Greitis nebuvo problema. Gausios sovietų karinės pajėgos tuo metu jau visiškai kontroliavo Lietuvos teritoriją. Niekas tokios valstybės viduje negalėjo tikėtis jėga sustabdyti sovietizaciją.
Tarptautinės politikos požiūriu Lietuvos užvaldymo greitis taip pat nebebuvo labai svarbus. Sovietų tikslai Baltijos valstybių atžvilgiu paaiškėjo dar 1939 m. rudenį. Nuo tada tarptautinė bendruomenė turėjo suprasti, kad šių valstybių sovietizacija – tik laiko klausimas.
Gausios sovietų karinės pajėgos tuo metu jau visiškai kontroliavo Lietuvos teritoriją. Niekas tokios valstybės viduje negalėjo tikėtis jėga sustabdyti sovietizaciją.
Beje, pati tarptautinė bendruomenė tuo metu jau visu smarkumu kovojo su A.Hitleriu. Ultimatumas Lietuvai neatsitiktinai buvo įteiktas tą pačią dieną (1940 m. birželio 14 d.), kai krito Paryžius.
Tačiau sovietams buvo svarbu, kad Baltijos valstybės būtų prijungtos dar ir neskausmingai. Patys V.Dekanozovo ir jo pagalbininkų veiksmai Lietuvoje liudija, kad jų užduotis buvo išvengti net menkiausio pasipriešinimo ar neramumų.
Kai kalbame apie V.Dekanozovo vykdytas politines-teisines manipuliacijas kaip apie parodomąsias, dažnai tai suprantame tarptautinės politikos požiūriu. Neva sovietai siekė visam pasauliui pademonstruoti, kad Baltijos valstybės pačios stoja į Sovietų Sąjungą.
Bet, kaip jau minėta, 1940 m. vasarą toks parodymas buvo antrareikšmis dalykas. Todėl V.Dekanozovo gudrybėms reikia rasti kitų paaiškinimų. Tiesa, kad jo veiksmai buvo klaidinantys. Bet suklaidinti siekta pačius lietuvius, o ne ką nors kitą.
Mat nors 1940 m. birželį Lietuva jau buvo mirtinuose spąstuose, galimi prieš sovietizaciją nukreipti neramumai vis dar buvo nemenkas iššūkis. Net ir paralyžiavus kariuomenę, galėjo pasipriešinti policija ar Šaulių sąjunga.
Policijos klausimas buvo ypač opus. Pareikalavę suimti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį, sovietai daug aiškiau nei kitų struktūrų atveju pademonstravo savo nusistatymą prieš policiją. Todėl galėjo tikėtis ir aštresnės reakcijos.
Tačiau policija visada instinktyviai siekia paklusti vyriausybei. Jeigu atrodo, kad ministrų kabinete vyksta valdžios perskirstymas, iš policijos visada galima tikėtis neveiklumo. Būtent tai V.Dekanozovui buvo svarbiausia formuojant vadinamąją Liaudies vyriausybę.
Šios vyriausybės nariai dažnai laikomi idealistiškais Antano Smetonos oponentais, kurie naiviai tikėjosi paversti Lietuvą iš tikrųjų demokratiška valstybe ir pan. Tų žmonių naivumas tikriausiai pervertinamas.
Tie, kurių, kaip Justo Paleckio, nekankino liguistos ambicijos, galėjo tikėtis nebent sušvelninti okupacijos smūgį valstybei. Matyt, tomis birželio dienomis dar buvo galima įsivaizduoti socialine-ekonomine prasme pragmatišką sovietų elgesį su naujai įgyta teritorija.
Todėl geresnis Liaudies vyriausybės matas yra ne J.Paleckis ar Vincas Krėvė-Mickevičius, o tikrai iškilus valstybininkas Ernestas Galvanauskas. Jis iš vyriausybės pasitraukė paskelbus apie būsimus rinkimus į Liaudies seimą.
Todėl geresnis Liaudies vyriausybės matas yra ne J.Paleckis ar Vincas Krėvė-Mickevičius, o tikrai iškilus valstybininkas Ernestas Galvanauskas. Jis iš vyriausybės pasitraukė paskelbus apie būsimus rinkimus į Liaudies seimą. Šiuo požiūriu 1940 m. liepos 5 d. būtų galima laikyti data, kai iš tikrųjų viskas tapo aišku.
Bet kuriuo atveju, Liaudies vyriausybės sudarymas leido V.Dekanozovui laimėti kelias lemtingas dienas.
Per jas policijos pajėgos buvo sovietų fiziškai apsuptos, iš kalėjimo išleistas būsimas komunistinio VSD direktorius Antanas Sniečkus, o vidaus reikalų ministru paskirtas kitas patikimas komunistas Mečislovas Gedvilas.
Toliau sekusi veiksmų virtinė labai aiškiai atskleidžia, kaip sovietai suvokė valstybę. V.Dekanozovas ir jam dirbę žmonės (ne tik padėjėjai Kaune, bet ir analitikai Maskvoje) veikė trijose plotmėse: teisinėje, institucinėje ir estetinėje.
Teisiniu požiūriu Lietuvos sovietizaciją labai tiksliai aprašė pats įvykių liudytojas Mykolas Romeris (http://wdn.ipublishcentral.net/association_lithuania_serials/viewinside/25189959702981).
Čia svarbu paminėti tik vieną momentą.
Pasitraukdamas į užsienį A.Smetona gerokai sujaukė sovietų planą. Pagal 1938 m. Konstituciją, tik atsistatydindamas prezidentas perduodavo premjerui įgaliojimus pilna apimtimi. Prezidentui išvykus, ministras pirmininkas tik eidavo pareigas ir pats netapdavo laikinuoju prezidentu.
Pasitraukdamas į užsienį A.Smetona gerokai sujaukė sovietų planą.
Todėl A.Smetonai pabėgus, V.Dekanozovui teko Liaudies vyriausybės rankomis paskelbti, kad prezidento pasitraukimas tolygus atsistatydinimui. Ši grubi formuluotė dar ir šiandien atrodo kaip aksominę pirštinę praplėšęs geležinis pirštas.
Visi kiti sovietų veiksmai iki pat Liaudies seimo rinkimų formaliai buvo tik manipuliacijos 1938 m. Konstitucijos ribose. Net ir M.Romerio ginčyta Liaudies seimo teisė keisti valstybės santvarką galėjo būti išvesta iš to seimo tariamai atstovautos tautos (liaudies) suvereniteto.
Instituciniu požiūriu sovietai aiškiai suvokė dar XIX a. pradėjusios formuotis šiuolaikinės biurokratinės valstybės esmę. Biurokratinė valstybė beveik neišvengiamai tampa didžiule policijos tarnyba.
Tiksliau, policija neišvengiamai tampa institucija, kuri sukoncentruoja ir apibendrina vidaus valdymo funkcijas. Todėl užvaldžius policiją kitos įstaigos pačios sukrenta į rankas.
Institucinis valstybės užvaldymas atskleidė ir tikrąją pogrindinės komunistų partijos reikšmę. Visa tariamai beviltiška komunistų kova su „buržuazine“ Lietuva buvo reikalinga tik tam, kad leistų atrinkti ir paruošti nedidelį būrelį žmonių, pajėgių tapti pirmaisiais vietiniais naujos sovietinės šalies valdytojais.
Estetinė erdvė buvo pradėta keisti tik pačioje užvaldymo pabaigoje, taip greičiausiai pripažįstant ypatingą vaizdinių ženklų poveikį žmonėms. VSD direktoriaus areštas galėjo likti nepastebėtas, kasdien gausiai leidžiamus J.Paleckio aktus turbūt ne visi susekė, o sovietinę vėliavą Gedimino pilies bokšte būtų visi pamatę.
Todėl ji čia pasirodė tik po Liaudies seimo deklaracijų. Pirmiausia raudona komunistinė vėliava buvo iškelta greta trispalvės ir tik vėliau pastaroji nepastebimai pašalinta. Šią ir kitą „valdžios ženklų“ kaitą per Antrąjį pasaulinį karą yra įdomiai aptarusi Giedrė Jankevičiūtė (http://www.ebiblioteka.lt/resursai/LMA/Menotyra/men79/130-149.pdf).
Šio tipo valstybės užvaldymo operacijos ilgainiui tapo sovietinės erdvės plėtros modeliu ir šiandien tebėra naudojamos Rusijos. Iš pažiūros jos atrodo labai įspūdingai. Tačiau kai valstybė ne iki galo suvokiama, ji ne iki galo ir užvaldoma. 1940 m. Lietuvos okupacija buvo greičiau efektinga nei efektyvi.
Palikdamas Lietuvą V.Dekanozovas tikriausiai savo darbą vertino kaip sėkmingai užbaigtą. Tačiau kai 1941 m. birželį kilo sukilimas, komunistų valdžiai visiškai likviduoti prireikė tik kelių dienų.
Beveik pusmetį (nuo birželio iki lapkričio) V.Dekanozovas rūpinosi pirmine sovietizacija. Palikdamas Lietuvą jis tikriausiai savo darbą vertino kaip sėkmingai užbaigtą. Tačiau kai 1941 m. birželį kilo sukilimas, komunistų valdžiai visiškai likviduoti prireikė tik kelių dienų.
Gilbertas K. Chestertonas apie Pirmąjį pasaulinį karą yra taip pasakęs: jei vokiečių žvalgai būtų studijavę ne Belgijos teritoriją, o belgišką dvasią, jie būtų sutaupę porą savaičių sunkaus darbo. Ši pastaba galioja ir sovietų šnipams.
Jie neabejotinai ilgai ir sunkiai dirbo, kad V.Dekanozovo operacija būtų sėkmingai įgyvendinta. Bet studijuodami A.Smetonos valstybę jie neįžvelgė lietuviškos dvasios.
Teisine prasme, jie neįvertino problemos, kurią signalizavo 1938 m. Konstitucijos paskelbimas. A.Smetona ne šiaip sau užsinorėjo sugrąžinti Seimą, o pradėjo suvokti savo Vyriausybės atotrūkį nuo politinės tautos ir siekė jį įveikti, bet iki galo to padaryti nepajėgė.
Institucine prasme, sovietų marksizmas juos vertė pačią visuomenę suvokti kaip dar vieną instituciją. Jie siekė sunaikinti tai, ką laikė viršūnėmis, manydami, kad šaknys pačios nunyks.
Estetine prasme, sovietai meną galėjo suprasti tik kaip poveikio priemonę, o ne kaip dvasios išraišką. Todėl jie neįžvelgė gelmės, slypėjusios už Vienybės aikštės Kaune simbolių ir ten atliekamų ritualų.
Dėl visų šių priežasčių sovietai nepamatė tikrųjų savo priešų – tūkstančių 1918-1920 m. savanorių, kurie ginklu iškovojo savo valstybę ir įsikūrė po 1922 m. žemės reformos suformuotuose ūkiuose. Būtent iš čia 1944 m. sugrįžo partizanai.
