Bet pradžiai pasvarstykime, ar jau laikas tuos plakatus piešti (o gal net traukti iš sandėliuko, kuriame jie kruopščiai saugomi ištisą dešimtmetį). Pasvarstykime visiškai šaltai, vardan analitinio tikslumo padėję į šalį karštą (ir teisingą) įsitikinimą, kad su Rolandu Paksu kovoti – visada laikas.
Ne visi tiksliai prisimena, kas šiuo metu vyksta vadinamojoje „Pakso byloje“, o apie Seimo balsavimą dėl Konstitucijos pataisų rašę žurnalistai, deja, nepajėgė mums to tinkamai priminti.
Taigi, 2004 m. R.Paksas per apkaltą buvo pašalintas iš Prezidento pareigų. Iš karto po to Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kad tas, kuris apkaltos būdu pašalinamas iš pareigų dėl priesaikos sulaužymo ar šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, daugiau niekada negali pretenduoti į tas ir kitas priesaikos saistomas pareigas. Konkrečiai šiuo atveju svarbu, kad toks asmuo niekada nebegali būti renkamas Seimo nariu ir Prezidentu.
R.Paksas neketino lengvai pasiduoti ir kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Bylinėjimasis užtruko ilgai, bet 2011 m. EŽTT pagaliau pripažino, kad draudimas R.Paksui būti kandidatu į Seimo narius yra neproporcingas.
Šis sprendimas sukėlė Lietuvoje naują politinių kovų bangą. Rimčiausia to šurmulio pasekmė buvo dar vienas 2012 m. KT sprendimas. Jame pasakyta, kad 2004 m. KT doktrina lieka galioti, kad EŽTT sprendimas negali šios doktrinos automatiškai panaikinti ir kad siekdama suderinti EŽTT ir KT pozicijas Lietuva turėtų pakeisti Konstituciją.
Panašu, kad Lietuva gali būti priversta atverti R.Paksui duris į Seimą. Ne savo noru, bet dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo.
Taip buvo prieita iki Konstitucijos pataisų ir ketvirtadienio balsavimo. Iš pirmo žvilgsnio viskas dėsninga. Panašu, kad Lietuva gali būti priversta atverti R.Paksui duris į Seimą. Ne savo noru, bet dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo.
Tačiau EŽTT sprendimas netrukdo uždrausti R.Paksui vėl tapti Prezidentu. Štai dėl ko vyksta visa kova. Per diskusijas Seimo posėdyje konservatorius Jurgis Razma nurodė, kad ketvirtadienio pataisa suformuluota taip, kad leistų R.Paksui dalyvauti Prezidento rinkimuose.
Taip esą yra dėl to, kad pagal Konstitucijos 78 straipsnį tas, kas gali būti renkamas Seimo nariu, gali būti renkamas ir Prezidentu. Bet jau tokiu pagrindu galima pradėti naują diskusiją dėl „Prezidento Pakso“. J.Razma taip pat nurodė, kad konservatoriai bandė pateikti kitaip suformuluotas pataisas, bet jos net nebuvo priimtos svarstyti.
Senas R.Pakso bendražygis Vytautas Matulevičius per daug ir neslėpė, kad galutinis tikslas – prezidentūra. To neslėpė ir Petras Gražulis, padėkojęs už paramą liberalams, kuriuos paskui labai gėdino opozicijos partneriai konservatoriai.
Bet neturėtume leistis per daug įtraukiami į Seimo narių tarpusavio diskusijas ir badymą pirštais. Parlamentarai visada ras vieni kitiems ką prikišti. Šį kartą balsavimą nulėmė keli liberalai. Bet jie nieko nereikštų be socdemų, kurie kadaise vertė R.Paksą, o dabar jį gelbėja ir t.t.
Iš tikrųjų Seimas kaip institucija visada gėdingai drebėjo R.Pakso akivaizdoje. Seimo politinės valios nebūtų pakakę net R.Pakso apkaltai, jei 2004 m. KT išvada dėl sulaužytos priesaikos ir šiurkščiai pažeistos Konstitucijos nebūtų buvusi tokia griežta. Tai matėme ir supratome tada, tai prisimename ir žinome dabar.
R.Paksą 2004 m. įveikė ne Seimas. R.Paksą įveikė jo nekenčiamas elitas. Įveikė tie, kurie, kaip Mečys Laurinkus, išdrįso stoti prieš „tautos Prezidentą“ net rizikuodami toje kovoje likti visiškai vieni.
R.Paksą 2004 m. įveikė ne Seimas. R.Paksą įveikė jo nekenčiamas elitas. Įveikė tie, kurie, kaip Mečys Laurinkus, išdrįso stoti prieš „tautos Prezidentą“ net rizikuodami toje kovoje likti visiškai vieni. Įveikė tie tylieji visuomenės autoritetai, kurie suprato, kad jų svariam, bet retam žodžiui laikas būti pasakytam. Įveikė tie, kurie bendru veikimu sukūrė tokią aplinką ir nuotaiką, kad rimtai palaikyti R.Paksą tapo nebeįmanoma.
R.Paksą iš tikrųjų pašalino tas, pavadinkime, nematomas Senatas, kuris sudėtingais atvejais bet kurioje demokratinėje valstybėje sugeba įgyti formą net tada, kai rašytinė Konstitucija nenumato aukštųjų parlamento rūmų. Sakydamas „nematomas Senatas“ turiu galvoje ne tik KT, bet visą neapčiuopiamą, tačiau tikrą elitą.
Tas elitas niekur nedingo, nors jis ir nėra nuolat scenoje. Jo nariai neįpratę kasdien politikuoti, priešingai, jie mieliau susilaiko ir susitaiko su nemaloniomis smulkmenomis nei ginčijasi dėl jų. Tai žmonės, kuriems brangus sveikas protas, jie visada ramūs ir orūs. Bet būtent dėl savo orumo jie mato, kas iš tikrųjų vyksta, ir dėl rimto reikalo niekada nenusileis.
O reikalas darosi vis rimtesnis. Per praėjusį dešimtmetį R.Paksas spaudė Lietuvą ir ji tam spaudimui vis labiau pasidavė. EŽTT palankumas čia svarbus tik iš dalies. Svarbiau, kad R.Paksas išsaugojo savo partiją.
„Tvarka ir teisingumas“ vis dar yra R.Pakso partija, o jis vis dar yra jos R.Paksas. Tai ypač aiškiai išryškėjo per smulkią, bet reikšmingą partinę dramą, kai iš „Tvarkos ir teisingumo“ pasitraukė net dvi Mazuronių kartos. Partija neskilo, ji tvirtai stovi už R.Pakso ir dirba jo labui, ypač būdama valdančioje koalicijoje.
Europoje prasidėjusi pabėgėlių krizė kursto ir pagrįstas, ir nepagrįstas žmonių baimes dėl imigrantų ir jų galimų kėslų. Tai puikus fonas visiems, kas žaidžia „tvirtos rankos politikos“ korta. Vadinasi, ir R.Paksui. Tai žino jis pats, bet ne tik jis pats.
O kažkur patogiuose krėsluose, be abejo, sėdi įvairūs stambūs verslininkai, kurie jau seniau žaidė su R.Paksu ir galėtų dar kartą sužaisti. Jie nesiteps R.Paksu, kol atrodys, kad jis nors kiek „nešvarus“. Bet svarstyklėms persisvėrus, gali ant jų ir užšokti.
Todėl R.Paksas nėra mažareikšmė problema, kaip bando pavaizduoti tie, kam norisi užstoti Konstitucijos pataisą parėmusius liberalus. Nėra taip, kad už R.Paksą niekas nebalsuotų. Jei vartai į prezidentūrą jam bus formaliai atverti, R.Paksas gali pro juos ir įeiti.
Mes prieš R.Paksą tik todėl, kad jis – Konstitucijos priešas. Jis šiandien atvirai sako, kad Lietuvos Konstitucija pasenusi ir turėtų būti pakeista.
Be to, kuo mažiau formalumų laikys tuos vartus užvertus, tuo garsiau R.Paksas į juos belsis, tuo smarkiau juos klibins. Nes pats beldimo ir klibinimo procesas – jau taip pat suirutė. Kuo didesnė suirutė, tuo daugiau R.Paksui šansų – tai irgi žino ne tik jis pats.
Tad nematomo Senato senatoriams jau dabar reikėtų prisiminti, kodėl mes visi prieš R.Paksą. Ne dėl to, kad jis „šiko ir tapšnojo“. Ne dėl to, kad jam savaitgalis prasideda pirmadienį. Ne dėl jo pasakymo, kad adventas – netinkamas laikas žmonai mušti. Ne dėl viso šito.
Mes prieš R.Paksą tik todėl, kad jis – Konstitucijos priešas. 2003-2004 m. jis dar bandė su mumis gudrauti, skelbdamas įtartinus, bet formaliai nepriekaištingus šūkius („Laisvė žmogui, diktatūra mafijai!“).
Po apkaltos jis nustojo gudrauti ir šiandien atvirai sako, kad Lietuvos Konstitucija pasenusi ir turėtų būti pakeista. Mūsų dienų geopolitinėje padėtyje Konstitucijos priešas yra ir pačios valstybės, pačios Lietuvos Respublikos priešas (šio teiginio argumentus esu išdėstęs atskirai: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/bernardas-gailius-del-konstitucijos-tikrai-nepatylesiu-500-455227).
Gal dar ne laikas traukti iš sandėliuko plakatus, ta diena dar neatėjo. Bet jau pats laikas kreiptis į R.Paksą amžinaisiais tikrųjų respublikonų žodžiais, kuriuos prieš tūkstančius metų Romos konsulas Ciceronas sakė sąmokslininkui Katilinai:
„Kiek dar, o Paksai, bandysi mūsų kantrybę? Kiek dar tavo beprotybė tyčiosis iš mūsų? Nejaugi nematai, kad tavo sąmokslas jau sulaikytas, nes mes viską apie tavo kėslus žinome?“
Jei nematai, tai ateis diena, svarus žodis bus vėl tartas ir jis skambės taip pat, kaip prieš tūkstančius metų, kaip prieš dešimt metų ir kaip visada: „Paksui – ne!“.
