Pirmas klausimas: ar tikrai ir kodėl korupcija kelia grėsmę valstybei? Korupcija dažnai yra istorinė tradicija, kai kada net savotiškai stimuliuojanti valstybės aparato veikimą. Todėl jos grėsmė valstybei nėra savaime suprantamas dalykas.
Antras klausimas: ar korupcijos grėsmė pateisina jos persekiojimo kaštus? Dėl ypatingos korupcijos ambivalencijos policijos veiklos ekonomija šiuo atveju yra išskirtinai aktualus klausimas. Gali būti daug prasmingiau biudžeto lėšas naudoti, pavyzdžiui, organizuoto nusikalstamumo persekiojimui.
Jei šiuos klausimus iškelsime sau – Lietuvai, teks pripažinti, kad mūsų valstybei korupcija tikrai yra išskirtinė grėsmė, į kurios neutralizavimą verta daug investuoti. Taip yra dėl to, kad korupcija Lietuvoje visada reiškia didesnę tiesioginę ar netiesioginę Rusijos įtaką. Korupciniais nusikaltimais griaunamas pats mūsų politinės bendruomenės vienybės pamatas – siekis kurti nerusiško tipo valstybę.
Kaip tai praktiškai veikia, atskleidžia senos istorinės pamokos. Beveik prieš šimtą metų, kone iš karto po Vasario 16-osios, Lietuvą sukrėtė vadinamosios sacharino bylos skandalas. Atskleista, kaip šiandien pasakytume, intriguojanti schema. Lietuvos atstovybės Maskvoje diplomatai iš Europos į Rusiją nelegaliai gabeno sachariną ir kitas paklausias prekes. „Susitarę“ su Sovietų Rusijos pareigūnais, prekes parduodavo juodojoje rinkoje.
Tokiu būdu patys to nesuvokdami Lietuvos diplomatai tapo visiškai priklausomi nuo sovietų specialiųjų tarnybų. Jie bet kada galėjo būti šantažuojami ir priversti dirbti prieš Lietuvą. Būtent šiuo pagrindu nelegalias sacharino operacijas nutraukė Lietuvos kontržvalgybos tarnyba.
Šiuolaikinių sacharino bylos analogijų tikriausiai reikėtų ieškoti verslo pasaulyje. Siekdami didelio pelno Rusijoje Lietuvos verslininkai ne visada tiksliai įvertina riziką. Priversti tvarkyti reikalus rusiškais metodais jie „apauga“ ryšiais ir faktais, kurie bet kada gali būti panaudoti prieš juos pačius ir jų valstybę.
Padėtį dar labiau apsunkina sovietmečio patirtis, dėl kurios korupcija yra tapusi priimtina daliai Lietuvos visuomenės. Kai kurie žmonės jaučiasi artimesni rusiškai tvarkai, kartais jie net atvirai tai pripažįsta. Vystydami verslą ar tvarkydami asmeninius reikalus jie nepasitiki „naujomis“ Lietuvos valstybės struktūromis ir procedūromis, o verčiau naudojasi korupciniais „įprastais kanalais“.
Trumpai tariant, per visą šimto metų mūsų valstybės istoriją korupcinė kultūra kuria nematomą ryšių ir papročių jungtį tarp Lietuvos ir Rusijos.
Tai taip pat nėra naujas reiškinys Lietuvoje. Rusijos imperijos griuvėsiuose išaugusiai tarpukario valstybei iš kartos į kartą perduodamų senų įpročių problema buvo puikiai pažįstama. Geras to pavyzdys – pasų aferos byla.
Pirmuosius duomenis apie šiuos nusikaltimus policija gavo dar XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau iš tikrųjų užbaigti bylą pavyko tik po Antano Smetonos perversmo. Mat pasų aferoje išryškėjo pačios Vidaus reikalų ministerijos problemos.
Nesąžiningi ministerijos tarnautojai sukūrė visą tarpininkų sistemą, kuri padėdavo „klientams“ panaudojant suklastotus pirminius dokumentus gauti tikrus lietuviškus užsienio pasus. Tokia „paslauga“ buvo patraukli tarnybos kariuomenėje vengusiems jaunuoliams ir kitiems asmenims, negalėjusiems įprasta tvarka išvykti į užsienį.
Bet taip pat ir valstybės priešams. Tuo bylos tyrėjai patys įsitikino, kai aferistams perdavė žinomo lenkų šnipo nuotrauką ir gavo tai nuotraukai pasą kita pavarde. Byloje taip pat buvo duomenų, kad lietuviški užsienio pasai panaudoti įvežant nepageidaujamus asmenis iš Rusijos.
Trumpai tariant, per visą šimto metų mūsų valstybės istoriją korupcinė kultūra kuria nematomą ryšių ir papročių jungtį tarp Lietuvos ir Rusijos. Ta jungtis veikia tik viena kryptimi: artina Lietuvą prie Rusijos, keldama grėsmę nepriklausomos lietuviškos valstybės išlikimui.
Siekiant iki galo atskleisti problemą, būtina pabrėžti, kad korupcija Lietuvai yra pavojingesnė negu Rusijai. Kai kurie sacharino bylos epizodai patvirtina gerai žinomą faktą: Rusijoje korupcija yra valdžios kontroliuojama. Sovietų valdžiai nusprendus, kad Lietuvos diplomatų verslas baigtas, vienas atstovybės darbuotojas net davęs muitininkui kyšį neišgavo laukto rezultato.
Žmogaus laisvės negerbianti valstybė turi daug daugiau įbauginimo instrumentų, todėl žymiai efektyviau užtikrina piliečių paklusnumą. Todėl korupcija, kuri iš tikrųjų keltų grėsmę Rusijos interesams, neveikia, nes valdžios baimė nusveria naudos siekį.
Kuriant demokratišką valstybę, kai žmogaus laisvės užtikrinimas yra svarbiausias tikslas, korupcijos neįmanoma valdyti. Priešingai, kaip liudija pasų aferos byla, korupcija klampina Lietuvos valstybę vis gilyn, nes informacija apie nusikaltimus gali likti pačių korumpuotų pareigūnų rankose.
Todėl saugodama nepriklausomybę Lietuva yra tiesiog priversta nuolat ieškoti naujų būdų korupcijai įveikti. Mūsų Specialiųjų tyrimų tarnybai tik dvidešimt vieneri, bet jos veiklą turėtume pamatyti viso šimtmečio perspektyvoje.
Gali būti, kad nepanaudojame visų veiksmingiausių priemonių prieš korupciją ir neatskleidžiame visų pavojingiausių šios rūšies nusikaltimų. Tačiau einame teisingu keliu, kai siekiame sisteminio problemos sprendimo, pripažindami korupciją grėsme nacionaliniam saugumui.
Tai iš tikrųjų yra nacionalinio saugumo klausimas. Gal dar tiksliau būtų sakyti – nacionalinio pasirinkimo klausimas. Mes pradėjome šimtmečio istoriją apsispręsdami kurti nerusišką valstybę. Jei šiandien atsisakytume šio siekio, palyginti greitai grįžtume į Laukinius Rytus, kur elementari buitis gali tapti išgyvenimo mokykla.
Kai kas mano, kad tai – puiki mokykla, kuri žmogų gerai užgrūdina. Aš taip nemanau ir tvirtai tikiu, kad nesu vienas.
