Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Kodėl svarbi Baltarusija?

Artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams įprastame Europos „baltarusistų“ ratelyje vyksta įprastas sujudimas. Tokia proga (ypač kai Aliaksandras Lukašenka paleido politinius kalinius) juk būtina kažką pasakyti. Nors iš tikrųjų nė vienas kalbėtojas nemato jokių pokyčių artimiausioje Baltarusijos ateityje ir pokalbis inertiškai grįžta į įprastinę graudžiai nuobodžią vagą.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Vis dėlto šį kartą kažkas yra kitaip. Šaltojo karo perspektyva suteikė Baltarusijos klausimui kažkokį naują atspalvį. Tai visi intuityviai juntame. Juntame taip pat, kaip tie Europos valstybių vadovai, kurie leido A.Lukašenkai paversti Minską derybų dėl Ukrainos vieta, ar tie JAV politikai, kurie naujame kontekste ėmėsi ryžtingai „konstruoti“ apgriuvusius santykius su Baltarusija.

Daugelis Vakarų analitikų mėgina racionalizuoti šią visuotinę politinę nuojautą pristatydami Baltarusiją kaip mažesnį blogį Rusijos fone. Štai rugpjūčio mėnesį Paulas Goble'as ir Edwardas Lucasas (pirmasis angliškai, antrasis – lietuviškai) teigė, kad Maskvos ir Minsko santykiuose gali subręsti radikalus lūžis.

Esą Baltarusija galbūt taps kitu Vladimiro Putino taikiniu ir prieš ją bus pradėtas panašus „hibridinis karas“ kaip prieš Ukrainą. Abu autoriai mano, kad baltarusiai tokiu atveju pasipriešintų (P.Goble'as net konkrečiai prognozuoja partizanų karą). O tai sukeltų dramatišką dilemą Vakarų valstybėms: ar paremti piktąjį A.Lukašenką prieš dar piktesnį V.Putiną?

Rizikuodamas dramatiškai suklysti pabandysiu nuraminti bent savo skaitytojus. Nemanau, kad mums gresia moralpolitinė A.Lukašenkos gelbėjimo situacija.

Rizikuodamas dramatiškai suklysti pabandysiu nuraminti bent savo skaitytojus. Nemanau, kad mums gresia moralpolitinė A.Lukašenkos gelbėjimo situacija.

V.Putinas ir A.Lukašenka per daug patyrę, kad leistų tokiai padėčiai susiklostyti. V.Putinui būtų nenaudinga parodyti, kad Baltarusija galbūt yra nepriklausoma valstybė, o A.Lukašenkai būtų pražūtinga paversti savo tariamą neapsisprendimą tarp Rytų ir Vakarų tikru apsisprendimu prieš Rytus.

Taigi, Maskvos ir Minsko santykiuose niekas nesikeičia. Priešingai, kol kas ten viskas lieka kaip buvę. Vyksta visai kitas pokytis – atsinaujinus Šaltajam karui keičiasi mūsų pačių žvilgsnio į Baltarusiją ir Rusiją perspektyva.

Iki šiol mes (Vakarų Europa ir net konkrečiai Lietuva) į tą pusę žvelgėme su dažnai idealistiškomis, bet gana abstrakčiomis nuostatomis. Mums atrodė, kad būtų puiku, jei žmonės Baltarusijoje, o su laiku ir Rusijoje, galėtų gyventi taip pat gerai, kaip mes. Esą tereikia tuos žmones pamokyti mūsų jau ištobulintos gero gyvenimo technikos ir viskas bus gerai.

Tokia pozicija buvo labai normali, jos nereikia gėdytis. Taip galvojome tol, kol iš tikrųjų gyvenome gerai ir patogiai. Patogus gyvenimas stimuliuoja abstraktų mąstymą taip pat natūraliai, kaip aperityvas sužadina apetitą.

Mes ir dabar gyvename gerai ir patogiai. Bet jau pajutome, kad komfortui kyla reali grėsmė. Lietuvoje labiau nei likusioje Europos dalyje mes jaučiame atsinaujinusio Šaltojo karo logiką ir matome, kad grėsmė europietiškam gyvenimo būdui, kurį užtikrina europietiška valstybė, kyla iš Rusijos.

Grėsmės pojūtis verčia mus Rytų kryptimi žvelgti konkrečiau, vertinant, taip sakant, pačiu savo kailiu, o ne vadinamojo politikos mokslo kriterijais.

Grėsmės pojūtis verčia mus Rytų kryptimi žvelgti konkrečiau, vertinant, taip sakant, pačiu savo kailiu, o ne vadinamojo politikos mokslo kriterijais. Tai labai teigiamas ir savalaikis poslinkis.

Bet turime tą naują žvilgsnį iki galo sufokusuoti, kad jis padėtų mums rasti tikruosius išgyvenimo kelius. Būdami Lietuvoje galime sufokusuoti geriau nei pavyko P.Goble'ui ir E.Lucasui.

Pažvelkime į Baltarusiją remdamiesi tuo, ką iš tikrųjų daugmaž žinome. Nesakau faktais, kad nesiginčytume, kas yra faktas. Įvertinkime, taip sakant, labai tikėtinus dalykus.

Nepriklausomos baltarusių apklausos (absoliučią daugumą apklausų atlieka vienintelė įstaiga – Lietuvoje veikiantis Nepriklausomas socialinių, ekonominių ir politinių tyrimų institutas, vadovaujamas Olego Manajevo) rodo du labai tikėtinus dalykus.

Pirma, jei Baltarusijoje vyktų tikri demokratiški rinkimai, prezidentu taptų Aliaksandras Lukašenka. Antra, dauguma baltarusių mano, kad Krymo aneksija atkūrė istorinį teisingumą.

Laikantis P.Goble'o ir E.Lucaso prielaidų būtų galima įžvelgti pakrikusią (ar rusų propagandos iškraipytą) baltarusių sąmonę. Juk jie (baltarusiai) tuo pat metu ir remia vienintelę savo nepriklausomybės viltį – A.Lukašenką, ir nepastebi, kad visa Baltarusija potencialiai yra naujas Krymas. Štai čia ir atsiskleidžia nepilnai sufokusuoto mūsų pačių žvilgsnio pavojus.

Reikia prisiminti, kad A.Lukašenka – senas V.Putino konkurentas. Vadinamoji Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė atsirado iki V.Putino. Ji atsirado iš dalies dėl to, kad A.Lukašenka tikėjosi būti tos sąjunginės valstybės (taigi, ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos) vadovu.

Tik šis – trečiasis labai tikėtinas dalykas viską sustato į vietas. Baltarusių sąmonė skaidri ir tiksli. Didžiojo Kremliaus dvaro intrigose jie remia savo vadą – A.Lukašenką. Bet jei keliamas klausimas, ar teisinga atsiimti istorines imperijos žemes, jie, savaime suprantama, atsako, kad teisinga.

Štai ką reikia suprasti ir atvirai pasakyti: baltarusių pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jie ne tik yra veikiami Rusijos, iš esmės jie gyvena Rusijoje. Nespekuliuojant apie ateitį, šiandien vakarietiška kultūra yra labai svetima Baltarusijai – tai iš savo patirties gerai žino Europos humanitarinis universitetas.

Baltarusių pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jie ne tik yra veikiami Rusijos, iš esmės jie gyvena Rusijoje.

Iš tikrųjų mus glumina tik savotiška Baltarusijos priklausoma nepriklausomybė Rusijos atžvilgiu. Ketvirtasis labai tikėtinas dalykas yra toks: Baltarusijos nepriklausomybės atkūrimas 1991 m. nebuvo atsitiktinis epizodas šios šalies istorijoje. Jis išreiškė tam tikrą susiformavusios ir iš karto nuslopintos politinės bendruomenės valią.

Tai labai tikėtina ir, vartojant lošimo terminus, galbūt verta ilgalaikėje perspektyvoje pastatyti už Baltarusijos nepriklausomybę. Bet prasmingai statyti gali tik tas, kas aiškiai suvokia visą lošimą ir mato, tęsiant metaforą, kaip krenta kortos.

Šiuo metu Baltarusija yra kažkas tarp Čečėnijos (bandžiusios atsiskirti ir iš naujo užimtos Rusijos imperijos valdos) ir Gruzijos (imperijos valdos, kuriai pagaliau pavyko sukurti tikrą valstybingumą). Tačiau kartu Baltarusija radikaliai skiriasi nuo šių ir kitų buvusių sovietinių respublikų.

Diskusija apie baltarusių tapatybę daugybę kartų kartota. Ji kelia daug aistrų ir todėl yra pavojinga.

Tad apsiribokime tokiu teiginiu: vakariečiai, kurie ieško baltarusiškos Baltarusijos, visada pasiklysta. Pamatę, kad dauguma baltarusių elgiasi, gyvena ir net kalba rusiškai, jie sutrinka: juk iš esmės tai reiškia, kad baltarusiai yra rusai.

Bet Baltarusija nėra Rusija. Tai penktasis labai tikėtinas dalykas. Būtent čia slypi tikroji Baltarusijos vertė, jos potencialas. Tai dar iki galo nesuvokta galia, kuri gali sugriauti iš XIX a. kylančius europietiškus įsitikinimus ir sužlugdyti tais įsitikinimais manipuliuojančią Rusijos užsienio politiką.

Nėra taip, kad žmonės kartu pagyvena, pasikalba, parašo, pašoka, padainuoja ir įkuria bendrą valstybę. Atvirkščiai – jie staiga suvokia savo bendrumą valstybėje ir dėl to suvokimo pradeda branginti juos vienijančius dalykus.

XXI a. mums vis aiškiau atskleidžia svarbią tiesą: ne kultūra gimdo politiką, o atvirkščiai – bendra politika formuoja kultūrą.

Nėra taip, kad žmonės kartu pagyvena, pasikalba, parašo, pašoka, padainuoja ir įkuria bendrą valstybę. Atvirkščiai – jie staiga suvokia savo bendrumą valstybėje ir dėl to suvokimo pradeda branginti juos vienijančius dalykus.

Lietuva per savo istoriją įrodė, kad rusiška valstybės sąranga nėra kliūtis sukurti ir išlaikyti nuo Rusijos nepriklausomą valstybę. Lietuvių tautos politinė valia bent du kartus įveikė Rusijos imperijos politinės kultūros palikimą.

Baltarusija kada nors gali nueiti dar toliau. Baltarusiai gali savo pavyzdžiu paliudyti, kad net bendra su Rusija kalba nekliudo politiniam atskirumui. Kol kas tik rudimentinis politinės bendruomenės pojūtis gali sukurti rusiškai kalbančią valstybę, kuri nebus Rusija ir vystys savarankišką kultūrą.

Todėl Baltarusija iš tikrųjų svarbi. Baltarusija yra „nerusų pasaulio“ raktas. Bet „nerusų pasaulis“ – jau kita Šaltojo karo tema.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Mažųjų Europa

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis