Diskusija dėl Lukiškių aikštės paminklo pastarąjį kartą rimčiau įsisiūbavo 2013 m., kai eilinį konkursą laimėjo labai abstraktaus paminklo projektas „Tautos dvasia“. Kadangi, kaip dar prisiminsime, šis projektas atitiko tik vienos grupės įsitikinimus, tai visiškai suprantamai jis buvo kitos pusės smarkiai užsipultas.
Taip dar kartą pasikartojo tradicinis politinis susirėmimas dėl Lukiškių aikštės, kurio tradicinis rezultatas buvo tas pats – jokio paminklo. Įdomu tik tai, kad kaskart į aklavietę nuvedanti diskusija šį kartą leido gimti (tikėkimės, pagaliau) ir tikrai konstruktyviam pasiūlymui.
Tai įvyko šių metų pradžioje. Lukiškių aikštėje iškėlus istorinę vėliavą prisiminta, kaip dabar aiškėja, visai nenauja idėja, kuri, tačiau, buvo visai naujai pamatyta augančios Šaltojo karo įtampos fone. Taigi, paminklas Vyčiui.
Lukiškių aikštės diskusijos tikrai išskirtinai emocingos. Todėl nenorėčiau kurstyti aistrų, baksnoti pirštais ar švaistytis pavardėmis. Vis dėlto siūlyčiau pastebėti patį procesą.
Aplink galimą Lukiškių aikštės Vytį tarsi upeliai į upę susitelkia keisčiausi ir prieštaringiausi dalykai: meilė ir išskaičiavimas, ideologija ir „realpolitik“, rūpestis visuomene ir savanaudiški interesai, sentimentai ir argumentai, prisiminimai ir ateities vizijos. Viskas, ko reikia, kad paminklas iš tikrųjų būtų pastatytas.
Aplink galimą Lukiškių aikštės Vytį tarsi upeliai į upę susitelkia keisčiausi ir prieštaringiausi dalykai.
Toliau išdėstysiu argumentus, dėl kurių manau, kad Vyčio paminklas būtų prasmingas ir reikalingas. Net tikiu, kad šį kartą jis iš tikrųjų gali atsirasti.
Tik noriu griežtai pabrėžti, kad nepriklausau jokiai Vytį propaguojančiai visuomeninei ar politinei organizacijai, neturiu jokių su istorine vėliava susijusių verslo interesų. Asmeniškai galėčiau būsimo Vyčio nepastebėti, kaip niekada per daug nepastebėjau Žaliojo tilto skulptūrų. Todėl mano žvilgsnis į Lukiškių aikštę yra galbūt lemtingas, bet tikrai atsitiktinis.
Trumpai prisiminkime Lukiškių aikštės ir jos paminklų istoriją, kurią seniai ir tiksliai yra ištyręs Algis Vyšniūnas. Ši detali analizė aiškiai parodė, kaip mirtinoje dvikovoje susikibo dvi nuostatos: paminklo laisvės kovų dalyviams idėja ir laisvės simbolio koncepcija.
Tarp šių dviejų besigrumiančių srovių, žinoma, nuolat nardė smulkesni interesai. Gali būti, kad kas nors tikėjosi patrauklioje vietoje pastatyti dar vieną prekybos centrą. Bent jau tai galima įtarti atidžiau pažvelgus į kai kuriuos aikštės tvarkymo konkursams teiktus projektus.
Tačiau mus čia turėtų dominti tikroji – politinė kova. Nesunku pastebėti, kad iš esmės tai buvo užsitęsę XX a. pabaigos buvusių komunistų ir buvusių antikomunistų kovos atgarsiai.
Paminklas laisvės kovų dalyviams priešingai pusei atrodė įtartinas tiek pat (ir dėl tų pačių priežasčių), kiek ir visa partizanų istorija. Tuo tarpu laisvės simbolio idėja kai kam reiškė sovietinę sąmonę ir prisitaikymą.
Tiesa, laikui bėgant laisvės simbolio pusėje atsidūrė ir nemažai jaunų žmonių. Tai suprantama – menkai apmąstyta, bet gražiai skambanti, simbolio sąvoka atrodė atverianti daugiau erdvės kūrybiškumui, galimybei padaryti kažką savo, naujo ir šiuolaikiško užuot vergavus apipelijusiems tėvų sentimentams.
Šiandien, politikoje jau pasibaigus komunistų ir antikomunistų kovoms, Vyčio paminklas gali įamžinti jų baigtį ir fizinėje erdvėje. Šiuo metu už Vyčio idėjos susibūrė didelė dalis laisvės kovų atminimą puoselėjančių organizacijų ir tai mums trukdo pastebėti giliausia prasme kompromisinę ar, teisingiau, vienijančią Vyčio prigimtį.
Todėl atskirai pabrėžčiau, kad Vytis yra simbolis. Visų pirma – laisvės simbolis. Būtent laisvę jis reiškė tais istorijos laikotarpiais, kai Lietuva buvo valdoma Rusijos.
Šiandien, politikoje jau pasibaigus komunistų ir antikomunistų kovoms, Vyčio paminklas gali įamžinti jų baigtį ir fizinėje erdvėje.
Neatsitiktinai žmogumi, kuris pirmą kartą pavadino Vytį būtent šiuo vardu, laikomas Simonas Daukantas. Jis ne tik parašė pirmąją šiuolaikinę Lietuvos istoriją, bet ir daugeliu požiūrių buvo šiuolaikinės Lietuvos valstybės – laisvų piliečių respublikos koncepcijos pradininkas.
Labai panašiai būsimos valstybės viltį ir viziją liudija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Vyčio preliudas“. Šis paveikslas taip pat nutapytas Lietuvai esant (bent dailininko supratimu) nelaisvėje – 1909 m.
Tai pačiai tendencijai reikėtų priskirti ir vieną ypatingą paliudijimą. Vytautas Ališauskas savo garsioje paskaitoje apie mito reikšmę lietuvių tapatybei papasakojo, kad būsimas žinomas mitologas Gintaras Beresnevičius sovietmečiu „matė Vyčio viziją“.
Šiandien, kai Lietuvoje mes daugiau džiaugiamės laisve negu apie ją mąstome, Vytis tebėra laisvės simbolis baltarusiams ir, iš dalies, ukrainiečiams. Būtent tokiu žvilgsniu (mūsų Vytis simbolizuoja laisvę kitiems ir tai puiku), beje, turėtume žvelgti į vadinamąsias „LDK dalybas“, jei iš tikrųjų pasitikime savimi ir savo respublika.
Be to, Vytis yra ne tik laisvės, bet ir vienybės simbolis. Dar per mažai žinome apie Vyčio ryšį su Šv. Kazimieru. Mums dar teks apmąstyti, ką reiškia tai, jog XVI a. Lietuvos kariuomenės mūšiuose su Maskva karius netikėtai įkvėpė Vyčio – balto riterio pavidalu pasirodęs Šv. Kazimieras.
Šiuo atveju svarbu ne tai, ką manome apie dvasių pasaulį ir šventųjų pasirodymus, o patys tokių liudijimų faktai, kurie mums kalba apie politinę tikrovę mūsų žemiškame pasaulyje. Šv. Kazimieras ir Vytis, vis dar esantys kartu Šv. Kazimiero bažnyčioje, slepia Lietuvos politinės tautos vienybės paslaptį. XV-XVI a. įvyko kažkas, dėl ko XIX-XX a. tapo įmanomas Europoje beveik neįsivaizduojamas dalykas: monarchijos simbolis Vytis be jokių pakeitimų perimtas kaip respublikos herbas.
Taigi Vytis yra, sakykime, gerbiamas liaudies ir kartu apmąstytas, įsišaknijęs, nuolat pasikartojantis elito sąmonėje. Tai tikras simbolis pačia giliausia to žodžio prasme.
Vytis nėra banalybė. Štai ką turėtų suprasti žmonės, kurie iš tikrųjų myli ir vertina meną. Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje klausimas galiausiai yra būtent meninis ir tai labai svarbu.
Visada pažinsime XVI a. Dovydą ar Pietą, bet niekada nesužinosime, ką iš tikrųjų norėjo parodyti XVI a. natiurmorto tapytojas, net jei jis būtų grūste prigrūdęs paveikslą visokių savo laikais populiarių „simbolių“. Šitaip mes atskiriame tikrus ir netikrus simbolius ir tai visai kas kita negu atskirti tikrąjį meną nuo beskonybės – simboliais nebekalbantis natiurmortas gali būti puikus menas.
Lukiškių aikštėje turėtume siekti pastatyti tikrą, o ne laikiną Lietuvos simbolį ir Vytis suteikia mums kaip tik šią galimybę. Tačiau kartu labai svarbu, kad pastatytume savo Vytį – virš istorijos iškilusį simbolį, bet išreikštą būtent mūsų epochos. Jei turėjome savo Vytį, tai turėjome ir savo Lietuvą – tą turi matyti visos būsimos kartos.
Todėl dabartiniai Vyčio idėjos iniciatoriai turėtų iš anksto suprasti, kad mūsų Vytis, jei jis tikrai iškils, greičiausiai neatrodys nušokęs tiesiai nuo euro monetos. Kaip jis atrodys, priklausys nuo to, ką dar be laisvės ir vienybės jis šiandien mums reiškia.
Man asmeniškai Vytis sako dar tris svarbius žodžius: taika (tikroji taika – balta, bet ginkluota), Vakarai (baltojo riterio niekas nepalaikytų mongolų raiteliu) ir lyderystė (gal tik dabar atėjo laikas tikrajam Lietuvos šuoliui).
Bet aš nenoriu, kad Lukiškių aikštėje stovėtų mano Vytis. Jis iš tikrųjų gali ten atsidurti tik kaip mūsų visų Vytis. Jei tokį pamatysime, Lietuva turės ateitį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Ką daryti Lietuvai?
