Britų papročiu Australijoje dėl valdžios nuolat varžosi dvi partijos – Liberalų (tiksliau, Liberalų ir Nacionalinės partijos koalicija; kažkas tarp JAV respublikonų ir Europos konservatorių) ir Leiboristų (kažkas tarp JAV demokratų ir Europos kairiųjų). Nuo 2007 m. Australijos vyriausybę formavo Leiboristų partija, 2010 m. sudariusi palyginti trapią koaliciją su žaliaisiais.
Šios istorijos kontekste T.Abbotto pergalė neatrodo tokia įspūdinga ar netikėta, kaip mėgina pavaizduoti žurnalistai. Silpna vyriausybė visada yra geriausias opozicijos sąjungininkas kovoje dėl valdžios. Kai kurie analitikai jau spėjo ištirti abiejų Australijos partijų strategijas rinkimuose ir nustatyti, kad siekiant pergalės T.Abbottui pakako, taip sakant, nepraleisti progos patylėti.
Nė kiek nestebina ir naujojo Australijos premjero pareiškimai, kad jo vyriausybė sakys, ką galvoja, ir darys, ką sako. Veiksmo ir darbo sugrįžimo retorika pati savaime išsprūsta, kai nestabilią koaliciją keičia tvirtos daugumos valdžia. Prisiminkite Andriaus Kubiliaus „Proveržio Vyriausybę“.
T.Abbottas nesiūlo ne tik alternatyvios ideologijos, bet ir alternatyvos ideologijai. Jo pasisakymuose nėra nieko, kas nors kiek primintų JAV „kultūros karų“ stilistiką, jis kairiųjų visuomenės idealui nepriešina dešiniųjų visuomenės idealo.
Kur kas mažiau įprastas yra jau cituotas T.Abbotto antiideologinis šūkis. Tai tezė, kuri nustato visiškai naują, bet kartu logišką ir beveik natūralų dešiniojo politiko santykį su kaire.
Atkreipkite dėmesį: T.Abbottas nesiūlo ne tik alternatyvios ideologijos, bet ir alternatyvos ideologijai. Jo pasisakymuose nėra nieko, kas nors kiek primintų JAV „kultūros karų“ stilistiką, jis kairiųjų visuomenės idealui nepriešina dešiniųjų visuomenės idealo. T.Abbotas nestoja į tą keistą dvikovą, kurią neretai stebime Vakarų valstybėse: šeima prieš gėjus, religinis auklėjimas prieš lytinį švietimą ir pan.
Kita vertus, T.Abbottas nepasirinko ir kitos dešiniųjų taktikos – bandymo savotiškai demonopolizuoti kairiesiems tradiciškai priskiriamus idealus. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas mėgino tai padaryti, kai sakė: „Aš palaikau gėjų santuokų įteisinimą ne nepaisant to, kad esu konservatorius, o dėl to, kad esu konservatorius.“
T.Abbottas elgiasi radikaliau – jis atsisako žaisti pagal ideologinės politikos taisykles. Ideologija, menamas tobulos ar tobulesnės visuomenės vaizdinys, nėra politikos esmė ir pagrindas. Taip, tikriausiai, reikia suprasti T.Abbotto šūkį.
Iš dalies tokią nuostatą, matyt, diktuoja biografija. T.Abbottas priklauso paskutinei kartai vakariečių, galinčių vadintis Šaltojo karo veteranais. Katalikas, jėzuitų auklėtinis, vos netapęs kunigu, T.Abbottas ideologinę kovą pajuto dar studijuodamas universitete. Per aršius aštuntojo dešimtmečio kairiųjų ir dešiniųjų studentų susidūrimus pats T.Abbottas kartą buvo primuštas (nepaisant to, kad aktyviai boksavosi ir net pasiekė pergalių universitetų bokso varžybose).
Vėlesnė žurnalisto ir politiko karjera jį taip pat nuolat vedė per ideologiniais konfliktais ir jų pasekmėmis nusėtą Vakarų viešąjį gyvenimą. T.Abbottas palaikė santykius ne tik su dešiniaisiais, bet ir su kairiaisiais (pačioje politinės karjeros pradžioje Leiboristų partija jį net kvietė prisijungti). Taigi (tą galime nesunkiai įsivaizduoti) patirtis jam pati atskleidė, kaip ideologinės nuostatos apsunkina konkrečių problemų sprendimą.
Todėl T.Abbotto antiideologinė tezė, žinoma, nėra sąmoningas naujos eros atvėrimas. Ji natūraliai išplaukia iš paties politiko gyvenimo ir tikriausiai buvo suformuluota intuityviai.
Be to, T.Abbotto pareiškimas apie tai, kad jo vyriausybė nesirems ideologija, turi ir konkretų politinį kontekstą. Liberalų ir leiboristų rinkimų kampanija labai aiškiai atskleidė šiuolaikinės Vakarų ideologinės kovos būklę.
Dar 2012 m. rudenį tuometė premjerė Julia Gillard pasakė dabar jau pagarsėjusią kalbą parlamente kaltindama T.Abbottą, sakykime, nepakankama pagarba moterų teisėms. Šį pareiškimą išprovokavo konkreti situacija, bet kai kurie J.Gillard teiginiai turėjo ir bendresnę ideologinę potekstę.
Kaip vieną iš konkrečių T.Abbotto nusistatymo prieš moteris pavyzdžių, J.Gillard pasirinko jo sakinį, pasakytą, atrodo, 1998 m. duotame interviu: „Jei, apskritai paėmus, vyrai turi daugiau valdžios negu moterys, ar tai blogai?“
Reikia pripažinti, kad tai įžūlus ir provokuojantis klausimas, ypač Australijoje. Bet pamėginkime į jį pažvelgti būtent kaip į ideologijos ir antiideologijos susidūrimą.
XIX-XX a. ideologijos siekė keisti esamą pasaulį pagal įsivaizduojamą idealą. Todėl tikrovė, kurioje gyvename, būdavo savaime suvokiama kaip bloga ir kiekvienas ideologinis teiginys iš tikrųjų skelbė kokią nors esamą pasaulį keičiančią prievartą.
Hannah Arendt kadaise pateikė labai tikslų pavyzdį, kad ideologinis teiginys „Tik Maskvoje veikia metro“ tos ideologijos atstovams savaime reiškia, jog visi kiti pasaulio metro turi būti sunaikinti.
Teiginys „Politikoje turi veikti vienodas vyrų ir moterų skaičius“ (lygiateisiškumas šiuolaikiniam feminizmui jau yra praeitas etapas) yra ideologinis pirmiausia dėl to, kad taip nėra. Daugiau kaip per šimtą feminizmo metų nepavyko pasiekti idealios lyčių lygybės politikoje net toje mažytėje pasaulio dalyje, kuri vadinasi Vakarai.
Be to, minėtas teiginys neišvengiamai virsta prievarta pasaulio atžvilgiu (lyčių kvotų įvedimu parlamentuose ir pan.).
Todėl jei T.Abbotto klausimą, kuris gal kam nors yra asmeniškai skaudus, neutralizuotume per H.Arendt pavyzdį, tai skambėtų taip: „Jei, apskritai paėmus, metro veikia daugumoje Europos sostinių, ar tai blogai?“.
Tai nereiškia, kad atsakymas į abu klausimus būtų vienodas. Svarbu, kad abiem atvejais klausimas yra vienodai pagrįstas. Imantis spręsti (ypač prievarta) problemą reikia sutarti, kad tai problema.
Ideologinė politika siekia peršokti šį etapą. Idealas yra sprendimas, kurio reikalingumu ir teisingumu negalima abejoti (tik šiandien tai skamba absurdiškai; idealai visai kitaip atrodė ideologiniame pasaulyje).
Be to, baigianti išsikvėpti šiuolaikinė ideologija siekia spręsti abejotinas problemas (lyčių lygybės ar tautų grynumo) pasaulyje, kuris vis labiau klimsta į neabejotinas problemas (darbo teisės, socialinės apsaugos ar mokesčių sistemos neadekvatumą). Būtent dėl to ideologijos vis mažiau rūpi rinkėjams.
Čia slypi tikroji ilgalaikė T.Abbotto politinės pozicijos jėga, pranokstanti pergalę Australijos parlamento rinkimuose. Čia taip pat slypi ir paaiškinimas, kodėl savo antiideologinę vyriausybę T.Abbottas pavadino problemų sprendimo vyriausybe.
T.Abbotas skelbia savotiškai atvirkščią politikos kryptį. Politika turi judėti ne nuo idealų prie darbų, o nuo darbų prie idealų. Konkrečių problemų sprendimas ilgainiui leidžia pamatyti tam tikrą viziją, svajonę ar tikslą. Bet politika prasideda be išankstinių atsakymų, be ideologijos.
Tokia T.Abbotto nuostata nėra dešinioji politinė pasaulėžiūra įprasta prasme. Tai greičiau klasikinės politikos atgaivinimas, kuris peržengia patį pasidalijimą į kairę ir dešinę.
Šiandien dar sunku pasakyti, kaip naujajam Australijos premjerui seksis išlaikyti savo įsitikinimus ir pagal juos veikti. Bet jau dabar aišku, kad T.Abbotto antiideologinis devizas yra realiausia ir gyviausia šiuolaikinės Vakarų politikos perspektyva.
Reikalas tas, kad su tokiu nusistatymu T.Abbottas gali daug įtaigiau, ne kaip tuščią porinkiminį pažadą ar retorikos figūrą, o kaip tikrą įsipareigojimą, pristatyti kitą savo principą: „Gera vyriausybė dirba visiems australams, įskaitant tuos, kurie už ją nebalsavo.“
Būtent to, o ne ko kito, dauguma vakariečių šiandien tikisi iš savo vyriausybių.
