Visų pirma, atkreipkime dėmesį, kad net daug įtampos sukėlusiame kompromisiniame Vyriausybės nutarime dėl pertvarkos VU įvertintas ne šiaip aukščiausiu, o maksimaliu balu. Tokiu būdu VU išskirtas iš visų kitų universitetų ir pateiktas kaip sektinas pavyzdys.
Tačiau šis įvertinimas yra VU išskirtinumo pasekmė, o ne priežastis. Maksimalus balas VU suteiktas todėl, kad vertintojams šis universitetas paties vertinimo metu jau atrodė išskirtinis. Taigi išskirtinumo priežastys sunkiau apčiuopiamos. Jos slypi ne vertinimuose ir skaičiuose, o tradicijoje.
Istorija susiklostė taip, kad VU tapo ypatingu ryšiu susietas su Lietuvos valstybe. VU klestėjo arba tiesiogiai remiamas valstybės (kaip LDK laikais), arba palaikomas „nematomos“ valstybės piliečių kaip jų telkimosi ir pasipriešinimo židinys (taip buvo XIX a. pradžioje ir, bent iš dalies, sovietmečiu).
Nesunku pastebėti, kad tarpukariu veikęs Lietuvos universitetas taip pat buvo sukurtas kaip simbolinis VU. Kaune jis veikė dėl to, kad Vilnius buvo nepasiekiamas. Tik sovietų valdžia jį pavadino Kauno universitetu. Vytauto Didžiojo vardas šiam universitetui suteiktas dėl 1930 m. švęstų Vytauto metų.
Todėl Lietuvos universiteto pratęsimas istorijoje yra VU, o ne dabartinis VDU. Geriausiai tai patvirtina pati istorija. Vos tik Vilnius buvo atsiimtas, Lietuvos universitetas ten perkėlė svarbius Teisės ir Humanitarinių mokslų fakultetus. Tai buvo padaryta sovietų kariuomenės apsuptyje, nepaisant visai valstybei iškilusios grėsmės.
Politiškai tai buvo neapdairus žingsnis. Vilniuje kontroliuoti Lietuvos universiteto bendruomenę sovietams buvo lengviau negu Kaune. Tačiau šis neapdairus žingsnis aiškiai liudijo visuomet puoselėtą viziją, pagal kurią Lietuvos universiteto istorijos pabaiga, jo galutinis išsipildymas buvo VU atkūrimas.
Tokiu būdu istorija pavertė VU paties Lietuvos valstybės kūno dalimi. Kaip liudija tarpukario istorija, be VU Lietuva jaučiasi netikra, nepilna. Kita vertus, net ir akademiškai stiprus VU negali sėkmingai veikti be nepriklausomos Lietuvos valstybės, užtikrinančios jam politinę apsaugą – tai matome atidžiau pažvelgę į XIX a. įvykius.
VU ir Lietuvos valstybė privalo bendradarbiauti. Tada VU galės kurti geresnę Lietuvą, o Lietuva – stipresnį VU.
Tokia padėtis nebūtinai yra labai priimtina pačiai akademinei bendruomenei. Dėl savo keistos istorijos VU gali atrodyti nuolat įveliamas į iš pažiūros universitetams nebūdingas politines intrigas.
Tačiau VU išskirtinumą galima pamatyti ir kaip jo stiprybę. Gali būti, kad tik dėl savo ypatingo ryšio su Lietuvos valstybe VU yra pajėgus formuluoti visiems Europos universitetams aktualius ateities sprendimus.
Juk ypač Europoje šiuo metu daug diskutuojama apie universitetų padėtį ir konkrečiai – jų valdymą. Didelę dalį svarbių Vakarų universitetų apimanti anglosaksiška (o tiksliau – amerikietiška) tradicija šiek tiek švelnina problemą. Taip yra dėl įvairių priežasčių, kurias reikėtų atskirai nagrinėti.
Čia suformuluokime vienu sakiniu: amerikietiško pavyzdžio universitetai atrodo natūraliai atradę savo vietą rinkos ekonomikoje. Tuo tarpu Europos akademinė bendruomenė jaučiasi nuolat susidurianti su prieštaravimus keliančiu klausimu: ar mokslas gali būti verslas?
Kaip ir visos į paviršių išplaukiančios problemos, ši formuluotė yra netiksli. Iš tikrųjų diskutuojama ne dėl mokslo ir verslo santykio ar universiteto padėties rinkos ekonomikoje. Tikroji prieštaravimų šaknis – istorinis Europos universitetų politiškumas.
Europos universitetai visada buvo valstybių globojamos išskirtinės bendruomenės, savotiškos „valstybės valstybėse“. Kai XVI a. buvo įkurtas VU, jis nė kiek nebuvo išskirtinis – greičiau būtent toks kaip visi.
Šiandien VU išskirtinis gal net ir visos Europos mastu, nes jam pavyko tą natūraliai politišką XVI a. universiteto padėtį išsaugoti – ne užkonservuoti, o transformuoti ją į dabartinę padėtį. Taip pažvelgus, žinoma, kyla klausimas, kodėl tai nepavyko kitiems.
Atsakymas greičiausiai yra susijęs su universitetų politiškumo pagrindu. Ilgą laiką universitetai buvo matomi kaip didesnės laisvės bendruomenės. Todėl jie atrodė tarsi tobulesnės ir taikesnės politikos salelės žiaurios ir netobulos politikos apsuptyje. Tuo pagrindu jie ir buvo valstybių globojami – kaip pavyzdžiai.
Per XIX-XX a. Europoje ypač išaugus žmogaus politinei laisvei universitetų padėtis pasikeitė ir pavyzdžio galia pradėjo nykti. Natūraliai išryškėjo universitetų pamatus drebinantis klausimas: kuo naudingi, kam reikalingi, ką duoda universitetai?
Atsakymo į šį klausimą visai be reikalo ieškoma ekonominiais pagrindais. Išskirtinė VU istorija, ypač XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, liudija, kad universiteto prasmė ir toliau išlieka politinė. Tik demokratinėje valstybėje nebe laisvė, o protas tampa ypatingo universiteto politiškumo pamatu.
Žmonių bendruomenės galimybės iš tikrųjų susitarti ir pasielgti protingai yra daug didesnės, negu mums atrodo. Štai tokią politinę tiesą šiandien gali ir turėtų skelbti universitetas.
Dėl to, kaip ir anksčiau, universitetas yra tobulesnės politikos vieta. Kaip ir anksčiau, naudinga, kad bent dalis valstybės jaunimo galėtų šiek tiek pagyventi universitete ir pajusti tobulesnės politikos galimybę. Būtent dėl to valstybei reikalingas universitetas – kaip ir anksčiau.
Ne visada lengva pastebėti, bet VU Lietuvoje įkūnija būtent tokį valstybės ir universiteto santykį. Atidžiau įsižiūrėjus į VU, galima aptikti konkretų šiuolaikinio Europos universiteto organizacinį modelį. Prisitaikydamas prie aplinkos universitetas derina savyje trijų tipų organizacijoms būdingus bruožus iš tikrųjų iki galo netapdamas nė viena iš tų trijų organizacijų.
Studijų srityje universitetas veikia kaip įstaiga ar įmonė, kurios klientai yra studentai, o darbuotojai – dėstytojai. Universiteto vadovai šioje srityje veikia kaip darbdaviai.
Mokslo srityje (ypač gamtos moksluose) universitetas panašesnis į advokatų kontorą ar kitą profesionalų susivienijimą. Mokslininkai nėra darbuotojai – greičiau kartu veikiantys partneriai, studentai – greičiau „pameistriai“ negu klientai, o universiteto vadovai – susivienijimo atstovai dažnai tituluojami „vadovaujančiais partneriais“.
Tačiau kartu universitetas dar yra ir miestas arba valstybė – politinė bendruomenė, sulyginanti ir sujungianti dėstytojus, studentus ir jiems atstovaujančią administraciją. Bendruomenė universitete nėra kuriama „lojalumo programomis“ ar kitokiais šiuolaikinės verslo vadybos metodais. Bendruomenė universitete yra pirmiau negu atsiranda visa kita.
Šis modelis, tinkamai jį išvysčius ir pagrindus, gali tapti taip atkakliai ieškomu atsakymu apie Europos universitetų ateitį. Bet tam reikia, kad VU išskirtinumas ir jo vieta Lietuvoje būtų iki galo suvokti ir priimti.
VU ir Lietuvos valstybė privalo bendradarbiauti. Tada VU galės kurti geresnę Lietuvą, o Lietuva – stipresnį VU. Trumparegiškumas ar dirbtinis natūralios jungties ardymas, kita vertus, gali būti pražūtingas. Taip pat abiem pusėms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Tikrasis pertvarkos klausimas: koks bus Vilniaus universitetas?
