O gal tokiu būdu „laisvėjantys“ žmonės siekė nusikratyti to, ką laikė nereikšmingais išoriniais suvaržymais, ir susitelkti ties tikrai svarbiais dalykais. Tikrai aišku tik tai, kad šiandien apsidairę aplink pastebėtume daugelį šio „esmizmo“ pasekmių, kurias, sutikite, galėtume vertinti jei ne būtinai neigiamai, tai bent prieštaringai.
Pavyzdžiui, šeimos esmė yra (kaip manome) meilė ir vaikai. Todėl ne tik santuoka, bet ir turtas bei giminystės ryšiai šeimai tėra antraeiliai, mažiau reikšmingi dalykai. Šiandien šeimos esmės paieškos jau yra dar toliau pažengusios, be to, tai labai aistras kaitinanti tema Lietuvoje, tad palikime ją tik paviršutiniškai paliestą, kad dėmesys nenukryptų nuo šio teksto esmės.
Religijos esmė, kaip žinoma, yra dvasingumas. Todėl bet kuri Bažnyčia vis labiau praranda reikšmę. Ji išlieka tik kaip dvasingų žmonių bendruomenė. Net dalis katalikų turbūt nepaprieštarautų tokiam teiginiui: Bažnyčia pirmiausia egzistuoja dėl to, kad tikintiesiems gera būti kartu. O Dievą (kas gi to šiandien nežino) galima rasti savyje, gamtoje, muzikoje ir išvis bet kur, kur tik gali pajusti „geruosius virpesius“ (angl. „good vibrations“ ar „good vibes“). Tai – vadinamojo „New Age“ esmė.
Valstybės esmė – pilietinė visuomenė. Todėl vis populiaresnės tampa decentralizacijos idėjos, savivalda ir vietos bendruomenės. Pilietiškumas suprantamas kaip sugebėjimas pasirūpinti savo kiemu (tai – esmė, o visa kita – tik tuščios kalbos ir pompastika). Valstybė – tai tiesiog labai didelis kiemas, kur gyvena labai daug žmonių, bet rūpestis maždaug toks pat.
Pilietiškumas suprantamas kaip sugebėjimas pasirūpinti savo kiemu (tai – esmė, o visa kita – tik tuščios kalbos ir pompastika). Valstybė – tai tiesiog labai didelis kiemas, kur gyvena labai daug žmonių, bet rūpestis maždaug toks pat.
Mokslo esmė – vadinamasis kritinis mąstymas, gebėjimas kelti klausimus. Todėl mokykloje ir universitete mokytis kažkokių konkrečių dalykų yra atgyvenęs formalizmas.
Pagaliau, žmogaus esmė yra jo žmogiškumas. Todėl lytis, rasė, tautybė ir kitokios priklausomybės tėra antrareikšmė forma. Juk moterys, juodaodžiai ir gėjai „iš esmės“ niekuo nesiskiria. Juk jų skirtumai tik paviršutiniški, tiesa?
Čia tik „didieji“ dalykai. O kiek esmių slypi artimiausioje mūsų aplinkoje. Ėjimo į svečius esmė yra pabūti kartu. Todėl nesvarbu, ką valgysi, gersi ir kaip atrodysi. Kraštutiniu atveju galima ir namų nesitvarkyti – tai vis neesminiai dalykai, tik aplinka, kuri draugystės esmės nekeičia.
Spektaklio esmė – reginys, todėl nebūtina laikytis ne tik autoriaus sumanyto laiko ar vietos, bet iš tikrųjų nelabai svarbus ir siužetas. Geram režisieriui tai tik orientyras, ne daugiau.
Kokia neesminė šiandien yra apranga, geros manieros, mokėjimas be klaidų rašyti ir sugebėjimas valgyti peiliu ir šakute – ar dar verta visa tai kartoti?
Nesunku suprasti, kaip toks keistokas „esmizmas“ atsirado ir įsigalėjo šiuolaikiniame pasaulyje. Žinome, kad XX a. vidurio socialiniai pokyčiai Vakaruose buvo sukilimo prieš esą per daug formalizuotą ankstesnių kartų gyvenimą rezultatas. Šis sukilimas brendo ir anksčiau, pasipiktinimo buržuazinės visuomenės formalizmu šaknis galima užčiuopti jau XIX a. pabaigoje. Galima sekti šiuo pėdsaku dar giliau ir toliau, bet tai ne taip svarbu.
Daug svarbiau tai, kad šiandieninė kasdienybės ir mentaliteto krizė jau yra visai priešinga. Puiku, per XX a. mes pririnkome daugybę argumentų, kad tušti, praradę esmę formalumai yra bereikšmiai. Bet kokią reikšmę turi esmė be formos?
Formas pradėjome prarasti atrasdami spalvas. Tai nebūtinai atsitiktinumas, nes spalva – labai tinkamas būdas esmei pavaizduoti ir nusakyti.
Raudono kostiumo ir raudono „Ferarri“ esmė ta pati (taip pat ir perkeltine prasme – noras išsiskirti, pasitikėjimo ar nepasitikėjimo savimi demonstravimas, aistringumas, jei vertintume senovines raudonos spalvos reikšmes). Tačiau juk tai labai skirtingi dalykai, tiesa? Jei nuosekliai pratęstume mintį, galėtų paaiškėti, kad pasiekti dvasingumą ar žmogiškumą taip pat neįmanoma, kaip patirti raudonumą ar mėlynumą.
Čia, suprantama, jau pradedame vaikščioti nuo pat Antikos filosofų numintais keliais. Tačiau tai nėra vien tuščio „filosofavimo“ klausimas. Kasdienybėje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai formalumas ar ritualas yra vienintelis būdas parodyti esmę.
Iš dalies kaip tik dėl visuotinės paniekos formalumams šiandien daugelis nejaukiai jaučiamės laidotuvėse. Reikia parodyti tikrą užuojautą, reikia tai padaryti taip, kad būtų „iš esmės“, bet kaip tai turėtų atrodyti? Sunkiai rezgame kelis žodžius ir jaučiamės nepakankamai jautrūs. O juk iš tikrųjų būtent ritualiniai žodžiai ir veiksmai tokiais atvejais atspindi rūpestį ar užuojautą. Ne veltui dažnas nerandame tinkamesnio būdo už dar didesnį vainiką.
Panašiai yra su sveikinimais ar net paprasčiausiais pasisveikinimais. Beje, atkreipkite dėmesį, kaip šiame esmių pasaulyje nukenčia pasisveikinimas. Net rankos paspaudimas kai kuriais atvejais gali būti vertinamas kaip nereikšminga (su esme nesusijusi) smulkmena. Bet ar tikrai pasisveikinimas linktelint ir paduodant ranką yra toks pat? Ar tikrai žmogus neparodo didesnės pagarbos nusilenkdamas negu pamojuodamas?
Dabar jau galima šią mintį apgręžti atgal prie pradžioje išvardintų pavyzdžių. Žmogus savo esmę pasauliui parodo būdamas konkrečios lyties, tautybės, rasės, net gyvendamas konkrečioje gatvėje ir name. Po daugybės metų nevaisingų pastangų jau gal net mokslininkai leistų teigti, kad nėra jokio „žmogiškumo centro“ organizme. Lygiai taip pat (bent šiame pasaulyje) nėra ir jokios abstrakčios žmogaus idėjos. Žmogaus esmė pažįstama tik per jo konkrečią formą.
Valstybės atvejis dar kitoks. Akivaizdu, kad gera kaimynystė nėra jokia valstybės garantija. Jei reikėtų tik vadinamojo pilietiškumo, tai ir skruzdėlės su bitėmis gyventų valstybėse – prie šios išvados mokslininkai priėjo jau seniai. Valstybė mums iš tikrųjų pažįstama tik kaip forma. Mes net negalime pasakyti, kokią esmę ši forma atspindi. Labai vilioja pasakymas, kad valstybės esmė yra valdžia, bet mes net nežinome, kas yra valdžia.
Galbūt tai ir yra tam tikra neperžengiama riba. Gali būti, kad kai kurios formos (ne tik valstybė, bet ir, pavyzdžiui, Bažnyčia) įformina tokias esmes, kurių neįmanoma įsivaizduoti net taip, kaip, sakykime, galima įsivaizduoti raudonumą. Jei ir šiais atvejais sakytume, kad forma nesvarbi, tai, ko gero, atimtume iš savęs pačių labai svarbias esmes (argi religijos atveju ne taip ir įvyksta?).
Štai dėl ko manau, kad ateitis priklauso formalistams. Šimtmetį paieškoję esmės mes, atrodo, artėjame prie paradoksalios išvados – kad tik forma, formalumas, veiksmas yra tikrai esmingi ir prasmingi. Kad neįmanoma net kalbėtis apie esmę, jei jai nesuteikiama jokia forma. Juk ne veltui ne tik dieviška, bet ir žmogiška didybė dažnai išreiškiama kaip sugebėjimas žodį paversti kūnu.
Ypač akivaizdžiai ši problema išryškėja žmonėms gaminant daiktus. Atrodytų, kokia gali būti, pavyzdžiui, stalo esmė? Tačiau ir šioje srityje siekis atmesti formą ir ieškoti tikrojo turinio paliko savo pasekmes. Kai kurie XX a. dizaino sprendimai kelia įspūdingus klausimus, bet jie reikalauja ir visiškai atskiro dėmesio.
