Visų pirma tenka tiesiai šviesiai pasakyti: kad ir kaip tekstas pretenduotų į politologinį neutralumą, tai yra politinis tekstas, reiškiantis paramą valstiečių valdžiai. Neslepiu, kad aš pats neremiu valstiečių valdžios ir mano tekstas taip pat politinis. Galėčiau ilgai ir įmantriai dėstyti, kaip man sunku suvokti priežastis, dėl kurių kultūringi ir civilizuoti žmonės remia valstiečių valdžią.
Man iš tikrųjų sunku tas priežastis suvokti. Bet mano suvokimo sunkumai visiškai nesvarbūs. Svarbus faktas, kurį V.Savukyno tekstas iliustruoja visu ryškumu: kultūringi ir civilizuoti žmonės remia valstiečių valdžią. Būtent dėl šios paramos valstiečių partija nebėra nei marginalų partija, nei marginalinė partija. Ar tai ilgam – dar pažiūrėsim.
Šiuo požiūriu V.Savukyno komentaras – įsidėmėtinas dalykas. Bet jis ir galėtų būti tiesiog įsidėmėtas: saugiai ir tyliai padėtas į atmintį, apsieinant be pastabų. Patylėti neleidžia ne pagrindinė autoriaus tezė ir ne už jos slypinti parama valstiečių valdžiai.
Nutylėti neįmanoma šio – šalutinio, tarsi netyčia išsprūdusio argumento: „Dabartinis Ramūno Karbauskio ir „valstiečių“ partijos puolimas primena Rolando Pakso istoriją. Šiandien ir vėl atgyja elito ir „runkelių“ takoskyra. Viešojoje erdvėje teigiama, kad pilietiškas, susipratęs, teisingas yra hipsteriškas elitas, o visi kiti – neišmanėliai, kurie net nepriklauso visuomenei. Juk jos vardu kalba elitas”.
Taip pasakius, visai nebūtina „nagrinėti, kas teisus, o kas ne“. Autoriaus požiūris švytėte švyti ne tik tarp eilučių, bet ir eilutėse. Tai labai rimtos eilutės – iš tų, kurios atveria Pandoros skrynią ir iš jos gelmių iššaukia paslaptingas grėsmes.
Kadangi skrynia jau vis tiek atverta, pasvarstykime, kodėl ne tik V.Savukynas vis dažniau prisimena „Rolando Pakso istoriją“. Daugelis jaučiame, kad Lietuvoje tvenkiasi nauja politinė krizė. Baugina tai, kad kol kas neįžvelgiame jos tikrųjų ribų.
Kultūringi ir civilizuoti žmonės remia valstiečių valdžią. Būtent dėl šios paramos valstiečių partija nebėra nei marginalų partija, nei marginalinė partija.
Lietuvoje greičiausiai jau dabar yra slepiama Vyriausybės krizė – padėtis, kai Vyriausybė negali užsitikrinti pastovaus Seimo daugumos palaikymo. Bet kurią dieną gali paaiškėti, kad Vyriausybė paramos Seime nebeturi ir niekas dėl to neturėtų nustebti. Žinoma, blogai, kad tokia padėtis slepiama. Vyriausybės krizė yra sveikas, valdžią atnaujinantis ir pagyvinantis demokratinis procesas.
Kadangi Vyriausybės krizė slepiama, susidaro vis palankesnės sąlygos parlamento krizei. Tai tokia padėtis, kai Seimas dėl vidinio susiskaldymo nepajėgia priimti racionalių sprendimų ir praranda politinės tautos pasitikėjimą. Logiška išeitis iš parlamento krizės – pirmalaikiai rinkimai.
To šiandien turėtume sąmoningai siekti. Ne dėl Mindaugo Basčio apkaltos ar kurio kito konkretaus ir neracionalaus sprendimo. Pirmalaikių rinkimų turėtume siekti iš principo. Joks sveiko proto pilietis nebegali suprasti, kas yra kas valdžioje, kas ten už ką atsako ir ko siekia. Apie kokį pasitikėjimą galime kalbėti, kokių racionalių sprendimų tikėtis?
Todėl turėtume reikalauti politikų persidalinti kortas, kad ir vėl galėtume jų ir taip visada painų žaidimą sekti. Jei tai pavyktų, mūsų politiniai požiūriai įgytų aiškią išraišką rinkimuose, atsirastų naujas politinių jėgų balansas ir net „hipsteriškas elitas“ bent kurį laiką neturėtų pagrindo skųstis.
Tačiau pirmalaikiai Seimo rinkimai mums nepavyksta – nesvarbu, dėl kokių priežasčių. Todėl kiekvieną dieną mes artėjame prie daug pavojingesnio reiškinio – tikros pilietinės krizės, rimto politinės tautos skilimo, to, kas graikiškai vadinama „stasis“. Būtent tokią krizę sukėlė R.Paksas ir taip, ji gali pasikartoti.
Jei pasikartos, tai reikš, kad mes – visi išvadintieji „hipsterišku elitu“, nepajėgėme įtikinti savo bendrapiliečių, kad valstiečių valdžia žalinga ir turėtų trauktis anksčiau laiko. Todėl turėsime išgyventi savo negalios pasekmes – padėtį, kai, pasak vieno filmo herojaus, „nekaltieji žus drauge su mumis visais“.
Bet tas neįgalumas ir bus elito atsakomybės riba. Krizę jau dabar kelia ir toliau ją kurstys plati valstiečių korupcija, kurios (kitaip negu kitais panašiais atvejais) nekompensuoja net elementarus politikos suvokimas.
Nei partijos lyderiai, nei ministrai, nei daugelis tos partijos narių neturi jokios politinės nuovokos. Jie nesuvokia valdžios ribų, nenumato ir net po fakto nepajunta savo žodžių ir veiksmų pasekmių. Todėl ir stumia visus į krizę, kartais gal ir tikrai nuoširdžiai patys to nepastebėdami.
Tariamai pasipūtęs elitas dažnai lieka atpirkimo ožiu – tai dalis kainos, kurią tenka mokėti už pilnavertį elito gyvenimą. Bet demokratijoje elitas neturi tiek galios, kad pajėgtų padalinti politinę tautą.
Demokratinę visuomenę politiškai suskaldyti gali tik bloga valdžia, kuriai nepavyksta išsaugoti „vienybės minimumo“. Anais laikais Lietuvą skaldė R.Paksas ir jo rėmėjai. Šiandien Lietuvą skaldo Saulius Skvernelis, R.Karbauskis ir jų rėmėjai.
Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
