Ką ten žiniasklaidos, laiškas ir jo atgarsiai keliavo visais įmanomais kanalais. Kai jis pasiekė mane įrašo ant „Facebook“ sienos pavidalu, atkeliaudamas visai ne iš ten, iš kur būčiau galėjęs tikėtis, supratau, kad mano paties mintys apie „Pussy Riot“ turi būti išdėstytos ne tik viešai, bet ir sklandžiai. Bent jau, prisiderinant prie užduoto angliško tono, „for the sake of argument“.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: kam nepatinka V.Putino režimas, tas ir dalinasi „Pussy Riot“ laišku. Čia, kaip sakoma, nieko asmeniška. Ne tik įžūlios feministės (įdomu, beje, kada pats feminizmo pavadinimas taps „lytiškai nekorektiškas“?), bet ir niekas kitas neturėtų patirti šiuolaikinio rusiško „teisingumo“. Merginų grupės populiarumas, tikime, net padeda mums klausti dėl tūkstančių kitų, nežinomų V.Putino aukų.
Vis dėlto man „Pussy Riot“ bylos atgarsiai primena kitą istoriją. Tiesą sakant, gerokai skaudesnę. Apie žmogų, kuris perėjo tikrą Gulagą ir savo patirtį pavertė talentingu literatūros kūriniu. Žmogų, kurį išvarė iš Sovietų Sąjungos, o Vakaruose apdovanojo Nobelio premija.
Bet jis, Aleksandras Solženycinas, po Šaltojo karo grįžęs į Rusiją tapo vienu iš svarbiausių V.Putino sąjungininkų intelektualų tarpe.
Kas atsitiko A.Solženycinui? Taip klausė ne tik naivūs vakariečiai, bet ir mes, giliaminčiai lietuviai, tilto tarp Rytų ir Vakarų operatoriai.
Iki šiol esu įsitikinęs, kad A.Solženycinui nieko neatsitiko. Tiesiog anksčiau nebuvo V.Putino.
Šioje vietoje būtų galima užbaigti palyginimą. Išvada, kuri pirštųsi savaime, būtų tokia: jei „Pussy Riot“ būtų išgelbėta ir galėtų realizuoti savo idėjas (apie kurias mes labai nedaug žinome), mes sulauktume ne tų pasekmių, kurių siekiame tas merginas gelbėdami. Būtų galima net pridurti, kad V.Putino režimui besipriešinantis rusiškas pogrindis yra, turbūt, dar spalvingesnis negu kadaise buvo antisovietinis disidentų sąjūdis.
Tačiau tokia banali išvada būtų neverta teksto. Bet kuriam laisvės kovotojui galima ką nors prikišti, būtent taip juos visais laikais ir diskredituodavo.
Teigdamas, kad „Pussy Riot“ istorija analogiška A.Solženycino atvejui, daryčiau priešingą pasirinkimą nei dauguma mano bendraminčių. Toje tariamoje mažesnio blogio pasirinkimo situacijoje, kurioje visi yra linkę rinktis „Pussy Riot“, aš tarsi rinkčiausi V.Putiną.
Todėl jei išvesčiau paprastą paralelę tarp „Pussy Riot“ ir A.Solženycino ir tai padaryčiau visame šiandienos kontekste, tai beveik neišvengiamai būtų suprasta kaip šiek tiek užmaskuotas labiau ar mažiau V.Putinui artimų politinių pažiūrų deklaravimas.
Teigdamas, kad „Pussy Riot“ istorija analogiška A.Solženycino atvejui, daryčiau priešingą pasirinkimą nei dauguma mano bendraminčių. Toje tariamoje mažesnio blogio pasirinkimo situacijoje, kurioje visi yra linkę rinktis „Pussy Riot“, aš tarsi rinkčiausi V.Putiną. Tokio įspūdžio niekaip neišvengčiau, jei tekstą užbaigčiau pirmąja akivaizdžia išvada. Kaip tik dėlto šioje vietoje ir neužbaigiu.
Dar daugiau, jei sakyčiau, kad „Pussy Riot“ tipo feminizmas ir kitoks socializmo palikimas (kurį, beje, visada galima vertinti ir kaip vien tik nekaltą jaunatvišką siautulį) yra didesnis ar mažesnis blogis, neišvengčiau požiūrių sąjungos ne tik su V.Putinu, bet ir su dar mažiau malonia kompanija.
Stojęs prieš žmogaus teisę pasirinkti lytį ir krėsti kitokias kvailystes, tarsi turėčiau eiti su tais, kurie mano, kad šeimą, tautą, krikščioniškąją civilizaciją ar baltąją rasę reikia gelbėti nuo Briuselio biurokratų ar gal net nuo dar paslaptingesnių jėgų.
Kaip žinome, panašiai galvoja ne tik V.Putinas ir Artūras Paulauskas, bet ir, pavyzdžiui, Andersas Breivikas.
Tačiau jei reikia rinktis tarp „Pussy Riot“ ir A.Breiviko, tai, mano supratimu, yra aklavietė, o ne pasirinkimas.
Dėl šios antrosios išvados jau būtų verta rašyti tekstą, bet ji (išvada) nėra nei nauja, nei mano. Neseniai publikuotame komentare britų žurnalo „Standpoint“ autorius Hugo Schmidt labai aiškiai atskleidė, kaip arti viena kitos yra pasaulėžiūros, apibūdinamos kaip Naujoji kairė ir Naujoji dešinė.
Tačiau ir tai tėra „sušiuolaikinimas“ to, ką atidesni totalitarinių sąjūdžių stebėtojai atrado dar prieš II pasaulinį karą. Komunizmas ir nacizmas ne tik neprieštaravo vienas kitam, bet buvo, taip sakant, vieno medžio vaisiai. Panašiai, beje, kaip Prancūzijos revoliucija ir Napoleono imperija.
Todėl ir ties antrąja išvada sustoti būtų per anksti.
Manau, kad problema, kurią man išryškino „Facebook“ sienoje pasirodęs „Pussy Riot“ laiškas, yra dar gilesnė. Mes paprasčiausiai nustojome pastebėti, kad viskas, ką darome politikoje, yra pasipriešinimas. Geriausiu atveju mes galime rinktis tarp dviejų savo priešiškumo objektų.
Lietuvoje daug ką būtų galima suversti praeičiai, tvirtinant, kad tik dėl žmonių gebėjimo priešintis buvo išsaugota valstybės idėja ir atkurta pati valstybė. Tačiau pasipriešinimo dominavimas politikoje nėra tik Lietuvos problema.
Pats būdamas antikomunistas turiu pripažinti, kad tik dabar pradedu suprasti tikrąjį antikomunizmo tragedijos mastą. Antikomunizmas neatsitiktinai pralaimėjo vadinamąją moralinę kovą. Antikomunizmas buvo iš anksto pasmerktas žūti kartu su komunizmu, nes be pergalės prieš komunizmą neturėjo jokio kito tikslo.
Antikomunizmo istorija ypač aiškiai moko, kad pasipriešinimo politika yra akligatvis. Todėl jei norime sutelkti visas jėgas, įskaitant „Pussy Riot“, ir nuversti V.Putiną, tai logiška. Bet jei manome, kad tos sutelktos jėgos pagimdytų ar pagimdys kokią nors ateities Rusiją, tai bijau, kad labai klystame.
Juk politika, kurią galima apibūdinti kaip istoriškai sėkmingą, gimsta tik iš pozityvios svajonės. Romėnai tikėjo, kad patys dievai lėmė Romai klestėti, todėl ji klestėjo ir nuolat augo. Aplinkinės tautos buvo sutriuškintos, bet tik dėl to, kad priešinosi Romos augimui.
Ar, be pasipriešinimo Pasaulinei revoliucijai ir Darbo partijai, yra dar kas nors, iš ko triumfuojantys konservatoriai galėtų statyti Europos ateitį?
Prancūzijos revoliucija iškėlė priešingą tikslą – pirmiausia sutriuškinti visus potencialius priešus, o tada ant griuvėsių statyti naują pasaulį.
Nei prancūzų revoliucionieriai, nei jų įpėdiniai nepasiekė savo tikrųjų tikslų. Bet jie padiktavo politinę logiką visam šiuolaikiniam pasauliui. Svajonė tapo tuo, kas nuolat atidedama vėlesniam laikui – kai bus įveikti priešai. Svajonė, palyginti su kova, tapo antrareikšmė.
Net konservatizmas, kuris tarsi nuolat siekė išsaugoti ar atgaivinti klasikinę politiką, vis dėlto iškilo kaip pasipriešinimas revoliucijai. Todėl kai šiandien Vakarų politikoje skelbiamas konservatizmo triumfas, būtent konservatoriai turėtų sunerimti, kad jų neištiktų antikomunistų likimas.
Ar, be pasipriešinimo Pasaulinei revoliucijai ir Darbo partijai, yra dar kas nors, iš ko triumfuojantys konservatoriai galėtų statyti Europos ateitį?
Bet iš tikrųjų tai klausimas mums visiems, kad ir kaip apibrėžtume savo politines pažiūras (o kas jas šiandien begali tiksliai apibrėžti?). Dėl du šimtmečius trukusios ideologijų kovos Europa prarado daugiau nei bet kuris kitas pasaulio kraštas. Keistu būdu pasipriešinimas tapo vieninteliu mus įkvepiančiu dalyku.
Todėl šiandien mums reikėtų ieškoti europietiškos svajonės, kurią norėtume įgyvendinti ne dėl islamo, Rusijos ar Kinijos grėsmių, o nepaisant jų. Tik taip politinė Europos padėtis gali iš tikrųjų pasikeisti.
Priešingu atveju viskas, kas tikroms ir netikroms kovoms tęsiantis liks iš vadinamosios europietiškos civilizacijos, iš tikrųjų tilps į šūkį „Pussy, riot!“
