Lošimai, prostitucija ir pornografija visada garsėjo kaip sritys, kuriose valstybei labai sunku rasti gerus sprendimus. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo JAV įsibėgėjęs lošimų „įverslinimas“ smarkiai išplėtė problemos paveikiamų žmonių ratą. Tuo tarpu prostitucijos ir pornografijos legalumo ribų plėtrai smarkų intelektualinį postūmį davė vadinamoji seksualinė revoliucija.
Prie viso to prisidėjo pastangos legalizuoti narkotikų prekybą, kurią visai neseniai (iš esmės tik po Antrojo pasaulinio karo) Vakarų valstybės buvo uždraudusios. Narkotikų draudimas nebuvo sistemiškai apgalvotas, jis dažniausiai klostėsi laipsniškai, policijai spontaniškai reaguojant į konkrečius pavojus. Todėl pokario pasaulyje buvo daug erdvės diskusijai apie tai, kuo skiriasi tarpusavyje įvairūs narkotikai, kurie yra lengvieji, o kurie – sunkieji ir kuriuos iš tikrųjų verta ar neverta drausti.
Papildomos sumaišties įnešė vadinamoji eugenikos teorija. Šios minties apie būtinybę išlaikyti visuomenę jauną ir sveiką, įvairiais būdais valant senatvės ir ligos „apnašas“, nesukompromitavo net glaudus eugenikos ryšys su nacių valdžia ir jos eksperimentais. Pokariu diskusijos apie eugeniką kulminacija tapo nauja eutanazijos įteisinimo kampanija.
„Atgyvenusi nacionalinė valstybė“ ir „supuvusi liberalų tvarka“ iš tikrųjų yra vienas ir tas pats objektas – konkreti viešoji tvarka, kurioje daugelis gyvename ir klestime net nesusimąstydami.
Visi šie procesai buvo bent iš dalies tarpusavyje susiję. Visų pirma jie buvo susiję intelektualiai – susikuriant gana siauram, bet aktyviam savotiškų „legalizavimo filosofų“ ratui Vakaruose. Tai sukėlė augančios visko įteisinimo bangos įspūdį. Todėl XX-XXI a. sandūroje pradėjo formuotis atsakas – pastanga apsaugoti regimai ties žlugimo (bent moralinio) riba atsidūrusį Vakarų pasaulį išsaugant ar net sugriežtinant moraliai abejotinų reiškinių draudimus.
Nesunku pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų Vakaruose išaugo ir sustiprėjo draudimus ir suvaržymus propaguojančios visuomenės grupės. Į jas susibūrė labai įvairūs žmonės, vieni tik besipriešinantys nepagrįstai legalizacijai, kiti – siekiantys politiniu reguliavimu perauklėti visuomenę. Todėl ryšiai tarp šių grupių yra tokie pat nesistemiški ir neaiškūs, kaip ir legalizavimo šalininkų atveju. Bet ir vėl išorėje formuojasi vieningos draudimų bangos, vakarietiško „talibano“ įspūdis.
Mums atrodo, kad tai, kas šiame ginče gimsta kaip tiesa, ir yra valstybė – tai, kas lieka, kai realybė apkarpo politines svajones. Priklausomai nuo konkrečios situacijos antklodė gali būti patempiama į vieną ar į kitą pusę, bet tai netrukdo miegoti vienoje lovoje.
Vis dėlto šiandien jau turėtume pradėti pastebėti, kaip lengvai antklodės tampymas virsta sukilimu prieš lovą. „Atgyvenusi nacionalinė valstybė“ ir „supuvusi liberalų tvarka“ iš tikrųjų yra vienas ir tas pats objektas – konkreti viešoji tvarka, kurioje daugelis gyvename ir klestime net nesusimąstydami. Todėl neturėtume nustebti pamatę, kaip iš pažiūros konfliktuojantys politikai susivienija prieš valstybės institucijų „nerangumą“, „atsilikimą“ ir „biurokratizaciją“, o atskirais atvejais – ir prieš pamatinę valstybės sąrangą, jos konstituciją.
Šia prasme labai iliustratyvūs yra neseniai publikuoti Ramūno Vilpišausko įspūdžiai apie pokalbį su naujojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono šalininku. Nesunku pastebėti, kad „liberalaus“ Macrono ir „konservatyvios“ Marine Le Pen pasekėjai labai panašūs savo revoliucingumu. Visiems blogiausia atrodo tai, kas iš tikrųjų egzistuoja čia ir dabar – Prancūzijos valstybė.
Lietuvoje šiuos procesus mes ne taip aštriai juntame, jie mus pasiekia labiau kaip užsienio tendencijų atgarsiai. Gyvenimas pavojingame pasienyje paaštrina mūsų realybės jausmą, verčia daugiau mąstyti apie išlikimą. Todėl mes intuityviai labiau vertiname valstybės tikrovę, jos iš tikrųjų sukuriamą viešąją tvarką – mums pakankamą, nors ir netobulą pasiekimą.
Bet gal kaip tik dėl to būtent mes galime ir turėtume rasti jėgų pažvelgti į legalizavimo ir draudimo problemas visiškai kitu žvilgsniu. Turėtume šiuos klausimus performuluoti, pašalindami jų tariamą moralinį matmenį ir išryškindami tikrovės veiksnį.
Praėjusią savaitę mėginau parodyti, kodėl būtent nusikalstamas pasaulis yra idėjų ir svajonių pasaulis tikrąja prasme. Valstybę sukuriame pasipriešindami vaizduotės šėlsmui, savanoriškai sutramdydami idėjas, kad galėtume kartu apsigyventi konkrečioje ir tvarioje tikrovėje.
Tai galioja ir politinei vaizduotei, ir politinėms idėjoms. Revoliucija taip pat yra politikus išlaisvinantis ribos peržengimas. Todėl per daug gilus panirimas į idėjų sferą trukdo prisiminti, kad viešoji tvarka yra ne priemonė ar duotybė, o nuolatinis tikslas.
Valstybė negali pažadėti išganymo, todėl negali sulaikyti nuo nuodėmės. Kita vertus, valstybė nėra ir pramogų bankas, išpildantis visus troškimus.
Valstybė yra mūsų bendras gyvenimas tikrovėje, čia ir dabar. Būtent čia ir dabar mes jį galime patobulinti, pagadinti ar apskritai sugriauti. Todėl ir viešąją tvarką kurti, tą plonytę raudoną liniją brėžti turėtume čia ir dabar – mėgindami užčiuopti realias politinės galios ribas konkrečiame laike ir erdvėje.
Viešoji tvarka atskiria tai, kas valdoma, nuo to, kas nekontroliuojama. Tai turėtume nuolat prisiminti. Būtent čia yra tikrasis legalizavimo ar draudimo kriterijus. Juo remdamiesi turėtume vertinti savo ir kitų valstybių patirtį.
Legalizuoti narkotikus pavojinga dėl to, kad tai leidžia organizuotiems nusikaltėliams savo vidinį chaosą perkelti į viešosios tvarkos erdvę. Panašu, kad būtent tai rodo Nyderlandų patirtis.
Drausti abortus rizikinga dėl to, kad tokį aukštą reikalavimą atmetančioje visuomenėje draudimas gali stimuliuoti ribos peržengimą. Panašu, kad kriminaliniai abortai tokiais atvejais tikrai suklesti, o tai reiškia, kad atsiranda kriminaliniai gydytojai ir kriminaliniai pacientai, kurie jau visai kitaip žiūri į pačią nusikaltimo sąvoką.
Šie nebūtinai teisingi teiginiai tikrai nėra naujos diskusijos pradžia, tik galimos diskusijos iliustracija. Diskusijos, kurioje kalbėtume ne (ar bent jau ne tik) apie temas, kuriomis sunku susišnekėti: „individo laisvę“ ar „visuomenės moralę“. Diskusijos, kurioje tikras susitarimas taptų įmanomas kaip tik dėl to, kad jis netobulas.
Čia vis dėlto norėčiau pabaigti formuluoti tai, ką laikau konkrečia mūsų dienų politikos problema. Nesu prieš vaizduotę ir idėjas iš principo. Nesakau net to, kad visos idėjos yra vienodai teisingos ar klaidingos. Tik sakau, kad šiandien Vakarų politikoje mes vis dažniau leidžiame vaizduotei nuslopinti tikrovės pojūtį ir tai yra pavojinga.
Politika ne veltui lyginama su architektūra. Kad atsirastų pastatas, nepakanka geros idėjos. Nepakanka patrauklaus eskizo ar vizualizacijos. Net labai kokybiškas ir detalus brėžinys dar nėra pastatas.
Pastatas turi būti pastatytas, įterptas į realią fizinę erdvę. Tam reikia statybinių ir inžinerinių žinių bei sprendimų, kurie ne vienu atveju esmingai koreguoja projektą, jau nekalbant apie tai, kiek tikras pastatas nutolsta nuo pirminės idėjos.
Būtent šią statybinę-inžinerinę valstybės kūrimo stadiją mes esame linkę nuvertinti, laikydami tai neesminiu ir nekūrybišku darbu. Dar daugiau, politikoje mes nuolat skundžiamės valstybės statybininkais, kurie atsisako pildyti mūsų genialius architektūrinius sumanymus. Todėl rizikuojame prarasti savo namus arba gyventi amžinose statybose, kas nedaug skiriasi nuo gyvenimo griuvėsiuose.
Pagaliau turėtume prisiminti ir dar vieną statybos paradoksą. Kai svajonių namai projektuojami dar neegzistuojantiems vaikams ar anūkams, jie labai dažnai lieka nebaigti ir negyvenami. Tuo tarpu čia, dabar ir sau pastatytuose namuose neretai gyvenama šimtmečiais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Vilniaus ateitis ir ateities Vilnius
