Ji netyčia pateko į Stebuklų šalį, todėl jai teko keliauti Geltonų plytų keliu. Pakeliui Dorothy sutiko Kaliausę, Geležinį Medkirtį ir Bailųjį Liūtą. Visi kartu jie ėjo į Smaragdo miestą, kur gyvena Didysis ir baisusis Smaragdo miesto burtininkas, galintis išpildyti visus norus.
Pasakoje gausu pamokų vaikams, bet čia susitelkime į trumputį epizodą, kuriame sudėta visa esminė informacija suaugusiems. Taigi, keliautojai pasiekia Smaragdo miestą.
Kaliausė, kuriai esą trūksta smegenų, nesunkiai atskleidžia, kad Didysis ir baisusis Smaragdo miesto burtininkas iš tikrųjų yra apgavikas. Jis verčia miesto gyventojus užsidėti žalius akinius, todėl miestas atrodo smaragdinis, nors iš tikrųjų jis niekuo nesiskiria nuo kitų miestų.
Žinoma, žalieji akiniai – smagi detalė, puikiai tinkanti antraštei ir iš karto pritraukianti mūsų mintis prie šiuolaikinės Lietuvos politikos. Bet neapsirikime – tai nėra valstiečių partijos išradimas.
Pirmasis žalius akinius mums uždėti norėjo Artūras Paulauskas („Nusipelnėme gyventi geriau!“). Tačiau tikrai tvirtai mums ant nosių juos užsodino Rolandas Paksas.
Būtent R.Paksas pasekė mums pasaką apie dvi Lietuvas: tariamai engiančią elitinę Lietuvą ir tariamai engiamą vargšų Lietuvą. Anuo metu mes neįvertinome šios, iš pažiūros banalios komunistinės pasakos galios. Dabar, praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, atrodo, kad visi galiausiai R.Paksu patikėjome.
Retai pastebime, bet šiuo metu Lietuvoje gyvuoja vienas esminis visuotinis politinis sutarimas: mums trūksta socialinio teisingumo. Dėl to niekas net nedrįsta diskutuoti, visos politinės partijos orientuojasi „į žmogų“.
Jei R.Paksas šiandien galėtų viską pradėti iš naujo, už jį balsuotų daugelis tuometinių jo priešininkų – štai tikroji Sauliaus Skvernelio sėkmės paslaptis. Juk šiandien jau akivaizdu: kažkas Lietuvoje engia, o kažkas – yra engiamas. Engiamieji bėga ir išvažiuoja į kitas šalis, kur jų niekas neengia.
Bėgančius nuskriaustuosius emigrantus reikia susigrąžinti, todėl reikia sutramdyti engėjus. Vienintelė tikra šiandienės Lietuvos politinė diskusija iš esmės kyla dėl skirtingų atsakymų į klausimą, kas tie engėjai: biurokratai, verslininkai ar dar kas nors. Bet tai nėra taip jau svarbu – vis tiek juos visus reikia sutramdyti.
Būtent taip veikia žali akiniai – nebūtinai raminamai, kaip pasakos originale. Svarbu, kad jie suvienodina vaizdą ir kartu padaro mūsų miestą išskirtinį. Išskirtinį neigiama prasme, bet taip tik dar geriau.
Taigi, kas gali sutramdyti engėjus ir sugrąžinti emigrantus? Žinoma – tik Didysis ir baisusis burtininkas. Pats R.Paksas norėjo tokiu būti, bet nepavyko. Užtat pavyko kitiems.
Ir Algirdas Brazauskas, ir Viktoras Uspaskichas, ir Arūnas Valinskas, ir Dalia Grybauskaitė – visi jie ir daugelis kitų bent šiek tiek, gal net nenoromis, pasuko paslaptingą rankenėlę, paleidžiančią Didžiojo ir baisiojo burtininko mechanizmą. Šiandien tą rankenėlę ne visai sutardami suka Ramūnas Karbauskis ir S.Skvernelis ir jiems vis blogiau sekasi.
Bet stop! Turime grįžti į spektaklį ir pamatysime kai ką siaubingo. Kai ką tokio, nuo ko mums, kaip sakoma, viduriai turėtų atšalti.
Kaliausei, kaip pamenate, tariamai trūko smegenų. Geležiniam Medkirčiui ne mažiau tariamai reikėjo širdies, o Bailiajam Liūtui – drąsos. Tuo momentu, kurį stebime, žiūrovai jau aiškiai supranta, kad iš tikrųjų Kaliausė protinga, Geležinis Medkirtys – jausmingas, o Bailusis Liūtas – drąsus.
Bet štai jie visi stovi prieš Didįjį ir baisųjį Smaragdo miesto burtininką (kurį jau demaskavo kaip apgaviką) ir iškelia esminį klausimą: kas mums duos visa tai, ko mums trūksta?
Kaip manote, kas? Aišku, kad burtininkas. Jis mielai apdalija herojus kokiais nors keistais daiktais, Liūtui duoda išgerti (matyt, „ant drąsos“) ir visi pasijunta pagaliau gavę tai, ko ieškojo.
Štai kokioje padėtyje mes visi esame. Na ir kas, kad demaskavome žaliuosius apgavikus? O gal jie mums ką nors tikro vis dėlto duos? Gal urėdijų reformą, gal referendumą dėl dvigubos pilietybės, gal kokią Konstitucijos pataisą?
Aišku, kad duos. Ką nors tikrai duos. Ką nors, ką mes ir be jų galėtume padaryti. Tada nurimsime, kol įsitikinsime, kad socialinis teisingumas neatsirado. Tuomet bus metas kam nors vėl pasukti paslaptingąją rankenėlę, kad iš naujo pakiltų Didysis ir baisusis burtininkas.
Tikrąją viltį galima pamatyti tik iš tikrųjų beviltiškoje padėtyje. Mūsų vienintelė viltis yra Dorothy, kuriai, kaip paaiškėja, burtininkas negali padėti. Dorothy nori grįžti namo, o tam reikia tik kaukštelėti kulnais batelių, kuriuos ji jau seniai dėvi.
Vadinamasis moralas vaikams čia akivaizdus: reikia nueiti ilgą kelią, kad įvertintum tai, ką jau turi, ir grįžtum namo su nauju žvilgsniu į pasaulį. Bet gal to ilgo dešimtmečio ir mums – suaugusiems Lietuvos piliečiams jau pakaks? Gal jau galime kaukštelėti kulnais, nusiplėšti akinius ar dar ką nors padaryti, kad pamatytume Lietuvą tokią, kokia ji iš tikrųjų yra?
Vienas labai protingas žmogus, tikrai ne R.Pakso šalininkas, man nuolat sako, kad jau greitai žmonės Lietuvoje sukils prieš engėjus, nuneš juos ant šakių ir pan. Kategoriškai su tuo nesutinku. Lietuvoje neįmanoma sukilti prieš engėjus, nes niekas tiksliai nežino, kas jie tokie.
Nesutarimas engėjų klausimu nėra tik nereikšminga Lietuvos politikos detalė. Tai – esminis rodiklis. Jis atskleidžia baisią paslaptį: nėra jokių engėjų. Nėra „jų“, kurie engia „mus“. Viskas daug blogiau – mes patys engiame vieni kitus.
Nėra jokių engėjų. Nėra „jų“, kurie engia „mus“. Viskas daug blogiau – mes patys engiame vieni kitus.
Engiame dažnai labai kasdienėse situacijose – kaip mūsų šeimą ir kitas aplinkines šeimas engia smulkūs verslininkai kaimynai, atidarę populiarią kavinę ir norintys savaitgalio naktimis rengti triukšmingus lauko koncertus. Policija kažkaip nedaug gali, triukšmo taisyklės iš pažiūros aiškios, bet galbūt turi išimčių ir pan. Suprantate, apie ką kalbu? Nors emigruok!
Bet tai neturi nieko bendra su socialiniu teisingumu. Tai – tik efektyvios viešosios tvarkos trūkumas. Mus vargina ne slegianti ydinga sistema, o jokios sistemos nebuvimas – vis labiau įsigalinti anarchija.
Manau, kad iš tikrųjų mes vis labiau pasiilgstame tikro valstybės pojūčio. Nemokame aiškiai išreikšti, bet norime valdžios, kuri visų pirma prisiimtų visą atsakomybę už pirmaprades valstybės funkcijas: saugumą, teisingumą (klasikinį, o ne socialinį) ir viešąją tvarką.
Tam nereikia burtininkų, tam nereikia keisti Konstitucijos, tam nereikia sukilti prieš neegzistuojantį engėjų elitą. Verčiau sukilkime prieš tikrojo elito pasitraukimą iš politikos. Paklauskime tų, kuriuos žinome sugebant iš tikrųjų veikti valstybiškai: ar ilgai jie dar dūsaus kavinėse? Kodėl vis dažniau mes netenkame realios galimybės rinkti į valdžią tuos, kuriais iš tikrųjų pasitikime?
Neleiskime vieni kitiems nusiminti. Viltis yra čia pat. Reikia tikėti, kad tarp mūsų nepastebėti gyvena tikri valstybininkai. Kai tik nusiimsime žaliuosius akinius, juos pastebėsime – ir galėsime deramai sutikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kelios pastabos apie Europos ir Turkijos ginčą
