 |
Čia reikia kalbėti pirmiausia ne apie mokslinius tyrimus, kurie turi savo kelią (vaiko raidai saugumas iš tikrųjų svarbus, tačiau kas vaikui yra saugumas – atskira tema), o apie tam tikrus nerašytus visuomenės susitarimus, kurių pasekmės – dažnai komiškos.
Juk savaip žavu, kad pokarinė Europa (net ir Sovietų Sąjunga) išaugino visą kartą žmonių, tvirtai įsitikinusių, kad jų pensija garantuota. Rimtai mąstant, niekas negali garantuoti, kad bus išsaugotas indėlis banke (jį gali lengvai „praryti“ karas, rimtesnė stichinė nelaimė ar net toks menkniekis kaip banko bankrotas).
Pokarinė Europa (net ir Sovietų Sąjunga) išaugino visą kartą žmonių, tvirtai įsitikinusių, kad jų pensija garantuota.
Dar prasčiau apsaugoti yra pinigai taupyklėje (juos gali pavogti, jie gali nuvertėti, taupyklę galima pamesti). Bet štai pax Europeana ir įmantri socialinio draudimo sistema žmones įtikino, kad jų įmokas valstybė ateityje pavers išmokomis. Ir šiandien jie valstybę laiko ne savo skolininku (kuris gali būti nemokus ir skolos negrąžinti – juk šiais laikais nebeįmanoma net iš pykčio įgrūsti skolininką į kalėjimą), o pinigų maišu, kurį tereikia gerai patampyti ir pasipils banknotai.
Tačiau socialinio saugumo iliuzijų yra ir daugiau. Prisiminkite senas pasakas, legendas, kitus istorijos šaltinius. Kas juose yra turtas? Dažniausiai turtas pasižymi dviem savybėmis: jis bent iš dalies visada yra sėkmės vaisius (jei esi didis karžygys, tau dar turi pasisekti sutikti gelbėtiną princesę, kad išgelbėjęs galėtum ją vesti ir gauti pusę karalystės) ir jis nėra žmogaus teisė – jis bet kada gali būti prarastas.
Šiuolaikinė visuomenė turtą dažnai suvokia būtent kaip žmogaus teisę – neatskiriamą jo gyvenimo dalį. Žmonės, žinoma, visada stengėsi saugoti ir taupyti turtą. Bet anksčiau jie giliai širdyje netikėjo, kad nuosavybę galima visada išlaikyti (gal dėl to dažnai jiems ir pasisekdavo savo brangenybes išsaugoti).
Šiandien žmonės tiki, kad įgyti, gausinti ir išsaugoti turtą yra gyvenimo dėsnis, kad būtent toks gyvenimas yra normalus. Jei žvelgia į ateitį, jaunuolis įsivaizduoja, kad mokysis, paskui susiras darbą (pradės verslą), kuris atneš vis daugiau pinigų, tuomet (kartais finansinė riba net labai griežtai užsibrėžiama) susiras žmoną (vyrą), pasistatys namą, susilauks vaikų (o ne atvirkščiai – susilauks vaikų ir jiems pastatys namą, tai neracionalu), juos užaugins, išmokslins, „visiškai paruoš gyvenimui“, gal net aprūpins namais, o po to gražiai ir linksmai pasens. Na, o apie mirtį mes apskritai vengiame galvoti arba mąstome kaip nors labai naiviai, pavyzdžiui, „nė už ką nemirsiu senas“.
Toks visai nejučia žmoguje užaugantis socialinio saugumo pojūtis sukelia įvairias pasekmes. Visų pirma jis formuoja ypatingą požiūrį į darbą. Šiuolaikiniam europiečiui darbas nėra vien tai, kas šiandien leidžia pavalgyti. Darbas – tai viso gyvenimo esmė, jo centras ir pagrindas. Tokią darbo reikšmę lemia ne vien socialinis saugumas.
Iš dalies tai svarbus „pašaukimo visuomenės“ bruožas, iš dalies – puritoniškos pasaulėžiūros aspektas. Tačiau socialinio saugumo iliuzija lemia, kad darbas tampa kone antrąja žmogaus gyvybe. Tai atskleidžia nedarbo vertinimas. Akivaizdu, kad yra daug žmonių, kuriems prarasti darbą – didelė nelaimė, tai juos veda į tikrą skurdą, iš kurio labai sunku išsikapstyti.
Nerimą dėl darbo jaučia net tie, kurie yra visuomenės vertinami ir kurie beveik garantuotai neliktų „gatvėje“.
Bet šiandien nedarbas daug dažniau veda ir į neviltį, alkoholizmą, depresiją ar net priveda prie savižudybės. Be to, nerimą dėl darbo jaučia net tie, kurie yra visuomenės vertinami ir kurie beveik garantuotai neliktų „gatvėje“.
Paprastas atleidimas tapo galingu šantažo įrankiu ne tik versle, bet net politikoje ir valstybės tarnyboje, kur pareigos niekada nereiškė jokių garantijų. Valstybininko gyvenimas dažnai teikė įvairių malonumų, bet šių pramogų kaina visada būdavo nuolatinis pavojus. Šiandien mes norime vien malonumų, be jokių pavojų. Tai aiškiai rodo, kad nebesuvokiame nuotykio reikšmės.
Bet kuris istorikas žino, kad būtent nuotykis yra viso žmonijos gyvenimo varomoji jėga. Banalu priminti, kad nuotykių troškimas sukūrė Romą, o saugumo poreikis ją sugriovė. Ne tik tikėjimas, bet ir avantiūrizmas vedė Europos didikus į Kryžiaus karus. Karus, kurie jiems ne tik atvėrė Rytų pasaulį, bet ir padėjo aiškiau suvokti savo pačių tapatybę.
Nuotykių ieškotojai buvo tikrieji geografinių atradimų autoriai ir užjūrio imperijų statybininkai, avantiūrizmas vienijo portugalų jūrininkus, ispanų konkistadorus ir britų imperialistus. Jau nekalbant apie kolonistus, aukso ieškotojus, pirmuosius archeologus, gamtininkus, technikos kūrėjus.
Net nesenoje Lietuvos istorijoje ryškus nuotykių ieškotojų pėdsakas. Prisiminkite XX a. pradžios nepriklausomybės kovas. Daugelis savanorių į kariuomenę įstojo po to, kai už tarnybą buvo pažadėta žemė. Kai kurie istorikai šią aplinkybę laiko aiškiu lietuvių patriotizmo stokos įrodymu.
Savanoriai buvo nepriklausomos Lietuvos nugalėtojai. Jie daugiausia išlošė iš žemės reformos ir sukūrė tą žemės ūkio rojų, kurį dar ir šiandien prisimename kaip smetoninę Lietuvą.
Tačiau pamąstykite rimčiau. Žemė už karo tarnybą – tai jums ne pensija iš „Sodros“. Kad pralobtum, pirmiausia dar reikia pakovoti, ne tik išgyventi, bet ir laimėti, nes priešas žemės tikrai neduos. Gal tai ir yra tikrasis, praktinis patriotizmas?
Kad ir kaip būtų, savanoriai buvo nepriklausomos Lietuvos nugalėtojai. Jie daugiausia išlošė iš žemės reformos ir sukūrė tą žemės ūkio rojų, kurį dar ir šiandien su nostalgija prisimename kaip „smetoninę Lietuvą“.
Kodėl nuotykis žmonėms toks svarbus? Tikriausiai todėl, kad tai labai gilus dvasinis išgyvenimas. „Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“ – tikriausiai buvo vienas iš nedaugelio teisingų Nietzsches teiginių.
Netikėtumas, sukrėtimas, likimo vingis – visa tai atneša neapsakomai ryškų tikrovės išgyvenimą ir leidžia pajusti tikrąjį gyvybės saldumą. Tas, kas vos nepateko po automobiliu, bent kelias minutes jaučiasi neapsakomai gyvas. Bet daug ilgiau tokiu jausmu mėgaujasi tas, kas po automobiliu pateko ir išgyveno.
Galbūt todėl socialiai aptingusi šiuolaikinė visuomenė taip aistringai ieško vadinamųjų ekstremalių pramogų. Tačiau tai klaidingas ir juokingas kelias. Šuolininkui su parašiutu toks šuolis nėra nuotykis, geriausiu atveju – nuotykio pakaitalas, toks pat nevykęs kaip ir virtuali realybė. O tikras nuotykis yra tai, kas žmogaus laukia už artimiausio kampo.
Tikras nuotykis žavus būtent tuo, kad yra nesuplanuojamas ir nesukuriamas. Jį galima tik rasti, nes jis yra mūsų nekontroliuojamos tikrovės dalis.
Čia taip pat esama paslapties. Jau daugelį metų mes augame galvodami, kad avantiūristai – lengvabūdžiai svajokliai, o realistai yra tie, kas kantriai triūsia ir „neišsigalvoja“. Iš tikrųjų yra atvirkščiai.
Gilbertas Chestertonas, kuris nuolat nešiojosi lazdą su paslėpta rapyra (nes niekada nežinai, kas gali nutikti), buvo daug tikresnis realistas nei mes. Tiesa, Chestertonui, regis, taip ir nenutiko nieko, kas būtų buvę verta rapyros, tačiau susidūręs su plėšiku jis būtų turėjęs ginklą, kurio daugelis iš mūsų neturi. O juk sunkiausia suvokti, kad visų mūsų, įskaitant Chestertoną (kai jis dar buvo gyvas), galimybė susidurti su plėšiku yra daugmaž vienoda bet kuriuo gyvenimo momentu.
Gal neatsitiktinai kaip tik Chestertonui geriausiai pavyko, taip sakant, konceptualizuoti nuotykį. „Pavojingiausias dalykas pasaulyje – būti gyvam. Gyvajam nuolat gresia mirtinas pavojus“, – sakė jis. Tai – tokia gili mintis, kad ji, ko gero, yra dalis išlaisvinančios tiesos apie pasaulį. Nuotykis iš tikrųjų yra susijęs su dieviškaisiais paradoksais.
Kas atranda nuotykio esmę, suvokia savo trapumą, įgyja neapsakomą laisvę ir jau šiame pasaulyje šiek tiek pažįsta visai kitą gyvenimą.
„Kas nori išsaugoti savo gyvybę, ją praras“. Kas nesugeba suvokti, kad nei valstybė, nei „Sodra“, nei gyvybės draudimas, nei policija – niekas šiame pasaulyje negali žmogaus apsaugoti nuo mirties po akimirksnio, kam nepavyksta susitaikyti su tuo, kad iš tikrųjų jo gyvenimas jam pačiam nepriklauso, tas negali iškelti klausimo „O kam visa tai priklauso?“ ir susimąstyti apie amžinybę.
Kita vertus, tas, kas atranda nuotykio esmę, kas realistiškai suvokia savo trapumą, įgyja neapsakomą laisvę ir jau šiame pasaulyje šiek tiek pažįsta visai kitą gyvenimą. Kiekvienas momentas, kiekvienas įvykis, kiekvienas žmogus ir daiktas tampa daug brangesni, gražesni ir skanesni, nes nė vienas neprivalo egzistuoti.
Tačiau didžiausias paradoksas tas, kad praradę nuotykių troškimą, europiečiai tapo labai nesaugūs. Ir kuo toliau, tuo darėsi nesaugesni. Tikriausiai daug daugiau žmonių Europoje būtų sėkmingai išgyvenę branduolinį sprogimą, kai nuolat jo bijojo Šaltojo karo metais, negu šiandien, kai nejaučia jokios grėsmės, o iš tikrųjų gyvena šalia tokios kiaurai korumpuotos ir iki dantų branduolinėmis bombomis ginkluotos valstybės, kaip Rusija.
Tai tik dar vienas priminimas, kad saugumas (jeigu jis suvokiamas kaip garantuotas gyvenimas) yra iliuzija. Saugus tik tas, kas supranta, kad niekada nebus saugus. Todėl sunkmetį, ekonominę ir politinę krizę turėtume suvokti kaip malonę.
Jau šiandien aišku, kad Europa, net jei išliks sąjunga, nebegrįš į apgaulingą Briuselio rojų. Tie, kas jį matė iš arčiau, puikiai žino, kaip tai tuščia, netikra ir nuobodu, tad vargu ar yra ko gailėti. Reikia džiaugtis naujomis gyvenimo spalvomis ir būti pasiruošus naujiems išbandymams. Geriausiai gyvens tie, kas bus didžiausi realistai – nuotykių ieškotojai.
