Šia prasme sutaria abi diskutuojančios pusės. Nuoseklus prekybos alkoholiu ribojimo priešininkas Rimvydas Valatka savo poziciją akivaizdžiai sieja su atvirai liberalia, net, sakykime, klasikinio liberalo tapatybe.
Po neseniai įvykdyto dviejų vaikų nužudymo jis rašė: „Likimo ironija: Saviečių vaikžudys taip pat alkoholio pirkdavo degalinėje. Kuri po blaivybininkų spaudžiamo Seimo priimto sprendimo alkoholio jau daugiau kaip para nepardavinėjo. Kūdikių tas draudimas neišgelbėjo. Kaip ir nesumažino skaičiaus nusilesusių erelių važinėjimosi per šventes. Draudimai nieko neišgelbsti. Bet tai nesustabdys draudimų buldogų“.
Savotiškas viešasis R.Valatkos antipodas Aurelijus Veryga savo asmeninę poziciją taip pat yra paaiškinęs ne mažiau fundamentaliai: „Pamačiau, kokie žmonės dirba alkoholio pramonei, kokie veiklos metodai taikomi siekiant išplėsti rinkas ir nusprendžiau, kad šis verslas iš manęs daugiau nebegaus nė lito, kurį galėtų panaudoti mano vaikų pragirdymui“.
Taip pažvelgę aiškiai pamatome, kaip ir iš kur pakyla tai, kas abiejų pusių vertinama kaip kova. Tos kovos rezultatas paprastas: prekyba alkoholiu nei paleista iš valstybės kontrolės, nei nuosekliai apribota. Tai diskusija, kuri pradžiugina žiniasklaidą, vis dar suintriguoja žmones, bet neatneša jokių apibrėžtų rezultatų.
O juk iš tikrųjų alkoholio ir alkoholizmo klausimai neturi nieko bendra su žmonių pasaulėžiūra. Kad tuo įsitikintume, prisiminkime seną liaudišką dainą su tokiu priedainiu: „Kodėl, kodėl, kodėl negerti, kodėl išgėrus linksmam nebūti?“.
Jei laikysimės R.Valatkos pozicijos, turėsime sakyti, kad ši daina pašlovina prigimtinę lietuvio laisvę. Jei stosime A.Verygos pusėn, teks įtarti, kad tai piktųjų verslininkų, o gal net politinių valstybės priešų propaganda, subtili reklaminė kampanija, kuria siekiama dar labiau nugirdyti tautą.
Verslininkai parūpina mums to, ko norime. Jei verslininkai uždirba iš prekybos alkoholiu, jie siekia, kad ta prekyba būtų kuo mažiau apribota.
Bet juk iš tikrųjų puikiai suprantame: nei viena, nei kita nėra tiesa. Tai – tik dainelė, kurią smagu traukti išgėrus ir kuri kažkaip nublanksta jau kitą dieną po šventės. Ji yra tipiškai europietiška ir niekuo esmingai nesiskiria nuo, pavyzdžiui, Johano Strausso operetės „Šikšnosparnis“ choro: „Taures pripildę sklidinai, sklidinai, sklidinai / Šlovinsim šampaną visi sutartinai“.
Tokiu būdu mes instinktyviai suvokiame du paprastus dalykus. Pirma, alkoholio vartojimas plačiai žvelgiant yra mūsų kultūros dalis. Antra, su alkoholio vartojimu susijusi alkoholizmo problema (ne asmeninis, bet visuomeninis tos problemos aspektas) yra labai konkretus, istoriškai nuolat kintantis, tam tikroje socialinėje, ekonominėje ir politinėje situacijoje susiklostantis klausimas.
Juk mums, „šlovinantiems šampaną“ ir kartais užtraukiantiems „kodėl negerti“, akivaizdu, iš kur atsiranda alkoholis. Čia nėra jokios paslapties ar sąmokslo. Alkoholio neatneša piktieji priešai, jo norime mes patys.
Verslininkai parūpina mums to, ko norime. Jei verslininkai uždirba iš prekybos alkoholiu, jie siekia, kad ta prekyba būtų kuo mažiau apribota.
Išplėsti rinkas, rasti daugiau alkoholio pirkėjų ir pasipriešinti prekybos apribojimams verslininkai bando ir bandys visais gražiais ir negražiais būdais. Taip verslininkai elgiasi visada – puikiai tai žinome.
Bet mes taip pat suprantame ir tai, kad Europos valstybių gyvenime pasitaiko momentų, kai alkoholizmo keliamos problemos tampa politiškai pražūtingos ir jų nebegalima ignoruoti. Tokių momentų, kaip žinome, yra buvę ir mūsų pačių istorijoje.
Turiu galvoje nesuprastą herojų – vyskupą Motiejų Valančių. Dažnas „šampano šlovintojas“ klysta dėl vyskupo, nes jo vardą iš karto susieja su šiandien veikiančiu blaivybės sąjūdžiu, kuriam neatsitiktinai vadovauja A.Veryga.
Bet tikrasis M.Valančius veikė visai kitoje istorinėje-politinėje padėtyje nei mes. Jis kaip vyskupas lankė žmones ir neturėdamas statistinių instrumentų savo įspūdžiu nustatė, kad egzistuoja konkreti lietuvių visuomenės problema – girtuoklystė.
Tai problemai spręsti katalikų vyskupo padėtis ir intuicija padiktavo tik vieną receptą – asmeninį pavyzdį ir dvasininko galią telkti žmones kovai su blogiu. Čia reikia pažymėti, kad tikrosios M.Valančiaus blaivybės draugijos savo nariams kėlė ribotus, pasiekiamus ir aiškiai apibrėžtus reikalavimus.
Alkoholio reklamos ir prieinamumo ribojimas sukelia konkretų teigiamą poveikį nuo alkoholizmo kenčiančioms visuomenėms. Dėl to ginčytis paprasčiausiai nerimta.
Atsisakyti reikėjo tik tam tikrų konkrečiai įvardytų stipriųjų gėrimų, kurie, kaip atrodė, turi konkretų kenksmingą visuomeninį poveikį. Pats vyskupas taip pat niekada nebuvo ir netapo visišku abstinentu. Tai mums svarbi detalė – jau tada alkoholizmo problemą išsprendė „šampano šlovintojai“.
Faktas, kad M.Valančiaus receptas suveikė, nors to priežastis dar esame per mažai ištyrę. Mums tik aišku, kad pats anų blaivybės draugijų poveikis taip pat yra savotiškas epochos ženklas. Šiandien M.Valančiaus vardą vis dar naudojantys sąjūdžiai taip neveikia ir greičiausiai neveiks.
Esame visai kitoje epochoje, kitokioje visuomenėje, kitoje padėtyje. Demokratinė valstybė mums teikia visai kitokią galią nei vyskupo lazda. Todėl, net ir prisimindami svarbų M.Valančiaus pavyzdį, turėtume problemą pamatyti savo pačių akimis.
Per XX a. įvairūs mokslai Europoje padarė pakankamai, kad galėtume tvirtinti: mums tiksliai žinomi ir politinės-socialinės alkoholizmo problemos mastą įvertinantys rodikliai, ir tos problemos sprendimo būdai. Alkoholio reklamos ir prieinamumo ribojimas sukelia konkretų teigiamą poveikį nuo alkoholizmo kenčiančioms visuomenėms. Dėl to ginčytis paprasčiausiai nerimta.
Šiais laikais sprendžiamas tik vienas klausimas: ar konkrečiai politinei bendruomenei konkrečiu metu alkoholizmas yra problema? Jei nusprendžiama, kad problemos nėra (kaip Prancūzijoje, Vokietijoje ar Italijoje), poveikio priemonės netaikomos. Jei problema įžvelgiama (kaip Norvegijoje ar Švedijoje) – ji išsprendžiama.
Bet svarbiausia, kad šį esminį klausimą šiuo konkrečiu metu Lietuvoje sprendžiame mes – „šampano šlovintojai“ per šventes traukiantys „kodėl negerti“. R.Valatka ir A.Veryga savo nuostatų greičiausiai nepakeis. Juo labiau, nepasikeis alkoholiu prekiaujančių verslininkų požiūris ir veiksmai.
Tačiau nė viena iš šių jėgų neturi lemiamos įtakos problemos sprendimui. Ją turime mes, nes mūsų – daugumos nuomonei nori atstovauti politikai ir būtent dėl mūsų tiek stengiamasi viešojoje erdvėje. Visi žino: jei mes norėsime spręsti problemą, niekas mūsų nesustabdys ir ribojimai bus įvesti (juk nemanote, kad pokario Švedijoje ir Norvegijoje niekas nesipelnė iš prekybos alkoholiu).
Neturėtume ir negalime nusišalinti nuo sprendimo vien dėl keisto drovumo – kad patys vartojame alkoholį. Nėra taip, kad teisę gerti ir dainuoti turi tik tie, kas palaiko R.Valatkos poziciją.
Šiuo metu mes kaip politinė bendruomenė sakome, kad alkoholizmo problemos Lietuvoje nėra – priemonių juk nesiimame. Bet ar tikrai taip manytume, jei nesibaimintume, kad pasisakydami už prekybos alkoholiu ribojimą savaime susitapatiname su A.Verygos pozicija? Štai apie ką turėtume šiomis dienomis mąstyti.
Aš asmeniškai ir toliau „šlovinsiu šampaną“, bet alkoholizmą laikau rimta politine Lietuvos problema. Vardan jos sprendimo sutinku netekti alkoholio reklamos ir šiek tiek pabrangusius gėrimus pirkti specializuotose parduotuvėse. O jūs?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves
