Jei panašiai pažvelgtume į save kaip politinę bendruomenę, turbūt labiausiai į akis kristų praėjusių metų pabaigoje įsisiūbavusi kova su Ramūnu Karbauskiu. Bent keletas žurnalistų ir visuomenės veikėjų, o ypač Haroldas Mackevičius, pagaliau nusprendė rimtai ir nuosekliai užsiimti R.Karbauskio, pavadinkime, tamsiąja puse.
Daugeliui iš mūsų – laisvę branginančių žmonių, tai teikia tam tikrą viltį. Gal net sukelia piktdžiugą – gėda, bet smagu matyti, kad mūsų niūriausios nuojautos pasitvirtina. R.Karbauskio demaskavimas grąžina mums pasitikėjimą savimi – matome, kad nuo pat pradžių buvome teisūs, net jei veikėme instinktyviai, o ne racionaliai.
Taigi, naujus metus pradedame būdami teisingame kelyje. Jei kampanija prieš R.Karbauskį plėsis, ji gali sukelti svarbias politines pasekmes. Idealiu atveju valstiečių valdžia žlugtų dar prieš Seimo kadencijos pabaigą, nors šiandien tuo labai sunku patikėti.
Daugeliui iš mūsų – laisvę branginančių žmonių, tai teikia tam tikrą viltį. Gal net sukelia piktdžiugą – gėda, bet smagu matyti, kad mūsų niūriausios nuojautos pasitvirtina.
Tačiau jei tik tiek matome naujametinėje savęs pačių apžvalgoje, tai mūsų laukia vien nemalonus praėjusių ir visų ankstesnių metų pasikartojimas. Norėdami bent šiokio tokio pagerėjimo, turime, kaip „Facebooke“ kartoja H.Mackevičius, „važiuoti toliau“.
Visų pirma, turėtume aiškiai įvardyti tai, ką matome R.Karbauskio asmenyje. Tai puikiai atskleidžia žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ atlikta „Naisių ekspedicija“ sudėta kartu su H.Mackevičiaus ir kitų pateiktais faktais apie „Agrokoncerno“ veiklą.
R.Karbauskio politika nėra populizmas, nors ir dažnai taip pavadinama. Sistema, kuria jis tiki ir kurią siekia įtvirtinti, turi istorijos patikrintą pavadinimą – oligarchija. Ši sistema yra pagrįsta labai aiškiu atskyrimu: duona ir žaidimai – vargšams, valdžia – turtingiesiems. Iš šio atskyrimo plaukia ir tai, ką net ne visai tikslu vadinti veidmainyste. Tiesiog oligarchas, kitaip nei, pavyzdžiui, politikai demokratijoje ar dvasininkai krikščionių bendruomenėse, visai neprivalo pats laikytis to gyvenimo būdo, kurį jis skelbia vargšams ar net iš jų reikalauja.
Konkrečiai karbauskiška oligarchijos atmaina yra būdinga žmonėms, kuriuos išugdė sovietmečio pasidalijimas į nomenklatūrą ir darbo liaudį. Neatsitiktinai šis oligarchijos tipas plinta buvusiose sovietinėse respublikose. Lietuvoje tai taip pat nėra vieno R.Karbauskio problema.
Mes aiškiai matome ir daugiau besistiebiančių oligarchų. Jei pasitenkinsime tik „nukaldami“ akiplėšiškiausius iš jų, tai galime įklimpti kaip vaikai žaidime. Turbūt žinote žaidimų automatą, kuriame vis greičiau iš duobučių lenda monstrai, o žaidėjas turi juos užmušti. Galiausiai monstrai vis tiek lenda per greitai, todėl pralaimi net ir geriausi žaidėjai.
Karbauskiška oligarchijos atmaina yra būdinga žmonėms, kuriuos išugdė sovietmečio pasidalijimas į nomenklatūrą ir darbo liaudį.
Išsikerojusi oligarchija sunaikintų mus visus. Tuo netikintiems siūlau dar kartą atidžiai pažvelgti į Ukrainą. Jei norime išvengti tokio likimo, turime pasižadėti dabar jau iš tikrųjų kurti gerai veikiančią valstybę. Taip, šis pažadas bus tiek pat prasmingas ar beprasmiškas, kiek ir visi naujametiniai pasižadėjimai. Bet kito vaisto nuo mūsų ligos vis tiek nėra.
Oligarchijos nesutramdysime, kol nesustiprinsime partinės sistemos ir valstybės tarnybos. Jei mums tai iš tikrųjų rūpi, turime būti pasirengę už tai daugiau mokėti. Pinigai – pats tikriausias rūpesčio rodiklis.
Partijos turi būti pakankamai valstybės finansuojamos, kad išlaikytų ir skatintų laisvą politinį mąstymą. Valstybės tarnyba turi būti pakankamai patraukli darbo vieta laisviems ir drąsiems žmonėms, nes tik jie gali pasipriešinti oligarchams labai naudingos policinės valstybės stiprėjimui.
Bet ir dabar dar ne viską apie save pasakėme. Oligarchijos pamatas yra žmogaus paniekinimas. Tas, kas mano, kad žmonėms pakanka duonos ir žaidimų, jau paniekino žmones savo mintyse. Mes patys tai padarome kiekvieną kartą, kai pagalvojame ar pasakome, kad dalis žmonių yra nepataisomi R.Karbauskio ir į jį panašių rinkėjai.
Mūsų cinizmas – geriausia trąša oligarchijai. Todėl mes nepasieksime jokių pokyčių, jei nebūsime pasirengę pradėti jų asmeniškai – savo viduje.
Žinoma, žmogus turi pats stengtis nebūti nuolat apgaudinėjamas mulkis. Bet kažkas išorėje turi nuolat jam kartoti, kad jis nėra gimęs mulkiu, tik elgiasi kaip mulkis. Gudruolio pareiga padėti mulkiui – pati tikriausia, todėl ir sunkiausia pilietinės pareigos demokratijoje forma.
Gal prasidedant naujiems metams turėtume pasižadėti geriau vykdyti būtent šią pareigą?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kas naujo Ukrainoje ir kuo tai svarbu Lietuvai?
