Čia neverta kartoti jokių argumentų „už“ ir „prieš“ šį konkretų sprendimą. Turėtume, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pažvelgti giliau. Siekis atimti iš partijų privilegiją naudotis viešuoju turtu yra tik simptomas, atskleidžiantis nuolat augantį ir todėl vis pavojingesnį Lietuvos žmonių nusistatymą prieš partijas ir net patį partiškumą.
Beveik prieš metus partijas „sutramdžiusi“ Kauno savivaldybė apie savo sprendimą pranešė tokiais žodžiais: „Kauno miesto savivaldybė rengiasi užlopyti dar vieną mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo landą. Ketinama nutraukti sutartis su visomis partijomis, kurios daugybę metų nemokamai naudojosi miestui priklausančiu turtu“.
Greta minties, kad mes (mokesčių mokėtojai) švaistome investuodami į partijas, ši kaunietiška retorika talpina ir daug radikalesnį teiginį. Neigiama, kad politinės partijos yra plačiąja prasme valstybės institucijos – o būtent iš šios idėjos plaukė įstatymuose įtvirtinta partijų galimybė naudotis viešuoju turtu, kaip tai daro ir kitos institucijos.
Ne tradicinės partijos atgyveno, o „tradicinės“ XX a. ideologijos neteko savo gyvybės.
Nuojauta, kad šią antipartinę poziciją remia daugelis rinkėjų, yra tokia stipri, kad net pačios partijos nuolankiai priima smūgį. Komentuodami Kauno ir Vilniaus savivaldybių sprendimus dauguma politikų siekė būti „išmintingi“ ir „konstruktyvūs“, bent iš dalies pritarė viešojo turto tausojimui ar net atvirai pripažino, kad partijos turėtų nuomotis patalpas rinkos sąlygomis.
Bet ar tikrai teisinga stumti partijas į privačią sferą? Ar tikrai jos nėra dalis pačios valstybės sandaros? Ar partiškumas tikrai yra vien konkrečių žmonių asmeninis įgeidis, gal net asmeninis trūkumas, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas?
Kad atsakytume į šiuos klausimus, turime bent trumpai žvilgterėti dar šiek tiek giliau. Turime įvertinti pačią valstybės formą, kurią vadiname respublika, ir jos istorinę patirtį.
Partiškumas – aiškios nuomonės apie valstybę ir jos valdymą pareiškimas yra žmogaus laisvės išraiška politikoje (kaip ir atsisakymas pareikšti aiškią nuomonę nepriklausant jokiai partijai). Nesileidžiant į politinę filosofiją, akivaizdu, kad būtinybė gyventi bendroje valstybėje varžo asmeninę laisvę. Jei kiekvienas kurtume savo Lietuvą, nebūtų jokios Lietuvos.
Dėl to pačioje respublikos sandaroje yra užfiksuotas prieštaravimas tarp laisvės ir vienybės. Iš tikrųjų tai yra pačiam žmogui būdingas prieštaravimas ir tikroji kova tarp atsiribojimo nuo kitų ir susisaistymo su jais vyksta kiekvieno iš mūsų viduje. Tačiau ši vidinė kova nuolat prasiveržia į išorę įvairiais visuomenės bangavimais ir politinių pokyčių pliūpsniais.
Vienas partizanų karo teoretikas yra atkreipęs dėmesį, kad žodis „partizanas“ (kurį visiškai tiesiogiai iš prancūzų kalbos galima išversti kaip „partietis“) susijęs su žodžiu „partija“ taip pat, kaip žodis „statusas“ su žodžiu „valstybė“ (pvz. angl. state). Šis palyginimas nebūtinai padeda teisingai suprasti partizanų karą, bet jis labai tiksliai išryškina esminę respublikos įtampą.
„Partietis“ yra tas, kuris visuomenę dalija, o „statuso“ turėtojas matomas kaip visumos, visos valstybės ir visuomenės atstovas. Todėl partiečiai ir partijos periodiškai tampa visuomenės priešais ir prieš juos nukreipiama valstybės statuso galia.
Būtent čia yra vadinamojo nepasitikėjimo partijomis ir pasipiktinimo partinėmis rietenomis šaknys. Mažų mažiausiai vieną labai stiprią šio jausmo bangą šiuolaikinės Europos respublikos išgyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Tuomet piliečių siekis susivienyti ir įveikti partiškumą daugelyje valstybių nulėmė pačios respublikos formos defektus. Priklausomai nuo konkrečių istorinių aplinkybių įsigalėjo vienos partijos ar net vieno valstybės vadovo dominavimas.
Įveikdamos šią skaudžią patirtį pokario Europos šalys (tos, kurios išsaugojo savo nepriklausomybę) įtvirtino paradoksalų, bet efektyvų kompromisą – partijų statusą. Laisvų piliečių pasidalijimas į partijas priimtas kaip neišvengiama būtinybė, pačias partijas suvokiant ir apibrėžiant kaip viešumos dalį, kaip valstybės institucijas.
Dėl to buvo išvystyta partijų veiklos garantijų sistema, skiriant partijoms valstybės dotacijas, aprūpinant jas patalpomis ir pan. Taip užaugo tie sudėtingi dariniai, kuriuos šiandien dažnai vadiname tradicinėmis partijomis.
Bet nuotaikos keičiasi ir tradicinės partijos vėl tampa visumos ir visuomenės priešais. Šia prasme tendencijos Lietuvoje, žinoma, atspindi daugelio europiečių nepasitenkinimą visu politiniu elitu, nusistovėjusia tvarka (angl. establishment). Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse populiarėja emociškai daug labiau su vienybe ir visuma siejami „visuomeniniai judėjimai“, kurių lyderiai turi įvairių tarpukario vadų ir vadukų bruožų.
Vis dėlto mūsų dienų iššūkis yra kitoks nei tarpukario. Respublikos defektai mums kol kas rimtai negresia, iš dalies ir dėl to tarpusavio sutarimo, kurį vadiname ES. Net Vengrijoje dar gerokai per anksti kalbėti apie tikrą vienos partijos dominavimą.
Šiuolaikinis pasipiktinimas partijų rietenomis kyla dėl vis mažiau aiškių tų partijų pozicijų. Ne tradicinės partijos atgyveno, o „tradicinės“ XX a. ideologijos neteko savo gyvybės. Vis sunkiau paaiškinti liberalizmo ir socializmo turinį. Dėl to sunkiau apibrėžti ir krikščioniškąją demokratiją. Reakcionierių doktrina konservatizmas netenka nuoseklumo, nes konservatoriams tampa vis mažiau aišku, į ką reikia reaguoti, kam atsispirti ir ką nuo ko ginti.
Dėl nestabilių partijų pozicijų įsisuka tam tikras užburtas ratas. Nuosekliai pasisakyti nepajėgiančios partijos įtariamos populizmu, manipuliacijomis ir apgaule. Prieš pasitikėjimą prarandančias senąsias partijas iškyla nauji sąjūdžiai ir kova dėl valdžios nuolat intensyvėja. Tačiau intensyvėjant kovai dėl valdžios auga ir visuomenę varginančių partijų rietenų įspūdis, gimdantis dar naujas partijas su dar mažiau apibrėžtomis pozicijomis.
Iš šio rato išsiveržti norime visi. Bet, ko gero, vienintelis patikimas kelias tai padaryti yra susitelkti į du ateičiai svarbius dalykus.
Visų pirma, turėtume siekti aiškiau apibrėžti ir išreikšti savo pačių ir savo bendraminčių požiūrį į valstybę. Mirštant ideologijoms mes nebeturime kam savęs paprastai priskirti ir esame priversti daug daugiau laiko ir dėmesio skirti savo politinės pasaulėžiūros ir įvairių pasaulėžiūrų skirtumų analizei.
Tai ne tik profesionalių politikų, bet ir piliečių atsakomybė. Tik taip galime tikėtis diskusiją dėl valstybės paversti konstruktyvia ir produktyvia, pasiekti šiuo metu dar tiksliai neįsivaizduojamą naująjį partiškumą.
Bet dar svarbiau, ypač šiuo keistu laikotarpiu, yra ginti partijų statusą kaip principą. Naujos ar senos, tradicinės ar netradicinės, partijos yra tikrasis respublikos pagrindas, svarbus taikios politinės veiklos instrumentas.
Partija – ne klubas. Partiškumas nėra vien asmeninės nuomonės ar interesų klausimas, tai taip pat ir viešoji veikla. Todėl politinės partijos yra viešojo gyvenimo struktūros, pačios valstybės dalis, valstybės institucijos. Jos turi turėti savo erdvę valstybėje, taip pat ir fizinę.
Blogai, kai antipartinio įkarščio apimti priimame trumparegiškus sprendimus. Nuvesta iki savo logiškos pabaigos miesto turto tausojimą propaguojanti kaunietiška retorika skelbia Kauną atskira respublika. Sunku suprasti, kodėl tai tinka ir Vilniui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Visi moka mokesčius – arba nėra demokratijos
