Mes – tie, kurių lengvai neapgausi, pirmiausia, aišku, bandome prisigalvoti visokiausių paaiškinimų. Viskas čia esą padaryta dėl Sočio olimpinių žaidynių. Arba tai vien sutapimai – žaliuosius juk paleido už užstatą, tik vėliau atšaukė kaltinimus, pankėms pasisekė dėl amnestijos, o M.Chodorkovskį išlaisvino jau seniai to siekę aukšto rango Vokietijos diplomatai.
Be to, keli išlaisvinti žmonės yra „tik žiedeliai“. Tūkstančiai vis dar kenčia nuo Sovietų Sąjungos pradžios nedaug pasikeitusiuose Rusijos kalėjimuose. Tam tikrų politinių kalinių rato „žvaigždžių“ išlaisvinimas tik dar kartą patvirtina, kad Rusijoje teisingumas vykdomas selektyviai.
Ko Vakarai nepažįsta, tas sėdi. Ne tik šiaip sau sėdi – mes labai nedaug žinome apie Rusijos kalinių gyvenimą, todėl tiesiogine to žodžio prasme galime tik įsivaizduoti jų kančias.
Ko Vakarai nepažįsta, tas sėdi. Ne tik šiaip sau sėdi – mes labai nedaug žinome apie Rusijos kalinių gyvenimą, todėl tiesiogine to žodžio prasme galime tik įsivaizduoti jų kančias. Trumpai tariant, savo pigiais triukais Vladimiras Vladimirovičius mūsų neapmaus.
Bet juk patys suprantame, kad visi šie argumentai tvirčiausiai įrodo ir aiškiausiai atskleidžia mūsų pačių baimę. Juk giliai viduje, taip sakant, intuityviai juntame, kad buvo atlikti tikri veiksmai. Tie tikri veiksmai sukels tikras pasekmes, kurios mums nepatiks.
Išlaisvinimas yra išlaisvinimas. Visi, kas kaip nors siejo savo politinę poziciją su vadinamąja žmogaus teisių padėtimi Rusijoje, dabar turės tą poziciją keisti. Priešingu atveju, priekaištauti galės pats V.Putinas.
Ko dar, sakys jis, iš manęs norite? Gal man M.Chodorkovskį išbučiuoti ir apipilti auksu (rusai juk turi pavydėtinai tikslų žodį „ozolotitj“)?
Geriau tegu jie nesibučiuoja – visi tą supranta. Visi čia apskritai viską supranta. Viskas čia buvo taip ir padaryta, kad visi suprastų, bet nieko negalėtų pakeisti. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tikroji politika prieš mus atsiveria visu savo grožiu, visa savo neaprašomai bauginančia didybe.
Padorūs vakariečiai negali nereikalauti politinių kalinių išlaisvinimo. Bet iškėlus tokį reikalavimą, faktinis žmogaus išlaisvinimas nebeleidžia grįžti prie klausimo, dėl ko jis apskritai buvo įkalintas.
Todėl politiniai kaliniai, jeigu jie nenužudomi, turi vienintelę paskirtį – kada nors būti išlaisvinti ne mažiau politiškai negu buvo įkalinti. Tai yra tikrasis skirtumas tarp politikos ir teisingumo vykdymo. V.Putinas tuo sumaniai pasinaudojo ir pasieks daugiau nei vien „geresnio dialogo“ su Vakarų valstybėmis.
Jis, pavyzdžiui, dar kartą įsitvirtins kaip tam tikro regiono lyderis, nes politinių kalinių paleidimas dabar jį pavertė (visiškai tikra – be jokios ironijos) Aliaksandro Lukašenkos ir Viktoro Janukovyčiaus priešingybe. Taip mums bus dar kartą priminta, su kuo reikia reikia kalbėtis sprendžiant Ukrainos ir Baltarusijos problemas.
Žinoma, tokia politika yra įmanoma tik dėl radikaliai besiskiriančio laisvės suvokimo Rytuose ir Vakaruose. Tai yra tikrai fundamentali problema, apie kurią V.Putinas mums taip pat skaudžiai primena.
Rusijoje, kaip ir visuose Rytuose, kalėjimas yra ne įprasto žmogui gyvenimo priešingybė, o tik to gyvenimo „sutirštinimas“. Pagal šią logiką žmogus niekada nėra laisvas, tik patekęs į kalėjimą jis savo nelaisvę aiškiau pajunta ir supranta.
Pagal šią logiką žmogus niekada nėra laisvas, tik patekęs į kalėjimą jis savo nelaisvę aiškiau pajunta ir supranta.
Didysis Rusijos protas Fiodoras Dostojevskis savo išgyvenimus kalėjime aprašė „Užrašuose iš mirusiųjų namų“. Netrukus po to F.Dostojevskis parašė kitą panašų apsakymą „Užrašai iš pogrindžio“, kuriame atskleidė žmogaus neviltį gyvenant visuomenėje.
Kitas didis Rusijos mąstytojas Levas Šestovas būtent įtampą tarp šių dviejų „Užrašų“ laikė F.Dostojevskio kūrybos kulminacija. Pasak L.Šestovo, kalėjimo užrašai alsuoja viltimi apie būsimą gyvenimą laisvėje. Tuo tarpu „pogrindžio žmogus“ jau yra atsikandęs netikros laisvės ir ja nusivylęs.
Tai veda prie paradoksalios ir vakariečiui baisios išvados, kad kalėjime žmogus gali būti net laisvesnis, nes tik ten jis lieka „su savimi“.
Šis „kalinio mentalitetas“ aiškiai pastebimas ir M.Chodorkovskio pasisakymuose. Gausiuose savo interviu, ypač rusiškai žiniasklaidai, M.Chodorkovskis dažniausiai kelia ne laisvės-nelaisvės, o politinio žaidimo garbingumo, šeimos ir verslo bei politikos atskyrimo problemas.
Jis, pavyzdžiui, pabrėžė, kad visada žinojo dalyvaująs „šiurkščiame žaidime“. Todėl įkalinimo paties savaime M.Chodorkovskis esą nepriima asmeniškai.
Jam esą buvo labai svarbu, kad represijos nepalietė jo šeimos, taip buvo išlaikytas savotiškas padorumas, todėl savo santykio su V.Putinu jis negalįs vadinti neapykanta ar kitokiu asmeniškumu.
Čia neverta detaliai nagrinėti, kaip konkrečiai toks laisvės suvokimas prieštarauja vakarietiškai mąstysenai. Istorijoje, tradicijose ar net religijoje glūdinčios šio Rytų ir Vakarų skirtumo šaknys – taip pat atskira tema. Politiniu požiūriu svarbu suvokti, kad mūsų akimis Rusija ne dėl V.Putino, o iš esmės yra nelaisvės šalis ir artimiausiu metu tai nepasikeis.
Todėl vienintelis būdas bent šiek tiek sušvelninti triukų su politiniais kaliniais, kuriuos mums demonstruoja V.Putinas, poveikį yra rimčiau apgalvoti ir atidžiau skelbti savo reakciją į politinį įkalinimą Rusijoje.
Ypač tai svarbu tokioms valstybėms kaip Lietuva. Mūsų santykiai su Rusija vyksta ne tik globalioje tarptautinėje bendruomenėje, bet ir konkrečiame pasienyje. Mūsų problema – ne dialogas ar jo trūkumas, o tikras istorinis priešiškumas ir grobikiškos nuotaikos, kuriomis gyvena Rusija.
Ne tik M.Chodorkovskio ar „Pussy Riot“ išlaisvinimas, bet ir jų įkalinimas nieko šiuose santykiuose nekeičia. Įkalinant turėjome (bent jau tyliai sau patiems) pasakyti „Liūdna, bet iš esmės mums tai nerūpi“ vien tik tam, kad paleidžiant galėtume sakyti „Džiugu, bet iš esmės mums tai nerūpi“.
Dar reikėtų visuomet nepamiršti pridurti: „Kai norėsite pasikalbėti apie okupacijos žalos atlyginimą, paskambinkit.“
Lietuvos laisvė tiesiogiai priklauso nuo jos sugebėjimo atsiriboti nuo Rusijos. Būtinybė atsiriboti reiškia, kad nėra kam mus atriboti.
Praėjus vos dviem nepriklausomybės dešimtmečiams mes dar tik mokomės tikrosios politikos, kur dilema yra ne kraštutinumas, o esmė. Tikroje politikoje viskas turi savo kainą ne rinkos, o gyvenimo prasme.
Lietuvos laisvė tiesiogiai priklauso nuo jos sugebėjimo atsiriboti nuo Rusijos. Būtinybė atsiriboti reiškia, kad nėra kam mus atriboti. Mes patys privalome pasiekti, kad būtume vienodai abejingi ne tik Rusijos pinigams, Rusijos muitams ar Rusijos propagandai, bet ir Rusijos liberalams bei Rusijos pankams.
Tai ypač skausminga buvusiems antisovietiniams disidentams ir visai jų politinei tradicijai Lietuvoje. Reikia atsiriboti nuo žmonių, su kuriais tariesi turįs bendrus įsitikinimus. Tačiau tai skausmas, kurį privalome ištverti.
Labai gali būti, kad su rusais, kaip ir su kitais žmonėmis, mes iš tiesų esame broliai ir seserys Kristuje. Tai visiškai atskiras klausimas. Bet mūsų nebesieja jokie politiniai tikslai. Jei savęs tuo neįtikinsime, tai rizikuojame kartu su Rusijos pankais ir pražūti.
Kai bandau pabaigai suformuluoti, ką iš tikrųjų asmeniškai galvoju apie M.Chodorkovskio paleidimą (apie „Pussy Riot“ aš asmeniškai stengiuosi negalvoti), tai tik iš pirmo žvilgsnio skamba prieštaringai.
Aš džiaugiuosi dėl M.Chodorkovskio, kaip ir dėl kiekvieno iš kalėjimo išeinančio žmogaus. Manau, kad laisvė yra didžiulė dovana, kurios vertė nepriklauso nuo to, kaip pats žmogus ją vertina.
Bet būtent dėl to man nerūpi, kad visa Rusija būtų išlaisvinta kaip M.Chodorkovskis. Šiame pasaulyje sau tokį tikslą rimtai gali kelti tik vienas žmogus – Romos popiežius. Man asmeniškai rūpi, kad visa Lietuva išliktų tokia laisva, koks šiandien esu aš.