Respublikoje elitą sudaro tie, kas giliai ir konkrečiai supranta asmeninę atsakomybę už valstybę, kuri, atsisakius monarchijos, užgriūna kiekvieną pilietį (ir suprantantį, ir nesuprantantį – tai reikalus tik komplikuoja). Kas jaučia, kad pats asmeniškai kuria ir išlaiko valstybę, kad nuo jo kasdienių pasirinkimų reikalai Lietuvoje konkrečiai keičiasi – tas ir yra elitas.
Būtent su tokiais žmonėmis šiame tekste noriu kalbėtis. O kalbėsiu apie Konstituciją – konkrečią 1992 m. Lietuvos Respublikos konstituciją, kuri, labai trumpai tariant, yra tai, kas šiandien skiria Lietuvą nuo Ukrainos.
Tik greitai sukūrusi tvirtus ir stabilius valstybės pamatus Lietuva galėjo integruotis į NATO ir Europos Sąjungą. Mes atėjome nusvirusiomis rankomis ir šiek tiek drebančiomis kojomis, bet visi matė, kad stovime ant to paties tvirto vakarietiško pagrindo. Dėl to tapome tikra šiuolaikinių Vakarų dalimi, net ir išlikdami „artimuoju užsieniu“ – taigi ypatingos įtakos zona Rusijos požiūriu. Manau, kad šiandien Rusija jau geriau už mus pačius supranta Lietuvos konstitucijos reikšmę. Bet nenorėčiau, kad mintis nuklystų nuo Konstitucijos prie Rusijos.
1992 m. kompromisas savo pasireiškimo tikrovėje forma labiau priminė stebuklą – dalyką, įvykstantį žmonėms dalyvaujant, bet ne iki galo suprantant besiklostančių įvykių reikšmę.
Ne taip svarbu, kas nuo 1992 m. iki dabar kėlė iššūkius Lietuvos konstitucinei santvarkai ir jos elito vienybei – Rusija ar pats likimas. Svarbu įvertinti šią istoriją kaip visumą, kaip vientisą, politinę kasdienybę peržengiantį procesą, kuris atvedė mus iki dabartinės padėties. Taip toliau ir žvelkime – pastebėdami už įvykių slypinčią nematomą ranką, bet ieškodami ne jos pačios, o tik jos diktuojamos krypties.
Šiandien jau sunku ir prisiminti, kad 1992 m. Konstitucija buvo labai sudėtingo kompromiso išraiška. Kompromisas tarp raudonųjų ir baltųjų, komunistų ir antikomunistų, partizanų ir stribų – tai XX a. pabaigoje vis dar atrodė neįmanomas dalykas. Žinoma, tai nebuvo toks kompromisas, kokiu jį dažniausiai įsivaizduojame – tarsi sąmoningų partnerių kompromisą derybose. 1992 m. kompromisas savo pasireiškimo tikrovėje forma labiau priminė stebuklą – dalyką, įvykstantį žmonėms dalyvaujant, bet ne iki galo suprantant besiklostančių įvykių reikšmę.
Tačiau tai buvo kompromisas, kuris sukūrė vieną Lietuvą raudoniesiems ir baltiesiems, komunistams ir antikomunistams. Tai buvo visų pirma elito kompromisas, tiesą sakant, tik po 1992 m. ir tegalime kalbėti apie vieną visos Lietuvos elitą. Šio kompromiso monumentalumas net ir paties elito tuo metu nebuvo iki galo suvoktas.
Tuo metu buvo aišku vien tai, kad 1992 m. Konstitucija padėjo kairiesiems ir dešiniesiems civilizuotai grumtis dėl valdžios ir susitaikyti su pralaimėjimais. Netapęs prezidentu, Vytautas Landsbergis patyrė komunistų grįžimo šoką, o išrinktajam prezidentui Algirdui Brazauskui antroje kadencijos pusėje gerokai trukdė konservatorių dominuojamas Seimas, bet abu gerbė Konstituciją kaip bendras žaidimo taisykles.
2000 m. nusipelniusi geriau gyventi Artūro Paulausko Naujoji sąjunga atvėrė iki tol dar nepakankamai pažintas populistinės politikos galimybes. Dėl to 1992 m. Konstitucija patyrė pirmąjį tikrą iššūkį visai sistemai – Rolandą Paksą ir jo apkaltą. Paksas pirmasis atvirai sukurstė liaudį prieš elitą ir visuomet tvirtino, kad būtent elitas su juo susidorojo. Tai nėra visai netiesa. Pasakojimą apie vadinamąjį Pakso persekiojimą galima įvertinti žymaus trilerių autoriaus Erico Amblerio žodžiais: „Melas geriausiai laikosi ant tiesos galiuko“.
Turbūt kaip tik dėl to „tiesos galiuko“ Pakso apkalta Lietuvos elitui tapo nepamirštama patirtimi. Bet net ir pergalė prieš Paksą savo laiku nebuvo deramai įvertinta kaip visos valstybės pergalė, kaip Konstitucijos triumfas. Tuo metu daugeliui atrodė, kad iš tikrųjų Paksą nuvertė Mečio Laurinkaus vadovaujamas Valstybės saugumo departamentas (VSD). Greičiausiai dėl to nematoma ranka pirštu parodė į Vytenio gatvę. Valdas Vasiliauskas paskelbė kovą su „žydrųjų albinų klanu“ ir prasidėjo „valstybininkų skandalas“.
Šiandien jau aišku, kad tuomet Lietuvos žvalgybos ir saugumo sistemai buvo suduotas toks smūgis, kad ir po dešimties metų VSD nėra iki galo atsitiesęs. Bet tai dar ne viskas. „Valstybininkų skandalas“ labai efektyviai padalijo Lietuvos elitą.
Analizė be sintezės – ideali terpė demagogijai. Populistams iš mūsų tik to ir tereikia – nuolat kartojamo „taip, bet kita vertus...“
Kam vis dar atrodo, kad pasidalijome vien į „valstybininkus“ ir „pilietininkus“, tiems linkiu kuo greičiau atsisakyti šios optimistinės iliuzijos. Viename skandale atradusi receptą, nematoma ranka ėmė tokias istorijas žarstyti saujomis, siekdama, jei tik įmanoma, Lietuvos elitą išskaidyti į atomus. Dalis „pilietininkų“, pavyzdžiui, netapo Garliavos „mergaitininkais“, bet nelaiko savęs ir „valstybininkais“.
Šis nesustabdomas elito dalijimasis dar labiau paskatino populizmą ir demagogiją. Svarstote, kas lėmė tradicinių partijų nuosmukį ir politinės sistemos nuovargį? Pažvelkite į veidrodį. Matote intelekto sužalotą veidą, slepiantį aštrų analitinį protą? Štai jums ir atsakymas. Analizė be sintezės – ideali terpė demagogijai. Populistams iš mūsų tik to ir tereikia – nuolat kartojamo „taip, bet kita vertus...“
Tačiau net ir pasidalijus elitui, nenustojo veikti Konstitucijos apibrėžta valstybė. Todėl net ir idealiomis sąlygomis demagogams nepavykdavo pasiekti savo amžino tikslo: tikrai neribotos valdžios. Taip vienas po kito jie pradėjo pastebėti, kas iš tikrųjų trukdo. Paksas paskelbė Trečiąją respubliką, Naglis Puteikis pasiūlė panaikinti Konstitucinį Teismą ir prasidėjo Konstitucijos keitimo iniciatyvų pasiutpolkė.
Blogiausia, kad pasidalijęs ir toliau besidalijantis elitas ne tik nesipriešino šiam procesui, bet ir prie jo prisidėjo. Vieniems užkliuvo šeimos koncepcija, kitiems – rinkimų data, Prezidento galios, Seimo narių skaičius ar dar kas nors. Taip pasiekėme mūsų dienas ir valstiečių valdžią, kuri žada atsakingai imtis tų ir kitų Konstitucijos pataisų.
Bet nenukrypkime – ne valstiečiai mums svarbūs. Nepamirškime, kad sekame nematomą ranką – kur ji rodo šiandien? Kad tai suprastume, pakanka žvilgterėti į Seime, taip sakant, besisukančias Konstitucijos pataisas. Jei ne viena, tai kita – kuri nors iš jų vis tiek atitinka kone kiekvieną analizę, yra priimtina net ir subtiliausiam politiniam skoniui.
Tai yra spąstai – nematomos rankos paspęsti spąstai. Tai spąstai ne daugumai, tai spąstai mažumai. Tai spąstai elitui.
Kas nesupranta, tam bus atleista – bent taip mums žada Evangelija. Bet kas supranta, tas turės atsakyti. Ir už tai, ką padarė, ir už tai, ko nepadarė.
Turime Lietuvos politiką paversti suprantančiųjų mūšiu su demagogais – tik taip kas nors pradės aiškėti nesuprantantiems.
Todėl turėtume savęs paklausti esminio klausimo: ar mums dar brangi 1992 m. Lietuva? Ar dar brangu tai, ką patys kūrėme ar matėme tėvus kuriant? Jei vis dar brangu, turėtume nuolankiai pamiršti savo įžvalgias analizes ir stebuklingus receptus, pažvelgti vienas į kitą ir pagaliau pastebėti, kad esame mirtinos grėsmės akivaizdoje, žūtbūtinio mūšio išvakarėse.
1992 m. Konstitucija mums turi būti linija smėlyje – riba, už kurios nebesitraukiama ir nebėra jokių „kita vertus“. Turime Lietuvos politiką paversti suprantančiųjų mūšiu su demagogais – tik taip kas nors pradės aiškėti nesuprantantiems.
Gali būti, kad jau per vėlu ir lemiamą mūšį dėl Konstitucijos mes pralaimėsime. Tuomet bent jau žinosime, kad Lietuvos, kaip ją šiandien suprantame, ateityje nebebus. Bent jau būsime kartu, kai pradės aiškėti, ar įmanoma kokia nors kita Lietuva – šiandien to niekas negali pasakyti.
Bet vargas mums, jei jokio mūšio nebus. Vargas mums, jei Konstitucija bus pradėta kaitalioti be rimtesnio elito pasipriešinimo. Jei ateitis tokia, tai mūsų Lietuvos jau dabar nebėra. Perfrazuojant Nietzsche’ę, mes patys ją nužudėme ir kiekvienas iš mūsų už tai sumokės.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai Nr.1“
