Šiandien vis labiau nykstant ideologinei politikai, aiškiau išryškėja esminė valstybės problema. Politikoje, kaip ir apskritai gyvenime, žmonės vadovaujasi dažnai labai savanaudiškais norais ir interesais. Kad ir kiek būtų ugdomas patriotizmas ir pilietiškumas, savi kasdieniai rūpesčiai vis tiek jį nustelbia.
Tokiame pasaulyje politinė bendruomenė gali sieti žmones nematomais saitais panašiai, kaip sieja giminystė. Bet tam, kad valstybė išliktų ir egzistuotų kaip konkreti šio nematomo ryšio išraiška, ji turi tapti ne abstrakčiu „viešuoju interesu“, o konkrečiu kažkieno reikalu.
Kažkas turi tarnauti valstybei, tuo pat metu tiesiogiai netarnaudamas niekam kitam: nei partijai, nei rėmėjams, nei reitingams, nei rinkėjams. Būtent tą turėjo galvoje „Sostų karų“ herojus pabrėždamas, kad tarnauja ne karaliui.
Kažkas turi tarnauti valstybei, tuo pat metu tiesiogiai netarnaudamas niekam kitam: nei partijai, nei rėmėjams, nei reitingams, nei rinkėjams. Būtent tą turėjo galvoje „Sostų karų“ herojus pabrėždamas, kad tarnauja ne karaliui (šiuolaikiškai galėtume sakyti – ne tautai), bet karalystei (šiandien – tautos sukurtai valstybei).
Čia yra tikrasis mąstymo apie specialiasias tarnybas atspirties taškas. Per daug nesileidžiant į įvairias politikos teorijas, galima pasakyti, kad bet kuri valstybė susiduria su dviem iššūkiais.
Vienas – kitų valstybių ar organizacijų (kaip, pavyzdžiui, „Al Qaeda“) priešiškumas. Kad ir kokia retorika ar diplomatija būtų vyraujanti konkrečiais istorijos laikotarpiais, valstybė turi sugebėti kiek įmanoma objektyviau įvertinti savo priešus. Tai būtina ne tik tam, kad būtų galima sėkmingai kariauti karus, bet gal net labiau tam, kad karų būtų išvengta.
Kitas iššūkis yra vidaus skilimas. Kraštutiniu atveju tai pilietinis karas, bet jis gali įgyti ir mažiau kraštutines formas. Čia svarbus pats principas: visi piliečių tarpusavio nesutarimai turi būti sprendžiami tik pagal Konstituciją. Net ir kilniausiais tikslais pagrįstas Konstitucijos ribų peržengimas gali vesti valstybę prie pabaigos.
Pastaruoju metu Ukrainoje labai aiškiai matome, kaip šių dviejų iššūkių kombinacija virsta viena didžiule problema. Bet nereikia pervertinti svetimos patirties ir įvairiausių „modelių“, ypač toje srityje, apie kurią čia kalbame.
Nors minėti du iššūkiai apskritai būdingi bet kuriai valstybei, realybėje jie visada labai konkretūs. Juos formuoja konkreti istorinė ir geografinė tam tikros žmonių bendruomenės padėtis.
Tai nulemia šiuolaikinės specialiosios tarnybos išskirtinumą visame mokymo apie valstybes ir jų institucijas kontekste. Specialioji tarnyba (kai kuriose valstybėse tai tarnybų grupė) yra vienintelė struktūra, kuri vienu metu atsako į abu esminius valstybės iššūkius.
Dėl to specialioji tarnyba ypatingu būdu suartėja su pačia valstybe kaip „karalyste“. Specialioji tarnyba visada yra „nacionalinė“ – unikaliai prisitaikiusi prie konkrečios politinės bendruomenės. Todėl galima neperdedant sakyti, kad Valstybės saugumo departamentas – lietuviškiausia iš visų Lietuvos institucijų.
Turime suprasti, kad sugebėjimas pažvelgti į šią tarnybą be populizmo ir asmeniškumų yra vienintelis būdas išsaugoti Konstitucijos apibrėžtą ir mūsų visų įsteigtą „karalystę“.
Jeigu šiandien esame linkę susimąstyti apie savo valstybės ateitį ir saugumą, tai turėtume kreipti savo žvilgsnį būtent į VSD. Turime suprasti, kad sugebėjimas pažvelgti į šią tarnybą be populizmo ir asmeniškumų yra vienintelis būdas išsaugoti Konstitucijos apibrėžtą ir mūsų visų įsteigtą „karalystę“.
Kaip ir pačios šiuolaikinės Lietuvos, VSD šaknys yra XX a. pradžioje. Būtent tarpukario patirtis parodė, kad Lietuvos saugumą turi užtikrinti nepriklausoma institucija, kuri nebūtų nei kariuomenės, nei policijos dalis, t. y. tiesiogiai nepaklustų Vyriausybei.
Konkretūs tos praeities įvykiai – atskira tema, čia pakaks pasakyti, kad specifinė VSD padėtis valstybėje – ne atsitiktinumas, o brangintinas slaptosios Lietuvos istorijos rezultatas.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. VSD tapo viena iš nedaugelio institucijų, pradėjusių savo veiklą nuo nulio, nuo „balto lapo“. Visiškas atsiribojimas nuo sovietinės tradicijos leido ne tik atkurti tarpukario VSD, bet ir palyginti nesunkiai iš naujo „suderinti“ šią tarnybą XXI a. iššūkiams. Taip, pavyzdžiui, VSD pamažu atsisakė bet kokių policijos funkcijų.
Paradoksalu, bet tokią sėkmingą institucinę kūrybą nuolat trikdė dažna vadovų kaita. Nuo tarpukario iki pat mūsų dienų VSD direktoriai, su retomis išimtimis, pajėgdavo išsilaikyti poste maždaug 1-3 metus.
Kaip ir visa statistika, ši taip pat slepia konkrečias ir asmeniškas istorijas, dažnai susijusias su dramatiškomis aplinkybėmis. Bet apibendrintas padėties vaizdas liudija, kad politinė bendruomenė nepajėgia bent kiek tvirčiau susitarti dėl VSD vadovo. Taip yra tikriausiai dėl to, kad sprendžiant jo skyrimo ir atleidimo klausimus neįvertinama tikrai ypatinga šio žmogaus padėtis Lietuvoje.
VSD direktorius šiandien yra politinė figūra, kartu su Seimu, Prezidentu, Vyriausybe ir Konstituciniu Teismu sudaranti valstybės branduolį. Nors dažnai įsivaizduojamas kaip savotiškas Prezidento ir Seimo pavaldinys, VSD direktorius iš tikrųjų turi atskirą politinį svorį, nes atstovauja atskirai vertybei.
Kitaip nei Seimas, Vyriausybė ar Konstitucinis Teismas, VSD direktorius nėra kolegiali struktūra. Jį skiriant neįmanomi kompromisai, kai skirtingos politinės jėgos įgyja savo atstovų. VSD direktorius yra vienas visiems.
Bet, kitaip negu Prezidentas, VSD direktorius nėra renkamas ir tiesiogiai nuo rinkėjų nepriklauso. Todėl jei besikeičiantys Prezidentas ir Seimas įkūnija besikeičiančią tautos nuotaiką, tai išliekantis VSD direktorius turėtų įkūnyti pastovumą – nematomą tautos vienybę. Jos nekintantį sugebėjimą pasipriešinti skaldančiam savanaudiškumo poveikiui ir vieningai reaguoti į išorės grėsmes.
Visa tai tik iš pirmo žvilgsnio skamba nešiuolaikiškai. Kadangi VSD turi atsakyti į labai senoviškus, galima sakyti, amžinus valstybės iššūkius, tai ir jos vadovas skleidžia politinio antikvariato kvapą. Jis yra respublikos sargas, kuris vienintelis negali turėti jokių kitų politinių interesų, tik Lietuvos „karalystės“ gerovę.
Lietuvos nepajėgumas ilgam paskirti VSD direktorių labai aiškiai liudija politinės bendruomenės svyravimą ir nepasitikėjimą savimi. Todėl šio posto (kad ir kas jį užimtų) likimas artimiausiu metu bus pats tikriausias valstybės pajėgumo egzistuoti rodiklis.
Bet iš tikrųjų šiuolaikinei demokratijai tokia figūra yra svarbesnė negu daugeliui ankstesnių politinių santvarkų. Būtent tuo aiškintinas specialiųjų tarnybų suklestėjimas kaip tik mūsų epochoje.
Lietuvos nepajėgumas ilgam paskirti VSD direktorių labai aiškiai liudija politinės bendruomenės svyravimą ir nepasitikėjimą savimi. Todėl šio posto (kad ir kas jį užimtų) likimas artimiausiu metu bus pats tikriausias valstybės pajėgumo egzistuoti rodiklis.
Skiriantys VSD direktorių privalo suvokti, kad sėkmingai ir ilgam galima paskirti tik tą, kuris niekam neįtinka. Čia kaip su pačia Konstitucija – nieko neišeis, kol nebus tikro kompromiso.
Savo ruožtu, pats VSD direktorius turi adekvačiai suvokti savo įsipareigojimą „karalystei“. Per maža pasakyti, kad jis turi būti atsparus intrigoms ir pajėgus išlikti sudėtingose politinėse kovose. Per maža pasakyti, kad jam turi nerūpėti reitingai, populiarumas ir apie jį skleidžiamos paskalos.
Viskas daug giliau. VSD direktoriui iš tikrųjų turi nerūpėti net visuomenės nuomonė apie tai, kas yra garbinga ar negarbinga. Jis turi ginti „karalystę“ nuo visų, įskaitant patį karalių – tautą.
Geriausias tokios figūros pavyzdys – JAV Federalinių tyrimų biuro įkūrėjas Edgaras Hooveris. Dar ir šiandien jo viešoji „reputacija“ – tik viena už kitą baisesnių sąmokslo teorijų rinkinys. E.Hooveris įsivaizduojamas kaip šantažistas, klastūnas ir seksualinis iškrypėlis. O iš tikrųjų ir patys amerikiečiai turbūt gerai nežino, nuo ko, kada ir kaip E.Hooveris apsaugojo JAV. Apie tai liudija tik jo ilga tarnyba (E.Hooveris išbuvo FTB vadovu 37 metus) ir pačios valstybės stiprybė.
Tik tas, kas yra pasiruošęs susitaikyti su tokia biografija, gali sėkmingai vadovauti VSD. Ši tarnyba yra Lietuvos raktas – štai, ką ji mums reiškia. Šiandien kaip niekad svarbu, kad raktas būtų gerose rankose.
