Šiandien pasakymas, kad Roma buvo pastatyta ne per dieną, reiškia tik tai, kad rimtiems dalykams reikia laiko. Bet visi suprantame, jog pasirinkimas šią mintį išreikšti būtent per Romos statybą yra paremtas konkrečia praeities tikrove: Romos miestas iš tikrųjų buvo statomas kartu su Romos Respublika, o vėliau – imperija.
Kas nori viską suprasti apie Rusiją (šiandien tai aktualu), bet neturi laiko gilioms studijoms, turėtų pasidomėti Sankt Peterburgo statybos istorija. Tik ten, kur caras yra viskas, o visi kiti – niekas, buvo galima pastatyti tokį didingą miestą tokioje netinkamoje vietoje.
Kas nori viską suprasti apie Rusiją (šiandien tai aktualu), bet neturi laiko gilioms studijoms, turėtų pasidomėti Sankt Peterburgo statybos istorija. Tik ten, kur caras yra viskas, o visi kiti – niekas, buvo galima pastatyti tokį didingą miestą tokioje netinkamoje vietoje ir panaudoti taip labai vietos klimatui nepritaikytas medžiagas.
Kad Sankt Peterburgas yra architektūrinis Rusijos raktas, dar XIX a. pastebėjo prancūzų keliautojas markizas de Custine, apie kurį mums XXI a. priminė britų socialinis kritikas Theodore‘as Dalrymple.
Galima pridėti, kad Sankt Peterburgo statyba atskleidžia ir tai, kaip Rusijoje suprantama kultūra, civilizacija ir švietimas. Savo sostinę Petras I statė tuo pačiu labai rusišku, kaip patys rusai pasakytų, protu nesuvokiamu būdu, kuriuo jis bandė apskritai Rusiją suartinti su Europa.
Įdomu, kad utopinės politinės idėjos taip pat beveik visada buvo išreiškiamos ir atitinkamais architektūriniais planais. Įdomus pavyzdys – vieno iš ankstyvųjų XIX a. socialistų, prancūzo Charles‘io Fourier įsivaizduotos falansteros.
Falansterų iliustracija
Tai pastatai, kuriuose svajotojas troško įkurdinti ištisas bendruomenes. Turtingesnieji turėjo gyventi viršutiniuose aukštuose, o vargingiausi – apatiniuose. Žmonių pajamos turėjo priklausyti nuo jų dirbamo darbo, o darbai būtų skirstomi pagal interesus ir pomėgius. Falansterų idėja vėliau turėjo įtakos daugiabučių namų statybos Europoje raidai.
Politiką ir architektūrą sieja tam tikras mąstymo tipas.
Šie pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, kad politinė statyba nėra vien tik sąmoningas įsiamžinimas ar teritorijos ženklinimas, kaip dažnai įsivaizduojame.
Politiką ir architektūrą sieja tam tikras mąstymo tipas ar gal net dar gilesnis ryšys, kylantis iš pačios žmogaus prigimties. Gali būti, kad architektūroje geriau nei bet kurioje kitoje gyvenimo srityje matome, jog, kaip rašė Thomas Mannas, „nepolitikos nėra“. Bet tai jau kita tema.
Lietuvoje architektūros politiškumo tezę pastaruoju metu nuosekliausiai plėtojo Mantas Adomėnas. Jis priminė, kad Europos filosofijos tradicija architektūrą ir politiką kildina iš bendro šaltinio – žmogaus nuopolio laikų pradžioje. Poreikis statyti pastatus ir burtis į bendruomenes atsirado tada, kai po graikiško Aukso amžiaus ar krikščioniško išvarymo iš Rojaus, gamta tapo priešiška žmonėms ir jie patys – vieni kitiems.
Aiškindamas architektūros ir politikos sąsają M.Adomėnas naudoja drabužio analogiją. Drabužis neišvengiamai peržengia savo pragmatinę paskirtį (šildyti ar saugoti nuo drėgmės) ir tampa asmeninės išraiškos priemone.
Taip pat ir architektūra visada atspindi ją kuriančią politinę bendruomenę, pradedant mažiausia politine bendruomene – šeima.
Pratęsiant šį aiškinimą verta prisiminti XX a. pradžios vokiečių teisininko Carlo Schmitto politinės formos teoriją, išdėstytą veikale „Romos katalikybė ir politinė forma“. C.Schmitto teigimu, Katalikų Bažnyčia mūsų pasaulyje atstovauja Jėzų Kristų kaip konkretų asmenį.
Tai suteikia Bažnyčiai galią peržengti kasdienius žmonių tarpusavio prieštaravimus ir vienyti tai, kas atrodo nesuvienijama (kaip žinome iš savo pačių patirties, ne tik konservatoriai ir socialdemokratai, bet net lietuviai ir lenkai gali susivienyti Šv. Mišiose).
Steigdama prieštaraujančiųjų vienybę Bažnyčia sukuria politinę formą, kurią C.Schmittas pavadino „didžiąja formų trejybe“: estetinę (meninę) formą, teisės formą ir istorinę pasaulinės galybės formą.
Akivaizdu, kad politinę formą, vienijančią prieštaraujančius vienas kitam žmones, visada siekia kurti ir valstybė. Kalbant apie architektūrą ypač svarbi C.Schmitto pastaba, jog politinė forma visada yra ir estetinė forma.
Valstybė privalo turėti išvaizdą, kurią suformuoja valstybės įkvėpti meno kūriniai, jos pastatai, paminklai ir simboliai.
Kitaip tariant, valstybė privalo turėti išvaizdą, kurią suformuoja valstybės įkvėpti meno kūriniai, jos pastatai, paminklai ir simboliai. Būdama politinės galios įsikūnijimas valstybė negali egzistuoti vien žmonių širdyse ar kitokioje nematomoje sferoje. Valstybė visada įsiskverbia į matomą ir apčiuopiamą realybę. Ji užima konkrečią fizinę erdvę ir toje erdvėje suformuoja objektus, iš kurių valstybę atpažįstame taip pat, kaip žmogų iš jo veido ar figūros.
Originaliu mąstymu ir taiklia išraiška garsėjantis šveicarų architektas Leonas Krieras pajėgė pilnaverčio miesto idėją perteikti viename paprastame paveikslėlyje. Jo teigimu, bet kuris miestas susideda iš dviejų dalių – res publica ir res economica, viešosios erdvės ir privačios erdvės.
Šis tvarkingas mąstymas slepia vieną pavojų. Mūsų paveldėtoje XX a. mąstysenoje viešosios ir privačios erdvės atskyrimas sutampa su politikos atskyrimu nuo to, kas suprantama kaip nepolitiniai užsiėmimai (verslas, amatai, menas, namų ruoša ir pan.).
Todėl kyla pagunda manyti, kad valstybės išvaizda formuojasi tik viešojoje erdvėje. Tokią išvadą mums slapta bando pakišti ir pats L.Krieras, pavartodamas lotynišką žodžių junginį „res publica“, kurį jau seniai sujungėme į valstybės sinonimu laikomą „respubliką“.
Vis dėlto čia reikėtų atkreipti dėmesį į kitą lotynišką žodį, kuriuo L.Krieras apibūdina res publica ir res economica sujungiantį pilnavertį miestą. Tai žodis „civitas“, kurio, kaip tiksliai pastebėjo M.Adomėnas, neįmanoma išversti į lietuvių kalbą.
Civitas vienu metu nusako ir politinį (valstybė), ir architektūrinį (miestas) darinį. Tai ne dvi galimos šio žodžio reikšmės, o viena reikšmė su dviem aspektais; civitas nėra miestas arba valstybė, tai gali būti tik miestas-valstybė.
Taigi valstybės išvaizda pastebima net tik miesto viešojoje erdvėje. Savo simboliais, spalvomis ir kitokiais išvaizdos elementais valstybė patenka į kiekvieno iš mūsų namus, ji sujungia res publica ir res economica į vieną civitas.
Savo simboliais, spalvomis ir kitokiais išvaizdos elementais valstybė patenka į kiekvieno iš mūsų namus, ji sujungia res publica ir res economica į vieną civitas.
Žinoma, tokioje valstybėje, kokioje šiandien gyvename ir kokioje norime gyventi, teisingiau įsivaizduoti, kad ji prasideda kiekvieno iš mūsų namuose. Privačioje erdvėje vos pastebimi valstybės ženklai išsilieja į ištisus statinių ir paminklų kompleksus viešojoje erdvėje. Ten pamatome, kas mus sujungia, namuose palikdami tai, kas skiria.
Gilesnis žvilgsnis į paminklų, architektūros ir politikos ryšį iš esmės keičia mūsų santykį su aplinka, ypač – su vadinamuoju paveldu. Miestai savaime atsiveria ir pradeda pasakoti savo tebesitęsiančią istoriją, kurioje gyvename ir mes patys. Tuo tarpu oficialiai saugomų paveldo objektų žavesys nublanksta, nes jie neatrodo gyvi.
Taip pradedame suprasti, kad nebesame vaikai, atvesti į muziejų. Mes negalime atsiskirti nuo istorijos, net jei to sąmoningai siektume. Arhitektūra ypač aiškiai parodo, kad neįmanoma nubrėžti ribos tarp praeities ir dabarties. Šiandien statomas namas įsilieja į miesto ir valstybės išvaizdą nė kiek ne kitaip negu tas, kuris buvo pastatytas, pavyzdžiui, XVIII a.
Tai, beje, turėtų prisiminti ir vadinamosios istorijos politikos entuziastai. Algirdo paminklas Vitebske nepavers Lietuvos didžiojo kunigaikščio labiau baltarusišku herojumi. Jis taip pat nepadarys ir Baltarusijos labiau lietuviška. Paminklas parodys tik viena – ką XXI a. pradžios baltarusiai manė apie XIV a. lietuvių kunigaikščius.
Algirdo paminklas Vitebske nepavers Lietuvos didžiojo kunigaikščio labiau baltarusišku herojumi.
Trumpai tariant, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vien teoriniai mokslo klausimai, tampa konkrečia praktine problema. Išvaizda mums viską praneša pati pirmoji.
Atslenkančią Lietuvos kūrimo krizę buvo galima jau seniai pamatyti niekaip prasmingais simboliais neužpildomos Lukiškių aikštės tuštumoje. Nuo išvaizdos, tikriausiai, prasidės ir mūsų politinis atsigavimas, kuris nuo mūsų nepriklausys tik tuo atveju, jei patys to nenorėsime.
Kaip atrodo Lietuva? Kodėl ji taip atrodo ir kaip ji turėtų atrodyti? Štai apie ką turėtume mąstyti vaikštinėdami savo miestų gatvėmis.
