Visų pirma nesutinku su pagrindine, visą tekstą persmelkiančia K.Girniaus teze: prezidentas mažai gali, nes yra suvaržytas vidaus politikoje. Čia atsispindi viena iš didžiausių lietuviško politinio mąstymo klaidų: užsienio politikos nuvertinimas ir vidaus politikos pervertinimas.
Jeigu jau apskritai įmanoma kaip nors palyginti vidaus ir išorės santykius pagal jų reikšmę, tai Lietuvai neabejotinai svarbesni antrieji. Dėl savo geopolitinės padėties Lietuva yra priversta nuolat rūpintis gynyba ir kurti Europoje padėtį, užkertančią kelią didesniam karui. Jei pamirštamos ar apleidžiamos šios – išties esminės prielaidos, tai visa vidaus politika gali lengvai prarasti prasmę.
Puikus pavyzdys – tarpukario Lietuva. To meto politikų labui reikia pripažinti, kad jų padėtis didele dalimi buvo jiems primesta – priešingai, beje, nei mūsų, turinčių daugybę galimybių ir erdvės veikti Europoje ir pasaulyje. Bet kaip ten bebūtų, tarpukario politikai, įskaitant prezidentus, labai daug dėmesio skyrė vidaus politikai. 1939-1940 m. paaiškėjo, kad visi jų gerų darbų vaisiai atitenka priešui, o Lietuvos žmonės buvo nublokšti į jiems tikrai neįsivaizduoto baisumo gyvenimo sąlygas.
Todėl galima sakyti net priešingai: suvaržymai vidaus politikoje Lietuvos prezidentą išlaisvina ir leidžia jam atiduoti didžiąją dalį savo jėgų esminėms problemoms ir iššūkiams. Kitas klausimas – ar prezidentai ateina pasiryžę būtent taip gyventi?
Prezidento postas – tai visų pirma atsakomybės iššūkis. Taip formuluoti tezę leidžia pats Lietuvos žmonių santykis su prezidentu.
Nesunku įsitikinti, kad tai – vilties santykis. Žmonės visada gerai vertina pačią prezidento instituciją ir konkretų savo išrinktą prezidentą.
Geriausiai tai iliustruoja šiek tiek nuvalkiotas prezidento reitingų pavyzdys. Daug diskutuojama, iš kur atsiranda prezidento reitingai ir ką jie parodo. Tačiau daug aiškiau, ko jie nerodo – to, kaip žmonės vertina prezidento darbą.
Suvaržymai vidaus politikoje Lietuvos prezidentą išlaisvina ir leidžia jam atiduoti didžiąją dalį savo jėgų esminėms problemoms ir iššūkiams.
Politikų, kurių darbas tikrai atidžiai stebimas, asmeniniai reitingai gali svyruoti labai dramatiškai. Prezidento reitingų „svyravimas“ visada vienodas – maždaug tarp 60 ir 70 proc. Kitaip tariant prezidentui rinkėjai suteikia absoliutų pasitikėjimą ir visišką veiklos laisvę.
Todėl prezidento darbas yra atsakingai pasinaudoti šia unikalia galimybe sprendžiant esminį iššūkį – užtikrinant valstybės išlikimą ir tvarumą. Kad ir kokią taktiką kandidatai naudotų rinkimams, apie darbą po rinkimų jie turėtų galvoti kaip apie meilę Lietuvos žmonėms. Tikrąją meilę, kai meilės objekto gerovės siekiama ištveriant jo nesupratingumą ir nuotaikų svyravimus.
Taip vertinant padėtį, Lietuvos narystė ES ir NATO ne apriboja prezidento veiklą, o atveria jai naujas galimybes. Priešingai K.Girniaus teiginiams, Briuselyje ir Vašingtone nebraižomos jokios gairės Lietuvai.
Vašingtonas laukia Lietuvos ir kitų savo partnerių aktyvumo, o Briuseliui gaires pati Lietuva gali nubraižyti – jei turės tikslą, veiks ir kurs koalicijas su kitomis valstybėmis. 2008 m. tuometinio prezidento Valdo Adamkaus pastangomis Lietuva tapo esmine Europos politikos formuotoja Gruzijos karo kontekste.
Todėl ir šiandien naujasis Lietuvos prezidentas galės labai daug pakeisti, jei turės aiškų planą Europos ateičiai. To iš jo laukia ir Lietuvos žmonės, kuriuos klaidinga laikyti nieko apie ES nemanančiais ir nesuprantančiais.
Lietuviai yra ES jau beveik 15 metų ir jau daug ką suprato. Praėjusį savaitgalį Nidos forume teko išgirsti nepaprastai išmintingą Lietuvos senjorų klausimą, kurį perdavė Neringos meras. Būsimi ir esami pensininkai klausia: kodėl gelbėti reikia Graikiją, kur vidutinė pensija viršija 500 Eur, o ne Lietuvą, kur vidutinė pensija nesiekia 300 Eur (be to, Graikijoje nėra žiemos, gausu jūros gėrybių ir kitokių skanumynų)?
Šiuo atveju ne taip svarbu, ko tie žmonės nesupranta. Svarbiau tai, ką jie supranta: kad teisingumo ir solidarumo turime siekti ne vien Lietuvoje, bet ir visoje ES.
Taigi, prezidentas, kuris ateitų su lietuviškos Europos vizija ir planu, ne tik galėtų daug pakeisti, bet turėtų į ką atsiremti. Ar būtent toks prezidentas bus išrinktas – tai priklauso nuo mūsų visų.
