Lietuva šiuo atveju reiškia politinę bendruomenę, kuri yra tikras ir sudėtingas dalykas. Jokie sociologiniai metodai jos iš tikrųjų neužčiuopia, politinė bendruomenė nėra tapati piliečių daugumai. Bet kartu politinė bendruomenė nėra „vien įsivaizdavimas“, ji konkrečiai veikia realybę.
Juk dažnai būna (V.Landsbergio atveju taip tikrai buvo ne kartą), kad net demokratiškoje valstybėje daugumos nuomonė yra nepasakoma, neatspindima ar neišsipildo, nes prieštarauja visos politinės bendruomenės interesams. Tokius atvejus, žinoma, lengva paaiškinti valdžią užgrobusio elito sąmokslu (taip ir aiškino, pavyzdžiui, R.Pakso šalininkai). Bet elito sąmokslas tikrovėje neegzistuoja. O politinė bendruomenė egzistuoja.
Lietuva mylėjo V.Landsbergį ypatinga meile. Verta atkreipti dėmesį, kad žmogų, kurio vėliau taip ir nepripažino tikru prezidentu, valdymo laikotarpiu politinė bendruomenė mylėjo labiau nei bet kurį kitą prezidentą.
Nėra nė kiek nuostabu, kad su išskirtinai reikšmingais žmonėmis, tokiais kaip V.Landsbergis, politinė bendruomenė (kaip visuma) palaiko atskirus ir ypatingus santykius. Todėl kalbėti apie V.Landsbergio ir Lietuvos santykį galima taip pat labai konkrečiai.
Pradėti reikia nuo to, kad V.Landsbergis daugeliu aspektų formavo Lietuvos kaip konkrečios politinės tikrovės ištakas. Jo stilius, aiški ir paprasta logika labai gerai matyti ir XX a. pabaigos Lietuvos istorijos įvykiuose, ir konkrečiuose dokumentuose, pradedant Kovo 11-osios aktu ir baigiant Konstitucija.
Labai nerimta visa tai neigti. Kaip beprasmiška neigti ir tai, kad buvo laikas, kai Lietuva mylėjo V.Landsbergį. Mylėjo jį kaip konkretų asmenį. Kai daugybė susirinkusiųjų aikštėse šaukdavo „Landsbergis, Landsbergis“ jie turėjo galvoje tikrą žmogų – su akiniais ir barzda, o ne tariamą ką nors (laisvę, nepriklausomybę ar pan.), ką V.Landsbergis esą tik įkūnijo.
Dar daugiau, Lietuva mylėjo V.Landsbergį ypatinga meile. Verta atkreipti dėmesį, kad žmogų, kurio vėliau taip ir nepripažino tikru prezidentu, valdymo laikotarpiu politinė bendruomenė mylėjo labiau nei bet kurį kitą prezidentą.
Juk daugelis prisimena, kad 1992 m. vykstant Konstitucijos projektų svarstymams, opozicija (tuomet joje buvo iš esmės tik „lietuviškoji“ komunistų partija) ypač didelį dėmesį skyrė aptarti prezidento įgaliojimams, nes šiame poste visi vis dar įsivaizdavo V.Landsbergį. Opozicija tuomet, regis, ir pati nenujautė savo jau čia pat buvusių pergalių. Būtent iš šių galingo saulėlydžio spindulių reikėtų spręsti apie tikrąjį iki tol trukusios meilės mastą.
Taigi, meilė V.Landsbergiui buvo tikra, bet ji baigėsi. Baigėsi maždaug su Algirdo Brazausko išrinkimu prezidentu, bet nebūtinai dėl to. Dėl ko baigiasi meilė apskritai būna sunku pasakyti, o šiuo atveju tai ypač nesvarbu.
Svarbu pripažinti pačią jos pabaigą. Nuo tam tikro momento žmonės nebegalėjo be sarkazmo prisiminti savo susižavėjimo šūksnių, to paties „Landsbergis, Landsbergis“ – taip turbūt būtų tiksliausia apibendrinti pasikeitusius Lietuvos jausmus V.Landsbergiui.
Tačiau net nustojusi mylėti Lietuva gerbė V.Landsbergį. Nors išoriškai atrodė, kad tapęs konservatorių partijos vadovu V.Landsbergis įsiliejo į Lietuvos politinį paveikslą kaip visiškai partinė figūra, jis vis dėlto išsaugojo tam tikrą išskirtinumą.
Turbūt tiksliausia pasakyti taip: V.Landsbergis politinės bendruomenės akyse niekada nebuvo net lygiavertis A.Kubiliui, jau nekalbant apie kitus kitų partijų vadovus. Landsbergis buvo Landsbergis, kitaip nepasakysi.
Vienas iš aiškiausių pagarbos patvirtinimų buvo tai, kad V.Landsbergis niekada taip ir nebuvo kaip reikiant sukompromituotas. Negali sakyti, kad nebuvo tokių bandymų. Istorijos su žemės sklypu, šmeižtas prieš tėvą – visa tai buvo, bet menkų šių išpuolių pasekmių neįmanoma palyginti net su ta slogia atmosfera, kuri į poilsį išlydėjo antrąją kadenciją baigusį Valdą Adamkų.
Turbūt didžiausiu iššūkiu V.Landsbergio autoritetui buvo Algimanto Petrusevičiaus byla, kai vienas iš artimiausių bendražygių konservatorių partijoje buvo įtartas prekyba ginklais.
Turbūt didžiausiu iššūkiu V.Landsbergio autoritetui buvo Algimanto Petrusevičiaus byla, kai vienas iš artimiausių bendražygių konservatorių partijoje buvo įtartas prekyba ginklais. Šiai bylai vystantis (konservatoriai tuo metu, beje, buvo opozicijoje) buvo galima justi, kad Lietuvos politiniame gyvenime susiformavo šis tas rimčiau nei laikraštinis skandalėlis.
Atrodo, kad tuo metu būta konkretaus politinio intereso paskleisti miglotą (bet dėl to ir įtikinamą) legendą, jog konservatorių partija turi kone kovinį sparną, o V.Landsbergis yra slaptas teroristų vadeiva. Bet iš to nieko neišėjo. Neišėjo, spėčiau, ne dėl to, kad Petrusevičiaus byla būtų teikusi per mažai peno vaizduotei. Neišėjo dėl to, kad Landsbergis vis dar buvo Landsbergis.
Trumpai tariant, meilės karščiui praėjus Lietuvos santykis su V.Landsbergiu tapo šiek tiek panašus į vaikų santykį su tėvais, kai daug kas nepatinka ar erzina, bet yra aiškios neperžengtinos pagarbos ribos.
Čia reikia pridėti vieną pastabą. Galima, žinoma, krizenti V.Landsbergiui lipdant patriarcho epitetą, bet reikia pasakyti, kad V.Landsbergis turi daug daugiau pagrindo vadintis Lietuvos tėvu (bent amerikietiška founding father prasme) negu atseit tikrasis patriarchas Jonas Basanavičius. Trumpai šių dviejų asmenybių istorinį vaidmenį galima būtų palyginti taip: V.Landsbergis yra Lietuvos tėvas ne dėl barzdos ir akinių, o nepaisant jų.
Vis dėlto būtų klaidinga vertinti Lietuvos pagarbą V.Landsbergiui kaip natūralią ar savaiminę. Net tikruosius tėvus ne visi pajėgia tikrai ištikimai mylėti ir gerbti. Manau, kad ypatingi V.Landsbergio santykiai su Lietuvos politine bendruomene susiklostė dėl nuolatinių ar spontaniškų, didesnių ar mažesnių, sąmoningų ar instinktyvių labai plataus žmonių rato pastangų saugoti jo autoritetą.
Čia vėl būtų galima įtarti elito sąmokslą, bet V.Landsbergio autoritetu rūpinosi ne vien elitas. V.Landsbergis turėjo labai plačią, įvairią, pažiūrų ir kitokius skirtumus įveikiančią įtaką visai politinei bendruomenei. Įtaką, kurią sugebėjo išlaikyti ne tik nebūdamas valdžioje, bet ir nebūdamas Lietuvoje.
Tačiau išsaugoti šią ypatingą V.Landsbergio pagarbą darėsi vis sunkiau. Daugeliui žmonių tai tapo sunku dar Petrusevičiaus bylos laikais (šiuo atveju svarbūs net ne patys bylos faktai, o jų poveikis žmonėms).
Dar sunkiau ir dar kitiems žmonėms tapo tada, kai V.Landsbergis energingai ėmėsi Lietuvoje ieškoti Vytauto Pociūno žudikų ir nepastebimai atsidūrė kažkur šalia R.Pakso šalininkų ir šūkio „VSD=KGB!“. Visa tai, žinoma, vainikavo Garliavos istorija.
Bet per visą šį sunkumų laikotarpį Lietuva išlaikė savo pagarbą. Sukąstais dantimis žmonės dūsavo, murmėjo kažkokius neapibrėžtus dalykus apie senatvę, bet ir toliau skaitėsi su V.Landsbergiu. Dabar to nebeliks.
Bet surizikuosiu teigti, kad, mano nuomone, V.Landsbergis nebemato Lietuvos, jos gyvenimo, jos ateities ir interesų.
Stodamas prieš A.Kubilių konservatorių pirmininko rinkimuose V.Landsbergis sukėlė grėsmę tam, ką pats sukūrė – Lietuvos politinei bendruomenei.
V.Landsbergis buvo ir tebėra gudrus žmogus, talentingas politikas ir stipri asmenybė. Rašant apie tokius žmones reikia sverti kiekvieną žodį ir ne po vieną kartą.
Bet surizikuosiu teigti, kad, mano nuomone, V.Landsbergis nebemato Lietuvos, jos gyvenimo, jos ateities ir interesų. Konkrečiai jis tą parodė neįvertindamas konservatorių partijos reikšmės Lietuvos politiniam gyvenimui ir vardan ne visai suprantamų tikslų įstumdamas tą partiją į nepaprastai rizikingą situaciją.
A.Kubiliaus pergalė primena, kad Lietuva yra. Kaip politinė bendruomenė ji yra labai racionali, tikras kontrastas daugeliui atskirai paimtų piliečių. Įvairios istorijos, pradedant Šalčininkų autonomija ir baigiant R.Pakso apkalta, mums primena, kad Lietuva atpažįsta tikras grėsmes ir moka susitelkti. Žinoma, V.Landsbergio atvejis visai kitoks ir jis reikalauja kitokio susitelkimo. Nebus nei skandalo, nei mitingo, nei triukšmo. Tik pabaigos tyla.
Ir tai visai nepriklauso nuo mūsų norų. Noro ištverti ir iki galo išsaugoti ypatingą V.Landsbergio padėtį Lietuvoje dar, tikriausiai, pririnktume pakankamai. Bet rizika per didelė.
