Visi kandidatai į pirmininkus pripažino, kad partijai reikia atsinaujinimo. Mantas Adomėnas ir Gabrielius Landsbergis pasikeisdami (ir, suprantama, siekdami vienas kitą pralenkti) tą atsinaujinimą konkrečiai susiejo su naujomis idėjomis, nauju konservatyvios politikos turiniu.
Sunku nesutikti, kad politinei partijai svarbiausia turėti aiškią, pozityvią ir telkiančią idėją. Ši formulė nusako pačią partinės organizacijos esmę ir tinka bet kuriai partijai, net ir tai, kuri kelia sau vienintelį tikslą – kartu pasipelnyti (tai taip pat aiški, pozityvi ir telkianti idėja).
Todėl galima pasidžiaugti, kad naujosios kartos konservatoriai pradeda diskusiją teisingoje vietoje. Bet nei jie patys, nei rinkėjai, nei smalsūs viso to stebėtojai neturėtų tikėtis, kad naujas konservatizmo turinys labai greitai paaiškės.
Problema, kurią sąmoningai ar intuityviai kelia konservatoriai, nėra vien Lietuvos politinio lauko problema. Naujojo konservatizmo paieškos jau kelis dešimtmečius intriguoja ne tik Europą, bet ir Ameriką. Tai viso Vakarų pasaulio klausimas.
Naujojo konservatizmo paieškos jau kelis dešimtmečius intriguoja ne tik Europą, bet ir Ameriką. Tai viso Vakarų pasaulio klausimas.
Šiuo požiūriu konservatizmo padėtį dar prieš kelis metus labai tiksliai apibūdino Alvydas Jokubaitis: „Nuosaikus, mažai ideologizuotas ir į praktinį politinių sprendimų efektyvumą orientuotas mąstymas, kurį taip gynė britų konservatoriai, šiandien tampa realiu Vakarų politinės tikrovės faktu“.
Žvelgiant iš XIX-XX a. ideologinių kovų perspektyvos, tai neabejotina konservatorių pergalė. Būtent jie tapo tais, kurių teisumą patvirtino pats gyvenimas. Ar žmogus gali pasiekti dar ką nors daugiau?
Tačiau kaip tik ši pergalė įstūmė Vakarų konservatorius į šiandieninę naujos idėjos diskusiją, kuriai kol kas nematyti jokios pabaigos. Socialdemokratai ir liberalai visada gali rasti bent jau tradicijos atramą idėjose, kurios, nors ir yra beviltiškai pasenusios, priklauso išskirtinai toms politinėms partijoms.
Tuo tarpu konservatoriams reikia rasti naują atspirties tašką. Kitaip jie gali tiesiog ištirpti šiuolaikinėje politikoje, kuri, dar kartą prisimenant A.Jokubaitį, „visiems prieinama padaro tai, kas prieš du šimtus metų buvo išskirtine konservatorių nuosavybe“.
Jau ne kartą pastebėjau, kad Lietuvoje yra išimtinai palankios sąlygos spręsti šiuolaikinės Europos problemas. Naujasis konservatizmas šia prasme – jokia išimtis.
Lietuvos konservatoriai labai aiškiai jaučia konkretų atramos tašką – Sąjūdį. Tai didelė stiprybė, tik ja kol kas niekas kaip reikiant nepasinaudojo. Nė vienas kandidatas į partijos pirmininkus nepažvelgė į Sąjūdį analitiškai. Visi ten matė tai, ką norėjo, prisiminė, jautė ir pan.
G.Landsbergis įžvelgė Sąjūdyje „plačios centro dešinės“ užuomazgas, M.Adomėnas – „liaudies konservatizmą“, Irena Degutienė – bendruomenės pergalę prieš egoizmą. Visi šie teiginiai tinka Sąjūdžiui, bet neatskleidžia jo esmės.
Lietuvos konservatoriai labai aiškiai jaučia konkretų atramos tašką – Sąjūdį. Tai didelė stiprybė, tik ja kol kas niekas kaip reikiant nepasinaudojo.
Iš tikrųjų didžiausia (ir, tiesą sakant, vienintelė) Sąjūdžio pergalė buvo vakarietiškos valstybės atkūrimas Lietuvoje. Šią valstybę galutinai įtvirtino 1992 m. Konstitucija ir visai neatsitiktinai panašiu metu iš Sąjūdžio išaugo iš pradžių Piliečių chartija, vėliau – Tėvynės sąjunga.
Lietuvos valstybės atkūrimas patvirtino, kad žmonės vis dar brangina tokio tipo valstybę. Kad esant galimybei jie turi pakankamai noro ir valios būti nepriklausomi ir patys tvarkyti savo gyvenimą. Po dviejų ideologinės politikos šimtmečių XX a. pabaigos Europoje visa tai nebebuvo akivaizdu.
Sąjūdis atkūrė vakarietišką valstybę vykstant didesniam nei tuomet atrodė pasauliniam politiniam lūžiui. Viena vertus, Lietuvos ir kitų sovietų okupuotų valstybių išsilaisvinimas, be abejo, liudijo Vakarų triumfą prieš komunizmą. Bet kartu ir prieš liberalizmą.
Tai nebuvo pastebėta, bet būtent Šaltojo karo pabaiga tapo ir ideologinės politikos pabaiga – tikrąja konservatizmo pergale. Šiandien vakarietiška valstybė nėra nei kurios nors partijos instrumentas, nei „naktinis sargas“. Bet kas ji?
Pastarąjį klausimą ypač aktualizuoja naujos, nebe ideologinės, o greičiau klasikine prasme politinės grėsmės, kylančios Lietuvai, Europai ir visam Vakarų pasauliui. Mūsų valstybė, pats mūsų gyvenimo būdas vėl yra apsuptas ir puolamas.
Gilumine prasme tiek islamo valstybės, tiek Rusija ar Kinija siekia pademonstruoti, kad pati vakarietiška politikos samprata, pati Vakarų politikos sistema yra nevykusi ir todėl neturi teisės egzistuoti. Visi šie mūsų priešai ar priešininkai prisistato kaip stipresni, stabilesni ir „vertybiškesni“ už „supuvusius Vakarus“. Ne tik prisistato, bet ir sulaukia pritarimo mūsų pačių tarpe.
Kita vertus, mums nuolat kyla vidinė grėsmė, kurią stipriname, kai siekiame tiesos monopolio politikoje. Labai greitai paaiškėja, kad visi esame neteisūs, ir šis nuolat pasikartojantis atradimas maitina Vakarų kultūros gelmėje glūdinčią išcentrinę jėgą.
Anarchizmas, kuris kadaise atrodė „prarytas“ komunizmo, iš tikrųjų pergyveno savo „rijiką“ ir šiandien įgyja naujas formas. Interneto platybėse ir universitetų auditorijose ir toliau sklinda niekada nepamiršta mintis, kad laisvas žmogus – aukščiau politikos purvo ir niekas negali jam nurodinėti, kaip reikia gyventi.
Ar tai per menkas tikslas – užstoti patį Vakarų „supuvimą“, reikalauti mums visiems teisės ir toliau būti „puvėsiais“, į kuriuos žmonės veržiasi iš visų pasaulio kampelių?
Tokioje aplinkoje konservatizmas galėtų rasti sau visiškai aiškią naują kryptį. Tikslą, kurį iš tikrųjų diktuoja Sąjūdis. Tikslą Lietuvai, Europai ir gal net visam Vakarų pasauliui – iš naujo įtvirtinti ir apginti vakarietišką valstybę kaip žmogui palankiausią politinę santvarką.
Ar tai per menkas tikslas – užstoti patį Vakarų „supuvimą“, reikalauti mums visiems teisės ir toliau būti „puvėsiais“, į kuriuos žmonės veržiasi iš visų pasaulio kampelių? Ar per menka siekti, kad žmonės bent laikinai pajėgtų gyventi taikoje ir vienybėje, neprarasdami laisvės? Nejau tai nėra aiški, pozityvi ir telkianti idėja?
Išsaugoti XIX-XX a. susiformavusią vakarietišką valstybę kaip ypatingą politinę formą tikrai nėra paprasta. Visų pirma tam reikia aiškiai nubrėžti jos ribas. Būtina nauja diskusija apie valstybės esmę, jos tikrąsias funkcijas ir kaip jas atskirti nuo ideologijų primestų svetimų valstybei uždavinių (pvz., reguliuoti gimstamumą ar formuoti „istorijos politiką“).
Tik valstybiška, klasikine prasme konservatyvi valstybė gali žmones Vakaruose jungti labiau negu skirti. Todėl šios valstybės gynyba nuo anarchizmo ir alternatyvių politinių sistemų spaudimo galėtų būti logiška konservatizmo raidos kryptis.
Viename iš savo tekstų M.Adomėnas taip kritikavo savo bendraminčius Britanijoje: „Siekdami „užimti centrą“, Davido Camerono konservatoriai prieš 2010 metus atsisakė kone visų konservatyvių principų, išskyrus Jungtinės Karalystės suverenumo gynimą“.
Šioje tezėje galbūt slypi šis tas daugiau nei vieno konservatoriaus priekaištas kitam. Gali būti, kad čia ir matome naujojo konservatizmo gimimą. Ar yra didesnis „konservatyvus principas“ už tikrą suverenumą ir autentišką politiškumą? Jei ne Lietuvos suvereniteto gynimas, tai kas dar sieja M.Adomėną, G.Landsbergį ir I.Degutienę (nė nekalbant apie Jurgį Razmą ir Rasą Juknevičienę)?
Kol šį natūralų tikslą dažnai gana dirbtinai siekiama papildyti „vertybėmis“, tol Lietuvos konservatoriai negali pajudėti ta kryptimi, kurią nurodo jų istorine patirtimi pagrįsta intuicija. Dabartinė Tėvynės Sąjunga dar negali sąmoningai būti vakarietišką valstybę ginančia partija, nes tokia valstybė partijai vis dar nėra tikroji vertybė, o tik instrumentas „vertybėms“ ginti.
Todėl ne pirmą kartą Lietuvos konservatoriai atrodo kaip politiniai aklieji – gerai mąsto ir yra teisingame kelyje. Bet eiti tuo keliu pajėgia tik kitų (rinkėjų, oponentų ir kritikų) stumiami ir vedami.
