Taip matant padėtį, yra apie ką pamąstyti ir valstiečių priešininkams, ir jų atviriems bei slaptiems rėmėjams. Čia dar ne Vengrija, čia Lietuva. Čia niekada nežinai, kaip kortos kris ir kokią koaliciją jos galiausiai nulems.
Bet tegul lošėjai patys galvoja, ką jiems daryti. Vasara – ambicingų planų ir svajonių metas. Kodėl negalėtume šią vasarą paskirti šiek tiek laiko Lietuvos svajonei? Prisiminkime legendinę Martino Lutherio Kingo frazę „Aš svajoju“ („I have a dream“). Jei sunku patikėti svajonės galia politikoje, paklausykite motyvuojančios Vytauto Ališausko paskaitos šia tema (https://www.mixcloud.com/TSPMI/v-alisauskas-mito-reiksme-siuolaikinei-lietuvio-tapatybei/).
Taigi, ko tikėčiausi iš tokios valdžios savo svajonėje? Manau, kad jos didžiausias prioritetas, visą jos kadenciją persmelkiantis tikslas turėtų būti Lietuvos konstitucinės santvarkos užtikrinimas.
Aš asmeniškai svajoju, kad valstiečiai pralaimi rinkimus ir užima sau priklausančią vietą šalia Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ ir panašių organizacijų. Ir visa tai atsiduria opozicijoje. Į valdžią ateina kažkokia sveiko proto vyriausybė.
Aš nesvajoju apie skaidrią valdžią. Apie skaidrumą labiausiai mėgsta kalbėti patys neskaidriausi – nes ši tema jaudina žmones ir leidžia nukreipti jų dėmesį nuo esminių dalykų. Palikime tą skaidrumą ramybėje. Siekime kitko – kad vyriausybė pajėgtų bent kiek peržengti valdančiųjų partijų ir atskirų jų narių asmeninius reikalus ir interesus, kad bent kas antrą ar trečią dieną galėtų skirti respublikai. Taip aš suprantu sveiko proto valdžią.
Taigi, ko tikėčiausi iš tokios valdžios savo svajonėje? Manau, kad jos didžiausias prioritetas, visą jos kadenciją persmelkiantis tikslas turėtų būti Lietuvos konstitucinės santvarkos užtikrinimas.
Taip, formaliai mes vis dar gyvename su puikia 1992 m. Konstitucija. Bet požeminiai tikrovės vandenys plauna ir graužia šį pamatą. To nebegalima ignoruoti.
Lietuva gali palaipsniui virsti oligarchija – apie tai jau daug kalbėta. Kas turi akis ir ausis, tas mato, girdi ir supranta. Lietuvai gresia ukrainizacija. O jeigu tamsiosios jėgos Lietuvoje triumfuotų, taptume ne Vengrija, o Baltarusija. Priminsiu, kad Vengrija – tai vis dėlto ES, o Baltarusija – NVS.
Taigi, rizika didžiulė. Konstitucinės santvarkos užtikrinimas nėra tuščias lozungas. Tai sunkus darbas, reikalaujantis praktinių sprendimų.
Visų pirma, būtina užtikrinti mokesčių surinkimą. Tik tokiu būdu konstitucinė santvarka padengiama realiais pinigais. Nemėgstame apie tai kalbėti, bet šiandien Lietuvoje mokesčių surinkimo sistema mus neformaliai skirsto į lygius ir lygesnius. Tai jau konkreti oligarchija.
Antra, būtina padidinti, o ne sumažinti valstybės biudžetą. Dabar jis mažas, o po mokesčių reformos bus dar mažesnis. Žinoma, visiems smagu dalintis valstybės pinigus (tiksliau, jai tų pinigų neatiduoti). Bet jeigu mūsų pajamos auga biudžeto sąskaita, tai iš tikrųjų reiškia, kad pigiai parduodame mums priklausančią valstybės galią. Kas ją galiausiai supirks? Atsakymo į šį klausimą norėčiau nesužinoti.
Trečia, didesnis biudžetas turėtų užtikrinti geresnį politinių partijų ir valstybės tarnybos finansavimą. Tik ištiesinus stuburą ir aktyvavus smegenis galima tikėtis, kad biudžeto išlaikomas aparatas sustiprės ir tolimesniuose lygmenyse, kad pavyks pakelti švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų valstybės paslaugų kokybę.
Galiausiai reikia atvirai pripažinti: pats geriausias būdas ilgam apsaugoti Lietuvos konstitucinę santvarką – integruoti ją į besikuriančią visos Europos struktūrą. ES stiprėjimas mums yra ne laisvalaikio pramoga, o gyvybinis interesas. Todėl sveiko proto vyriausybė turėtų radikaliai atnaujinti ir suaktyvinti ES politiką aiškiai ir atvirai suformuluodama ir atstovaudama konkrečius Lietuvos tikslus.
Tikiu, kad ne aš vienas turiu tokių ar panašių svajonių. Tai, kad svajojame jau yra nemažai. Vis dėlto daugiau matantieji yra priversti nuolat grįžti prie esminio klausimo: ar dar ne per vėlu? Ar Lietuvos politikoje vis dar gali iš naujo iškilti sveiko proto vyriausybė?
Kaip jau sakiau, šio Seimo ir valstiečių valdžios pabaiga yra vienintelė viltis. Kuri, tačiau, miršta paskutinė.
Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys
