Funkcionalizmas buvo architektūros ir dizaino srovė, kuri teigė, kad daiktai turi tiksliai atitikti savo paskirtį, o ornamentai yra buržuazinės tuštybės išraiška, kurios būtina atsisakyti.
Scrutonas šį pavyzdį pasitelkė keldamas grožio ir jo prasmės klausimus. Jis sudavė funkcionalizmui tikrai
 |
| Klasikinė šakutė |
nokautuojantį smūgį pareikšdamas: „Visi žino, kad su klasikine šakute valgyti patogiau.“ Platėjantis kotelis geriau guli rankoje ir iš jos neslysta, o ilgi ir ploni smaigaliai labiau tinka smeigti maistui.
Scrutono išvada – ornamentuota senovinė šakutė savo funkciją, paskirtį atitinka labiau nei ta, kuri specialiai sukurta funkcijai atlikti.
Scrutonas turėjo galvoje tai, kad funkcionalizmas – nė kiek ne mažiau estetinis sprendimas. Grynoji funkcija, pasak jo, išpopuliarėjo ne dėl savo praktiškumo, o dėl to, kad žmonėms tai atrodė gražu. Tačiau Scrutono pavyzdys leidžia kelti ir visai kitokį, mano supratimu, daug įdomesnį klausimą. Ar gali būti, kad egzistuoja toks dalykas kaip teisinga šakutė?
Iš pirmo žvilgsnio, net pats klausimas skamba absurdiškai. Žmonės šiais laikais nebetiki, kad galima teisingai auklėti vaikus, tai kaip su jais pradėsi kalbą apie teisingas šakutes? Garbės žodis, kai apie tai susimąstau, net pats kartais patikiu, kad tik „tuščiai filosofuoju“.
 |
| Funkcionalistinė šakutė |
Bet vis dėlto tai yra labai praktiškas klausimas. Nuo atsakymo į jį priklauso mūsų kasdienybės komfortas. Jei tikrai egzistuoja teisinga forma daikto, perkeliančio maistą iš lėkštės į burną, tai juk būtų kur kas geriau kiekvienam iš mūsų jį turėti. O jeigu tikrai yra teisinga šakutė, tai greičiausiai yra ir teisingas peilis, taurė, stalas, automobilis, namas... Ir tokiu atveju praktiškiausia būtų gyventi tokiame teisingame pasaulyje.
Sakysite, kad čia tik pilstymas iš tuščio į kiaurą? Kad teisinga šakutė yra nesąmonė ir „drambliuko svajonė“?
Puiku, šalin emocijas ir svaičiojimus, ištirkime tiktai faktus. Jau turbūt apie šimtą metų žmonės gyvena manydami, kad teisingų šakučių nebūna, kad daiktai apskritai yra nesudėtingas praktinės paskirties dalykas, filosofija čia „ne prie ko“, o daiktų išvaizda ir forma – skonio reikalas. Ir ką?
Galėčiau vėl apie kaliošus papasakoti ir kaip jie buvo prarasti. Beje, kai žmonės atkreipia dėmesį į mano kaliošus, jie dažniausiai reaguoja beveik vienodai: „Iš tiesų, koks puikus sprendimas, ir kaip aš apie tai nepagalvojau?“ (Nes juk kas galėtų pagalvoti apie ką nors, kas buvo žinoma jau prieš kelis šimtmečius?). Paskui jie, žinoma, pagalvoja. Ir tada supranta, kad kaliošai neturi prasmės pasaulyje, kuriame nėra teisingų batų (kaliošai, mat, turi tikti ne vienai, o kiekvienai batų porai). Nepaisant to, kaliošų dėvėtojų skaičius auga. Ir tai didelė pergalė.
Turbūt nesunkiai įsitikintume, kad labiausiai klesti ir tobulėja tos pramonės šakos, kurias mažiausiai palietė funkcionalistinė tariamo praktiškumo nuostata. Lėktuvai vis dar gerėja dėl to, kad yra gaminami kaip „technikos stebuklai“.
Bet neapsiribokime nuvalkiotais pavyzdžiais. Jeigu jums kada nors teko laimė surinkti ar išrinkti senovinius baldus (neabejoju, kad daugeliui jūsų tikrai yra tekusi nelaimė surinkti ar išrinkti šiuolaikinius baldus, tai tiesiog chrestomatinis nelaimės atvejis), tai žinote, kokių aukštumų gali pasiekti baldininkas. XIX a. dvigulė lova gali būti pastatyta greičiau negu vaikiškas konstruktoriaus namelis. To paties laikotarpio spinta gali neturėti jokių varžtų, išskyrus vyrius. Kodėl visa tai šiandien tapo neįmanoma?
Jei nepatinka spintos išorė, pažvelkite į jos vidų. Ten tikrai kabo nors vienas švarkas. Klasikinis vyriškas švarkas yra per kelis amžius ištobulintas drabužis krepšys. Gerai pasiūtame švarke tinkamai sudėti daiktai yra nematomi ir net nelabai juntami. Jame tilpdavo ir tebetelpa viskas, kam nereikia portfelio (telefonas, raktai, piniginė ir t. t.).
To, žinoma, nepasakysi nei apie džemperį, nei apie striukę, nei apie kitus šiuolaikinius švarko pakaitalus. Todėl vis daugiau vyrų nešioja rankines. Nešioja jas net tuomet, kai dėvi švarką. O juk vaikščioti nuolat pasikabinus ant kaklo mažytį krepšelį arba nešiotis jį rankoje tiesiog prieštarauja vyrų prigimčiai.
Nesu pirmasis, pastebintis šiuolaikinių daiktų nepatogumą. Labai populiaru šią problemą aiškinti kaip masinės gamybos trūkumą. Neva kadaise kiekvieną daiktą darė tikri meistrai, o dabar ant konvejerio tik š... štampuoja. Tačiau juk mes masiškai gaminame daug geresnius lėktuvus negu XX a. pradžios meistrai, tiesa?
Turbūt nesunkiai įsitikintume, kad labiausiai klesti ir tobulėja tos pramonės šakos, kurias mažiausiai palietė funkcionalistinė tariamo praktiškumo nuostata. Lėktuvai vis dar gerėja dėl to, kad yra gaminami kaip „technikos stebuklai“, kiekvieną kartą juos dar patobulinant ir kartu keičiant įsivaizduojamą lėktuvo idealą, praplečiant, taip sakant, „galimybių ribas“. Juk inžinerinis mąstymas iš principo yra pagrįstas dviem įsitikinimais: kad yra kažkoks pats teisingiausias būdas padaryti tam tikrą darbą ir kad visada galima tą darbą padaryti geriau nei padarė pirmtakas.
Patys inžinieriai, žinoma, to nepastebi, nes viskas, ką jie daro, jiems atrodo savaime suprantama. Bet jeigu iš įsivaizduojamo inžinieriaus būtų atimtas tikėjimas nuolatiniu tobulinimu, jei jam būtų liepta „išlaisvinti kūrybines galias“ ir įsivaizduoti, kad visi sprendimai yra savaip teisingi ir kad reikia rinktis labiausiai „praktišką“ kelią, jis pirmiausia nesuprastų užduoties, o paskui pradėtų degraduoti.
Iš esmės tai ir vyksta šiuolaikinėje pramonėje. Koks skirtumas, ar spinta suneriama, ar suveržiama, ar sukalama, ar suklijuojama? Reikia išsirinkti patį paprasčiausią būdą kaip užtikrinti „spintos funkciją“ talpinti drabužius. O spintos vis prastėja, sakau iš savo asmeninės patirties. Rašomųjų stalų geriau nė neminėti.
Taigi, kaip čia išeina, kad įsitikinę savo pranašumu ir praktiškumu, vis dar neprilygstami kai kuriose technikos srityse mes (turiu galvoje Vakarų pasaulį) palengva degraduojame artimiausioje kasdienybėje? Štai kaip toli gali nuvesti teisingos šakutės problema.
Galima rasti įvairių paaiškinimų, kodėl XIX a. baldai yra padaryti „žmogui“ arba kodėl XX a. pradžios apranga yra taip gerai apgalvota. Aišku tik tai, kad būta kažkokio kasdienybės piko, nuo kurio per vadinamąją „postmodernią“ epochą mes gerokai smuktelėjome.
Manau, kad ilgus amžius žmonės kūrė ir tobulino savo aplinką dėl dviejų priežasčių: nepasitikėjimo gamta ir noro gyventi gražiau. Abu faktorius šiuolaikinis Vakarų pasaulis siekia atmesti. Bet svarbiausia, jis jau kelis dešimtmečius bando paneigti patį teisingo, tobulo ar idealaus daikto egzistavimą.
Būtent čia faktai mums ir žiebia į dantis. Jei mes netobulėjame, mes prastėjame, trečio kelio nėra – taip sako pats gyvenimas. O tobulėti negalime, jei nepripažįstame idealų.
Tai, savaime aišku, Platono mintis. Būtent jis sakė, kad teoriškai turi būti įmanoma tobula bet kokio daikto forma. Net ne forma, o pati daikto idėja privalo kažkur (tik ne žemėje) egzistuoti.
Kažkada mokykloje ar universitete kvailokai nuskambėjęs „idėjų pasaulis“ įgyja naują prasmę, kai į jį pažvelgi per teisingos šakutės prizmę. O tai verčia eiti dar toliau. Klausimas, kuris iškyla tobula šakute smeigiant tobulą kepsnį, yra toks: jei egzistuoja teisinga šakutė, tai ar neturėtų egzistuoti ir teisingas gyvenimas?
