Gimęs XV a. antroje pusėje krašte, kuris jau tuo metu buvo savotiška niekieno žemė – Volynėje, Ostrogo pilyje, Ostrogiškis buvo profesionalus karvedys.
Tarnaudamas Lenkijos karaliams ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams būsimasis etmonas nuo pat jaunystės kovėsi su totoriais ir maskvėnais. Tačiau tikrasis Ostrogiškio šlovės kelias prasidėjo 1507 m., kai jis pabėgo iš nelaisvės Maskvoje ir buvo Žygimanto Senojo paskirtas didžiuoju etmonu.
Nuo tada Ostrogiškis iš esmės tapo karaliaus ir didžiojo kunigaikščio vietininku toje LDK teritorijoje, kur šiuo metu yra Baltarusija ir Ukraina. Eidamas savo pareigas jau pagyvenęs penkiasdešimtmetis etmonas dalyvavo dviejuose karuose su Maskva. Abiejų karų metu Ostrogiškio kariuomenė laimėjo pergales netoli Oršos, nors geriausiai žinoma antroji, įvykusi pačioje antrojo karo pradžioje – 1514 m.
Kai 1522 m. buvo sudarytos paliaubos su Maskva, o 1527 m. įveikta Krymo totorių kariuomenė, Ostrogiškis garbingai pasitraukė iš karo tarnybos ir užsiėmė nuolat augančiu šeimos ūkiu. Jis mirė 1530 m. palikdamas gausius turtus ir ilgam įsirėždamas į Rytų Europos istorinę atmintį.
Ostrogiškis kaip stačiatikis stojo prieš Maskvos carą, kuris skelbėsi ginąs stačiatikių teises. Taip Ostrogiškis pademonstravo, kad politika nėra nulemta religijos, bet yra kita sfera, kylanti iš žmogaus laisvės.
Ostrogiškio paveiksle labai svarbu tai, kad kovodamas su Maskva jis išliko nuoseklus ir pamaldus stačiatikis. Jo pastatyta Švč. Trejybės cerkvė Vilniuje tapo savotiško Lietuvos stačiatikių „antrojo kvėpavimo“ pradžia.
Kad deramai įvertintume Ostrogiškio nuopelnus, reikia prisiminti, kad dar XV a. LDK įsigaliojo draudimas atnaujinti cerkves ir statyti naujas. Tai neabejotinai liudijo, kad stačiatikybė pradėta suprasti kaip priešiška įtaka.
Iškovojęs LDK pergalę prieš Maskvą ir už tai įgijęs teisę pastatyti dvi naujas cerkves Vilniuje, Ostrogiškis iš esmės pakeitė santykį tarp valstybės ir stačiatikių bendruomenės. Jis savo pavyzdžiu paliudijo, kad tikri pamaldūs stačiatikiai gali būti tuo pat metu ištikimi LDK.
Čia pasiekiame esmę: Ostrogiškis kaip stačiatikis (net pabrėžtinai kaip stačiatikis) stojo prieš Maskvos carą, kuris skelbėsi ginąs stačiatikių teises. Taip Ostrogiškis pademonstravo, kad politika nėra nulemta religijos, bet yra kita sfera, kylanti iš žmogaus laisvės.
Šia prasme ypač svarbu, kad Ostrogiškis gyveno tokiu metu, kai pradėjo formuotis iš esmės mūsų laikų geopolitinės realijos. Maskvos kunigaikštystė perėmė totorišką politikos modelį, centralizavo valdžią ir sustiprėjo kartu pradėdama laisvės ir nelaisvės dramą Europoje (jau XVI a. viduryje Žygimantas Augustas rašė Anglijos karalienei Elžbietai, kad maskolis yra „visų tautų laisvės priešas“).
Lygiai taip pat carui nuosekliai skelbiantis visų stačiatikių atstovu ir jų teisių gynėju buvo pradėta kurti tai, ką Vladimiras Putinas šiandien vadina „rusų pasauliu“. Šiame kontekste Ostrogiškis per savo konkretų laisvą pasirinkimą atvėrė geopolitinę galimybę formuotis atsvarai – nerusų pasauliui ir to pasirinkimo pasekmes regime dar ir šiandien.
Būtent šis laisvas pasirinkimas (ir jo stebėtina galia, kurią pamatome, kai gerai įsižiūrime) yra tai, kuo mus įkvepia Ostrogiškis ir jo pradėtas nerusų pasaulis. Vis dėlto tas pats laisvo pasirinkimo elementas turėtų mus veikti išblaivinančiai, kai mūsų fantazijos apie nerusų pasaulį yra linkusios įsisiautėti.
Pasirinkimas, laisvas, savarankiškas ir visiškai autonomiškas apsisprendimas yra lemiamas momentas visoje Ostrogiškio biografijoje. Jis rizikavo gyvybe, kad tik pabėgtų iš caro nelaisvės ir stotų laisvojo pasaulio – Lietuvos pusėn. Taip pat ir šiuolaikinis nerusų pasaulis, jei tikrai nori tokiu būti, privalo pats ištrūkti iš rusų caro nelaisvės. Mes galime užjausti ar paremti potencialius ostrogiškius, bet negalime už juos apsispręsti.
Ir šiuolaikinis nerusų pasaulis, jei tikrai nori tokiu būti, privalo pats ištrūkti iš rusų caro nelaisvės. Mes galime užjausti ar paremti potencialius ostrogiškius, bet negalime už juos apsispręsti.
Dar svarbiau, kad mes negalime kurti nerusų pasaulio tokiu pat būdu, kokiu kuriamas „rusų pasaulis“. Todėl nėra ir negali būti jokio „geopolitinio žaidimo“ tarp ES ir Rusijos dėl Ukrainos, Baltarusijos ar kitų galimo nerusų pasaulio valstybių.
Tokį žaidimą tektų žaisti pagal rusiškas taisykles, o to negalime leisti. Nerusų pasaulį gali sukurti tik to pasaulio gyventojų laisvė.
Kitaip tariant, baltarusiai, ukrainiečiai, moldavai ar gruzinai turi patys apsispręsti, kuo jie bus: rusais ar nerusais. Šiandien mes to apsisprendimo dar nematome, nors ir matome daug gerų norų ir gražių idėjų. Todėl turėtume mažiau kalbėti apie kol kas visiškai nerealią tų šalių narystę ES ir labiau stiprinti tų žmonių pasitikėjimą pačiais savimi, rodydami jiems ne tai, ką žadame, bet negalime duoti, o tai, ką jie patys gali ir turėtų padaryti.
Šiuo požiūriu svarbus ir dar vienas aspektas. Ypač Lietuvoje turėtume nuolat sau priminti: nerusų pasaulis nėra mūsų pasaulis. LDK įtakojo jo gimimą, o šiuolaikinė Lietuva gali įtakoti tolesnę jo raidą, bet nerusų pasaulis kūrėsi šalia LDK ir toliau išlieka šalia Lietuvos.
Ostrogiškiai buvo sena LDK giminė. Bet įsivaizduokite stačiatikį rusėną (kaip jis pats būtų sakęs) Ostrogiškį didžiojo kunigaikščio ir karaliaus dvare, kuriame tuomet jau šeimininkavo italė karalienė ir dvariškiai iš įvairiausių Europos kampelių. Tai keistas vaizdas, ne mažiau keistas nei lenkas-lietuvis Adomas Jurgis Čartoryskis XIX a. caro dvare Kremliuje.
Nieko nepadarysime, kad Rytų-Vakarų riba eina kažkur tarp mūsų ir nerusų. Todėl neturėtume pervertinti tų paviršutiniškų panašumų, kuriuos įžvelgiame, pavyzdžiui, posovietinės Lietuvos ir Baltarusijos ar Ukrainos patirtyse. Mes atstovaujame kitai – Vakarų kultūrai ir turėtume mąstyti bei veikti remdamiesi šia realistine prielaida, o ne fantastinėmis brolybės vizijomis.
Šiuo požiūriu svarbus ir dar vienas aspektas. Ypač Lietuvoje turėtume nuolat sau priminti: nerusų pasaulis nėra mūsų pasaulis.
Taip įvertinę padėtį turėtume pastebėti, kad konkrečioje šiandienos situacijoje turime vienintelį užsienio politikos įrankį, kuriuo galime tikėtis rimtai paveikti nerusų pasaulio raidą – universitetą. Kol kas to įrankio deramai nevertiname, nes per daug senamadiškai suprantame švietimą.
Mes vis dar laikomės XVIII a. teorijų, skelbiančių, kad išmokius žmones skaityti, rašyti ir skaičiuoti, jie tampa laisvi ir pradeda naują gyvenimą. Iš savo patirties mes jau žinome, kad taip nėra, bet nepajėgiame suformuluoti naujos švietimo prasmės, todėl iš tikrųjų jo galia paprasčiausiai nebetikime.
Mes iš inercijos garbiname universitetą visokiais barokiniais ritualais, bet iš tikrųjų nelaikome jo reikšmingu. Tai pasikeistų, jei pažvelgtume į universitetą XXI a. akimis ir suvoktume jo tikrąją – politinę reikšmę.
Europos universitetas visada buvo respublikos modelis. Šalia bet kokių kitų mokslų, jis visada mokė savo studentus gyventi laisvų žmonių valstybėje, tą valstybę vis iš naujo kurti ir atnaujinti. Tai yra tikroji universiteto esmė ir paskirtis.
Toks universitetas galėtų įtakoti nerusų pasaulį rodydamas nerusams gyvenimą, koks jis galėtų būti. Kartu universitetas yra pakankamai neutrali institucija, kad nesukeltų tam tikrų specifinių problemų. Tokių, kokias sukėlė, pavyzdžiui, skuboti bandymai suartinti Ukrainą su ES bent iš dalies ignoruojant laisvą ukrainiečių apsisprendimą.
Tačiau nejučia jau pradėjome atsakinėti į naują klausimą – ką daryti? Konkrečiai: ką daryti Lietuvai šiame šaltajame kare? Užbaigti atsakymą teks kitą kartą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Kodėl svarbi Baltarusija?
