savyje, nei kituose, nei viešumoje.
Puikus pavyzdys yra begėdiškos manipuliacijos, kurias valdžiai leidžiame daryti su Lietuvos biudžetu. Šiandien visiems turėtų būti akivaizdu: Lietuvos biudžetas yra per mažas. Jis jau dabar bene porą kartų mažesnis už Estijos. Bet mes leisime jį dar sumažinti vien dėl to, kad patys prisigalvojome įvairiausių tabu.
Esą mes negalime garsiai pasakyti, jog Lietuvos piliečiai savo bendram gyvenimui valstybėje skiria per mažai pinigų. O juk tikrai laisvi žmonės neturėtų bijoti ir dar „bjauresnės“ tiesos: kad politikų ir valdininkų atlyginimai per maži.
Kadangi tokių tabu turime, valdžios galia auga. Tinkamai sudirginti mes leidžiamės diskutuoti apie nereikšmingus dalykus, o reikšmingais rūpinasi vis blogiau matoma tikroji valdžia.
Mes ne tiek esame, kiek jaučiamės per daug nuo valdžios priklausomi. Niekur nerandame laisvės šaltinio: nei savyje, nei kituose, nei viešumoje.
Iš čia plaukia antra svarbi išvada apie niekaip nepasikeičiantį Lietuvos politinį gyvenimą: tikroji valdžia vis labiau traukiasi į šešėlį. Nieko stebuklingo – šešėlinė ekonomika valstybės valdyme veikia taip pat, kaip bet kurioje kitoje srityje.
Biudžetas mažinamas, vadinasi, valdžia piginama. Sąžiningam politiniam veikimui viešai matomų pinigų lieka vis mažiau ir tai neabejotinai kompensuojama nematomais pinigais.
Pavyzdžių, kaip ir milijonų, iš šešėlio taip lengvai neištrauksi. Bet kas turi akis, tas matė pakankamai: ir „Naisių vasarą“, ir Gretos mašiną, ir paviešintuose verslininkų pokalbiuose atvirai aptartus šešėlinius valdininkų atlyginimus.
Taigi, kuo mažiau už valdžią mokame, tuo blogiau ją matome. Tuo tarpu jos galia nuolat auga, nes tampame jau ne vien įsivaizduojamai nuo jos priklausomi.
Pavyzdžiui, valstiečių valdžia gali pasiekti savo – kad nacionalinis transliuotojas transliuotų tik tai, ką mums galima matyti ir girdėti. Naujajame politiniame sezone žadamos „LRT veiklą tobulinančios įstatymų pataisos“. Greičiausiai tai bus pasiūlymas greta LRT Tarybos suformuoti Valdybą. Tarybai bus paliktos simbolinės „kūrybinės“ galios, o Valdybai perduotas tikrasis strateginis-administracinis valdymas. Šių pokyčių svarstymą neabejotinai lydės rafinuotos diskusijos apie strateginio valdymo reikšmę ir valdybų skirtumus nuo tarybų. Pažiūrėsime ar liks kam užduoti esminį klausimą: kas iš tikrųjų formuotų LRT Valdybą ir taip perimtų LRT kontrolę?
Didesnė priklausomybė – didesnė galia, didesnė galia – didesnė priklausomybė. Atrodo, tarsi kažkieno nematoma ranka suktų užburtą ratą, kažkokį slaptos valdžios augimo amžinąjį variklį. Tų rankų, žinoma, gali būti daug, gal net ne visos jos labai valstietiškos.
Bet kad ir kokios rankos jau liestų šešėlinę valdžią ar dar tik jos siektų, jų visų kelyje lieka paskutinė kliūtis – Konstitucija. Kad Konstitucija yra kliūtis liudija neblėstantis ryžtas ją pakeisti.
Mes ir toliau būsime gąsdinami emigracija ir demografija, tuo tikslu net numatoma Seime patvirtinti demografijos ir migracijos strategiją. Žadama nubraukti privalomojo socialinio draudimo skolas emigrantams ir kitaip „išlaikyti ryšį su tėvyne“.
Ideali valdžia galėtų biudžetui nieko nekainuoti – už ją sumokėtume pirkdami nuolat brangstančias oligarchų prekes ir paslaugas.
Visa tai tik tam, kad galiausiai pasiduotume ir atvertume dvigubos pilietybės plyšį. Tada paaiškėtų, kad silpnybių dirginimas leidžia nueiti dar toliau, kad galima priversti politinę bendruomenę peržengti savo pačios ribas.
Lygiai taip pat Seimo narių skaičiaus sumažinimas būtų patvirtinimas, kad valdžios piginimo ir šešėlinės valdžios auginimo keliu galima žengti niekada nesustojant. Ideali valdžia galėtų biudžetui nieko nekainuoti – už ją sumokėtume pirkdami nuolat brangstančias oligarchų prekes ir paslaugas.
Taigi, ir vėl Konstitucija. Ir vėl būtinybė sveiko proto likučiams telktis aplink vėliavą, kuri daugeliui atrodo abstrakti, išblukusi, neįkvepianti. Man ir pačiam atsibodo apie tai rašyti. Bet ką daryti?
