Šis palyginimas turi tam tikros logikos. Lietuvos atžvilgiu Rusija tikrai yra kone stichinių nelaimių šaltinis, tarsi koks ugnikalnis, kurio išsiveržimas mums viską sugriauna. Tačiau šis seismologinis požiūris į istoriją turi vieną svarbų trūkumą.
Nuasmenindami savo priešus, mes atsisakome su jais varžytis. Atsisakome siekti suvokti jų planų privalumus ir trūkumus. Mes nustojame laikyti sovietus (dažnai ir jų įpėdinius) sau lygiais gyvybės ir mirties prasme. 1940 m. įvykiuose mes nebematome politikos, o be politikos negalime pamatyti ir istorijos.
Nuasmenindami savo priešus, mes atsisakome su jais varžytis. Atsisakome siekti suvokti jų planų privalumus ir trūkumus. Mes nustojame laikyti sovietus (dažnai ir jų įpėdinius) sau lygiais gyvybės ir mirties prasme.
Tuometė Lietuvos okupacija, visų pirma, buvo viena iš ankstyvųjų šiuolaikinio karo operacijų. Tai buvo kitos valstybės teritorijos užėmimas, įvykdytas tokioje tarptautinėje bendruomenėje, kuri įsivaizdavo, kad nebetoleruoja užkariavimo.
Tarptautinė bendruomenė ir šiandien neigia užkariavimo teisę, gal net tvirčiau nei bet kada anksčiau. Todėl Lietuvos okupacijos istorija mums gali būti įdomi ne vien dėl meilės senienoms. Ji atskleidžia ir tam tikrą grobikišką modus operandi, kurio užuomazgas galima įžvelgti dar Napoleono karuose. Sovietai jam suteikė naują kokybę.
Visų pirma reikia pabrėžti, kad karinės konfrontacijos su Lietuva problema sovietų buvo išspręsta dar prieš pateikiant 1940 m. birželio ultimatumą. Kariniu požiūriu Lietuvos teritorija buvo pradėta sovietų kontroliuoti 1939 m. rudenį jiems įsteigus karines bazes.
Ši galimybė – priversti Lietuvą įsileisti sovietų kariuomenę, savo ruožtu, atsirado dėl nacių (su sovietų parama) pradėto karo Europoje. Kai užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys skrido į Maskvą, Lenkija jau buvo užkariauta, Bulgarija ir Rumunija – įspraustos į kampą, Turkija – tapusi taikiniu, o Didžioji Britanija ir Prancūzija – įtrauktos į karą, kuriam nebuvo pasiruošusios.
Tokia įtempta padėtis sukūrė dvi svarbias Lietuvos okupacijos prielaidas. Pirmiausia Lietuva liko ne tik be realių, bet ir be potencialių sąjungininkų. Pasipriešindama 1939 m. Lietuva galėjo nebent apsunkinti sovietų kariuomenės įžengimą, atsisakyti neutraliteto ir bandyti ieškoti iš anksto nežadėtos paramos Londone ir Paryžiuje kaip kariaujanti šalis.
Antra, įtampa Europoje leido sovietams paslėpti atvirą karinį įsiveržimą į Lietuvos ir apskritai Baltijos valstybių teritorijas tarp daugybės kitų labai aktyvių karinių ir diplomatinių veiksmų. Akivaizdus diplomatinis spaudimas ir grasinimai, išsakyti Baltijos valstybių atstovams, galėjo būti paaiškinti kaip sovietų interesų ar net teritorijos gynimas.
Abi prielaidos buvo viena kitą papildančios. Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo ką veikti ir be Lietuvos, kuriai nebuvo suteiktos jokios išankstinės garantijos. Todėl sovietų paaiškinimai Vakarų valstybėms buvo reikalingi kaip diplomatinė prielaida nesikišti.
Vienintelių galimų sąjungininkų nesikišimas mažino ne tik Lietuvos galimybes, bet ir ryžtą pasipriešinti. O kadangi Lietuva nepasipriešino ir pasirašė sutartį, tai sovietų paaiškinimo galia dar labiau išaugo.
Tik per 1939 m. rudenį atėjo 1940 m. vasara, kai po galutinio sovietų ultimatumo Lietuvos vyriausybei tapo per vėlu svarstyti karinio pasipriešinimo klausimą. Buvo tik du prasmingi dalykai, kuriuos ta Vyriausybė dar galėjo padaryti.
Tik per 1939 m. rudenį atėjo 1940 m. vasara, kai po galutinio sovietų ultimatumo Lietuvos vyriausybei tapo per vėlu svarstyti karinio pasipriešinimo klausimą. Buvo tik du prasmingi dalykai, kuriuos ta Vyriausybė dar galėjo padaryti.
Pirma, ji galėjo pasistengti fiziškai išgelbėti nuo sovietų pareikalauto susidorojimo vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį. Antra, rasti būdą pasitraukti ir sukurti vyriausybę emigracijoje. Nors visai gali būti, kad ir tai nebebuvo įmanoma.
Ir vis dėlto Antanas Smetona ir jo oponentai lemtingame paskutiniajame posėdyje susirėmė būtent dėl karinio pasipriešinimo. Kuo viskas baigėsi, puikiai žinome: A.Smetona pasitraukė, K.Skučas ir A.Povilaitis buvo suimti ir sovietų nužudyti, o Lietuva – okupuota, jai nepavyko sukurti vyriausybės emigracijoje ir tenka iki šiol įrodinėti savo okupacijos neteisėtumą.
Šiuo požiūriu paskutinysis posėdis yra žiaurus pavyzdys to, kaip lemtingais momentais mirtinoje kombinacijoje gali susikabinti žodžių herojizmas, veiksmų bailumas ir praktinės politikos neišmanymas. Būtent dėl šios kombinacijos posėdžio rezultatai buvo absoliučiai blogi ir būtent tokia kombinacija yra nuolatinė grėsmė Lietuvos politikoje.
Bet, kaip jau minėta, ne paskutinysis posėdis buvo svarbiausias veiksmas okupacijos istorijoje. Užkariaujant visada svarbiausia įvesti kariuomenę. Ypač tai galioja tokioms valstybėms kaip Lietuva, kur karinė teritorijos kontrolė iš esmės reiškia galutinį tos teritorijos užvaldymą.
Todėl informacinio, diplomatinio, hibridinio ar dar kitokio karo veiksmais šiuolaikinis agresorius siekia arba sudaryti sąlygas įvesti kariuomenę į kitos valstybės teritoriją, arba užmaskuoti kariuomenės įvedimą. Tokių veiksmų būtinybė atsiranda dėl tarptautinės bendruomenės deklaruojamo išankstinio nusistatymo prieš užkariautojus.
Šia prasme lemiamas sovietams buvo 1939 m. ruduo. Jie smarkiai surizikavo padėdami naciams atvirai užkariauti Lenkiją. Čia svarbu pastebėti, kad nacių, kaip užkariautojų, strategija buvo kitokia nei sovietų.
Vokietija siekė sutelkti pakankamai galios, kad galėtų pati diktuoti ar bent lemiamai daryti įtaką tarptautinės bendruomenės nusistatymamss ir papročiamss. Todėl 1939 m. ji jau nustojo paisyti kitų didžiųjų valstybių nuomonės. Rusija tarptautiniuose santykiuose visada bandė apeiti taisykles, nepripažindama daromų pažeidimų.
Todėl net ir beprasidedančio pasaulinio karo priedangoje užimdami dalį Lenkijos sovietai rizikavo. Be to, jie tuo pat metu pradėjo diplomatinį spaudimą prieš beveik visas savo vakarinio pasienio valstybes. Visa tai – vos tik Rytuose pasibaigus karui su Japonija.
Tokiame sudėtingame lošime net ir nedidelės kliūtys gali tapti didele problema. Šiandien negalime pasakyti, kas būtų įvykę, jei 1939 m. Lietuva būtų atsisakiusi įsileisti sovietų kariuomenę į savo teritoriją. Aišku tik viena: jei kaip nors Lietuvos padėtį dar buvo galima bent šiek tiek pataisyti, tai veikti reikėjo būtent tuo metu.
Šiandien negalime pasakyti, kas būtų įvykę, jei 1939 m. Lietuva būtų atsisakiusi įsileisti sovietų kariuomenę į savo teritoriją. Aišku tik viena: jei kaip nors Lietuvos padėtį dar buvo galima bent šiek tiek pataisyti, tai veikti reikėjo būtent tuo metu.
Visa tai turėtume prisiminti, kai okupacijos istoriją bandome apmąstyti kaip pamoką. Mums dažnai atrodo, kad jau viską išmokome. Tarpukario Lietuvą, kaip mes įsivaizduojame, paskandino neutralumo politika, todėl mūsų politika turi būti priešinga.
Iš tikrųjų neutralumas nebuvo didžiausia tarpukario Lietuvos problema. Kas kritikuoja tuometį neutralumą, turėtų nurodyti kokią nors realią alternatyvą. Tai visiškai atskira diskusija, čia pakaks pažymėti, kad tuo metu padėtis Europoje nuo Lietuvos užsienio politikos beveik nepriklausė.
Lemiamą kovą su sovietais Lietuva pralaimėjo dėl to, kad neįvertino priešų planų net savo pačios atžvilgiu. Nuolat nesiryždama imtis ko nors konkretaus 1939-1940 m. Vyriausybė nepajėgė išgelbėti net dviejų jai pačiai nusipelniusių žmonių ir Rusija pagaliau tikrai užgriuvo kaip stichinė nelaimė.
Štai čia slypi tikroji pamoka. Tik būtų gerai ją sugebėti pritaikyti savo pačių laikams. Puiku, kad Lietuva atvirai prisijungė prie NATO ir neleidžia sąjungininkams pamiršti apie Rusijos grėsmę.
Būtų dar geriau, jei aiškiai įsisąmonintume, kad Rusijos ar kito agresoriaus kariuomenės (bet kokia forma) pasirodymas mūsų teritorijoje yra tas momentas, kai būtina rizikuoti viskuo ir pasipriešinti. Bet net ir tai ne svarbiausia.
Svarbiausia, kad šiandien nuo Lietuvos labai daug kas priklauso Europos politikoje. Tai lemia įvairios priežastys, bet tai – faktas. Todėl mes patys būsime atsakingi, jei leisime susiklostyti padėčiai, bent kiek primenančiai 1939 m.
Svarbiausia, kad šiandien nuo Lietuvos labai daug kas priklauso Europos politikoje.
Tarptautinių santykių Europoje stabilumas yra vienas iš svarbiausių Lietuvos saugumo pagrindų. Savo užsienio politikos veiksmus sunkioje šiandienos situacijoje turėtume įprasti matuoti būtent šiuo matu. Jokia kariuomenė nepajudės, jei politika neatvers jai kelio.
Grįžtant į 1940 m., birželio ultimatumas užbaigė tik pirmąjį sovietų operacijos etapą. Jiems dar reikėjo įtikinamai prisijungti kontroliuojamą teritoriją ir čia atsiskleidė tam tikri Lietuvos politinės formos trūkumai. Bet apie tai – jau kitą kartą.
Šį komentarą su geriausiais linkėjimais skiriu Oksanai.
