 |
Taigi, blogai ne tai, kad mes savo noru atsisakome grožio sampratos, klaidingai laikydami tai vien individualaus skonio reikalu. Tikrai blogai tai, kad mes žavimės bjaurastimi. Gražu, savita, žavinga mums atrodo tai, greta ko žmogui būtų normalu pašiurpti, susigėsti ar nejaukiai pasijusti. Dažnai patys to nesuvokdami, mes savo valia pasiduodame magiškai bjaurybės traukai.
Scrutonas daugiausia pasakojo apie keistai susiklosčiusią meno padėtį, kai XX a. grožio ir tobulybės estetiką visiškai pakeitė iš pradžių provokacija, o vėliau tiesiog visokios šlykštynės. Tačiau kai kurie jo pavyzdžiai verčia mąstyti apie daug platesnę ir artimesnę kasdienybės sritį.
Pavyzdžiui, Scrutonas lygino XIX a. dailininko paveikslą, vaizduojantį žmogaus ką tik paliktą dar nepaklotą patalą, ir šiuolaikinės menininkės instaliaciją, kurioje – neklota lova, šalia jos besimėtantis degtinės butelis, pakelis cigarečių, žurnalai ir dar kažkokie daiktai.
Scrutonas mėgino pasakyti, kad būtent grožio pastanga (jis daug aiškino apie paveiksle vaizduojamo nekloto patalo bangavimą, šešėlius ir pan.) skiria meną nuo tiesiog betvarkės. Tačiau į šį palyginimą galima pažvelgti ir kitu žvilgsniu.
Beje, kine sujaukta lova ne visada atrodo bjauriai.
Ieškoti grožio ir žavesio kasdienybėje – sena Vakarų menininkų tradicija, kuri peržengia net atskirų meno epochų ribas ir yra suaugusi su pačia meno samprata. Gali būti, kad Scrutono sukritikuota šiuolaikinė menininkė ėjo kaip tik šiuo keliu. Kažkodėl neabejoju, kad dažną rytą, visą pusdienį ar net iki pat vakaro jos pačios lova atrodo būtent taip, kaip instaliacijoje.
Neabejoju todėl, kad būtent taip atrodo daugybės jos amžiaus žmonių lovos daugybėje Vakarų miestų. Dar daugiau, būtent tokį lovos vaizdą, kaip jauno, laisvo ir nerūpestingo gyvenimo simbolį, mums siūlo daugelis filmų. Beje, kine sujaukta lova ne visada atrodo bjauriai. Dažnai ji komiškai „papudruojama“ ir būna neatskiriama nuo joje besivartančio žavingo herojaus ar herojės (arba, žinoma, abiejų, bet tada lova apskritai praranda savo reikšmę).
Tačiau šis kino simbolis perkeliamas į tikrovę, nes visi nori gyventi jauną, laisvą ir nerūpestingą gyvenimą. Vis dėlto, tikrovėje sujaukta lova neišvengiamai tampa bjauri ir jos „savitą grožį“ mato tik patys betvarkės autoriai.
Tai nėra vien lovos klausimas. Nuosekliai bjaurėja visa mūsų kasdienybė. Prisimindamas dar XX a. pabaigą britų gydytojas, keliautojas ir visuomenės kritikas Theodore‘as Dalrymple‘is (tikroji pavardė – Anthony Danielsas) pasakojo apie savo keistą patirtį Afrikoje.
Ten jam teko išvysti, kaip atkakliai tvarkos ir grožio siekia žmonės, gyvenantys, mūsų įsitikinimu, beviltiškame skurde. Kaip sakė pats Dalrymple‘is: „Tada nusprendžiau, kad niekuomet savo valia nedėvėsiu suplyšusių drabužių“ (citata gal ir ne visai tiksli, bet mintis buvo ta).
Tačiau daugelis žmonių šiandien yra nusiteikę priešingai. Nauji drabužiai vis dažniau primena skurdžių skarmalus, kuriuos papildo tai, ką tas pats Dalrymple‘is pakankamai tiksliai identifikavo kaip puošmenas, perimtas iš kriminalinės padugnių kultūros, – auskarai (ne ausyse) ir tatuiruotės.
Šiuo klausimu, žinoma, ne visi sutartume. Sudėtinga nustatyti ribą tarp puošimosi ir savęs žalojimo, o atskiri piešiniai ant kūno gal ir gali būti laikomi ypatinga makiažo atmaina. Tačiau tai, kad Vakarų pasaulyje pilna visą kūną išsitatuiravusių žmonių, o save darkantys ir gyvūnais save verčiantys personažai laikomi savitomis ir originaliomis asmenybėmis, visa tai yra šioks toks simptomas.
Žinoma, didelė dalis bjaurasties mūsų gyvenime yra nulemta ne savidestrukcijos, o tingulio. Paradoksalu, kad iš pažiūros daug dėmesio sveikatai ir sportui skirianti visuomenė tuo pat metu garbina suglebimą. Juk šiuolaikiniam vakariečiui kas antras žingsnis jau būtina atsipalaiduoti.
Pavyzdžiui, reikia skubiai atsipalaiduoti grįžus iš darbo. Tai reiškia apsivilkti treningus arba pižamą, susisupti į pledą ant sofos arba tiesiog lįsti į lovą ir valgyti maistą ne iš indų ir ne prie stalo. Išorės grožis, liudijantis žmogaus pastangas ir pasitempimą, kasdienybėje yra praradęs bet kokią prasmę ir nebesiejamas su padorumu. Žmonės gal niekada net vasarą nevaikščios nuogi, tačiau jie jau dabar drąsiai eina iš namų su pižamomis.
Dar keistesnis atrodo polinkis imituoti ligas. Daug diskutuojama apie anoreksijos kankinamų tariamo grožio etalonų supermodelių gyvenimą. Tačiau esama paprastesnių ir artimesnių pavyzdžių. Moterų makiažas, kuris beveik visada turėjo pabrėžti sveikatą ir saldų uždrausto vaisiaus skonį, taip pat neatsispiria bjaurasties traukai ir vis dažniau siekia sukurti veide nuovargio ir ligos bruožus.
Akivaizdžiausiai šį įspūdį kuria iškišami skruostikauliai ir tamsinami paakiai bei akių vokai. Taip dažomas veidas tampa paslaptingai skaudus ir spinduliuoja kažkokią keistą, sunkiai apibūdinamą tamsą. Šią tendenciją gal dar ne visai lengva pastebėti dieną. Tačiau jei būsite tikrajame šiuolaikinio pasaulio sūkuryje – naktiniame klube, pamėginkite save pastatyti „į šoną“ ir kritiškai apžvelgti aplinką. Argi nešmėsteli nuojauta (ne košmariška vizija, o būtent lengvutis vos vos apčiuopiamas dvelktelėjimas), kad esate supamas pragariško kvaitulio apimtų šėtoniškų figūrų?
Žmogaus degradavimas, jo gyvenimo korupcija visada atsispindi kasdienybėje, net pačiame kūne.
Tikriausiai tai nėra atsitiktinis dalykas. Bjaurastį ir blogį sieja toks pat prieštaringas ryšys, kaip gėrį ir grožį. Ne visa, kas gera, yra gražu ir ne visa, kas gražu, yra gera. Bet negalima sakyti, kad gėris ir grožis niekaip nesusiję. Dar daugiau, jie ypač glaudžiai susiję būtent kasdienybėje.
Geri žmonės (jei gali rinktis, jei jų neslegia ligos ar skurdas) dažniausiai gyvena išoriškai gražų gyvenimą. Ir atvirkščiai. Žmogaus degradavimas, jo gyvenimo korupcija visada atsispindi kasdienybėje, net pačiame kūne. Ne veltui krikščionių teologai yra daug pastangų paskyrę aptarti ir suprasti ženklams, kuriais nuodėmė ir nuodėmingas gyvenimas paženklina būtent fizinį žmogaus kūną.
Šiandien teologais mes jau ne visai pasitikime. Bet sunku paneigti, kad egzistuoja regimi blogio ženklai, kurie dažniausiai yra bjaurūs, mus trikdo, gąsdina, bet labai dažnai neleidžia nusigręžti, tarsi tempdami į tamsos pasaulį. Juk velnias mėgsta detales, pamenate?
Štai aš stoviu priešais žinomo drabužių parduotuvių tinklo reklaminį skydą. Iš jo į mane žvelgia Scarlett Johanson. Jai dvidešimt septyneri, ji puikiai vaidina ir ne veltui yra mėgstama režisieriaus Woody Aleno.
Tačiau plakatas man bando įteigti ką kita. Jis kuria įspūdį, kad merginai maždaug penkiolika ar šešiolika metų, kad blogi dėdės ją prieš kurį laiką pagrobė, o dabar jau yra visiškai palaužę jos valią ir privertę užsiimti prostitucija.
Tokia mintis kyla todėl, kad S.Johansson figūra, visas jos kūnas plakate yra vaikiškesnis negu iš tikrųjų. Ji atrodo kaip mergaitė, aprengta šiek tiek gundančiais suaugusios moters drabužiais. Patamsintos akiduobės ir kitoks šiuolaikinis makiažas verčia manyti, kad viliojanti veido išraiška yra dirbtinė, kad ji slepia kančią ir baimę.
Tokia mintis kyla todėl, kad S.Johansson figūra, visas jos kūnas plakate yra vaikiškesnis negu iš tikrųjų. Ji atrodo kaip mergaitė, aprengta šiek tiek gundančiais suaugusios moters drabužiais.
Tą akimirką pagalvoju, kad galbūt pedofilija iš tikrųjų yra šiuolaikinės visuomenės problema. Žinoma, žmogaus seksualumas, į kurį akivaizdžiai apeliuoja plakatas, yra labai painus ir sudėtingas dalykas. Geisti jauno, net neapibrėžtai jauno kūno žmonėms visada buvo būdinga, nors dažnai kartu ir pražūtinga. Pagunda šiuo požiūriu visada mums kalba apie rausvumą, stangrumą, sunokimą (kokia daugybė vaisių jau yra pasitarnavę ir vis dar tarnauja kaip įvairių moters kūno vietų simboliai).
Ne vienam tenka praplėšti pakuotę, kad pastebėtų giliau slypinčius pavojus. Tačiau geisti to, ką plakate vaizduoja S.Johansson, man kažkodėl nebeatrodo žmogiška. Tai – ne pagunda. Tai – jau įvykęs degradavimas. Nuo to reikia net ne bėgti, iš to jau tenka kapstytis.
Turbūt baisiausia suvokti, kad viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Mes galime išsisukinėti net nuo savęs pačių (tiesą sakant, nuo savęs pačių mes dažniausiai išsisukinėjame ypač išradingai), galime kaltinti „tokius laikus“ ar panašiai. Bet savo kasdienybę, savo mažuosius gyvenimo žingsnelius kuriame mes patys. Tik mes, kiekvienas atskirai, valdome detales. Todėl, kaip ir Dalrymple‘is, esu pasiryžęs savo valia nedėvėti suplyšusių drabužių. Ir niekada nepraeinu pro neklotą lovą. Atsarga gėdos nedaro, tiesa?
