Rusija link šios įtampos judėjo jau seniai, nuo pat Vladimiro Putino atėjimo į valdžią 2000 m. Jau vien agresyvi V.Putino energetinė politika galėjo sukelti naują konfliktą. Nė nekalbant apie ginklavimąsi, karinės galios demonstravimą, šnipinėjimą, sutarčių laužymą ir kitus viešus ir slaptus priešiškus Rusijos veiksmus.
Tačiau po birželio mėnesį Bavarijoje įvykusio G7 viršūnių susitikimo tapo akivaizdu, kad Vakarų pasaulio atsakas taip pat bus atitinkamas. Dar prieš išvykdamas į šį pasaulio galingųjų susirinkimą Kanados premjeras Stephenas Harperis pareiškė, kad Rusija negalės prisijungti prie G7 tol, kol ją valdys V.Putinas.
Ši frazė Lietuvoje buvo džiugiai sutikta, bet nepakankamai įvertinta. Tokių pareiškimų valstybių vadovai nesako spontaniškai reikšdami savo asmeninę nuomonę, iš anksto nepagalvoję ir, svarbiausia, nepasitarę.
Dar praėjusių metų rudenį, kai vyko G20 viršūnių susitikimas Australijoje, tapo aišku, kad Vakarų pasaulio politinis klubas išsirinko S.Harperį savo atstovu, kuriam (greičiausiai dėl menkiausių politinių sąsajų su Rusija) suteikta teisė ir malonumas pasakyti V.Putinui viską, ką iš tikrųjų reikia pasakyti.
Rusijos elito sambrūzdis, skambūs pareiškimai ir sustiprėjusios pastangos suardyti Vakarų pasaulio sąjungą taip pat nėra spontaniški reiškiniai. Visa tai rodo, kad Rusija žinią suprato.
Prieš metus S.Harperis viešai ir žiūrėdamas į akis V.Putinui pasakė, kad Rusija turi pasitraukti iš Ukrainos. V.Putinas nepaklausė. Dabar jam buvo pasakyta (jau nebe į akis, nes su juo S.Harperis, matyt, jau apskritai nebesiruošia kalbėtis), kad jo laikas baigėsi. Bet Rusija, jei atsikratytų V.Putino, dar turi šiokį tokį šansą vėl prisigretinti prie pasaulio didžiųjų.
Kad S.Harperio pareiškimas nebūtų palaikytas tuščiu, jį palydėjo JAV grasinimai atsakyti į Rusijos vidutinio nuotolio raketas Kaliningrade kuo nors panašiu. Po šių grasinimų sekė tikra informacija apie papildomos JAV karinės technikos dislokavimą Europoje.
Pastarojo meto Rusijos elito sambrūzdis, skambūs pareiškimai ir sustiprėjusios pastangos suardyti Vakarų pasaulio sąjungą taip pat nėra spontaniški reiškiniai. Visa tai rodo, kad Rusija žinią suprato. Kol kas neaišku tik tai, ką ji darys toliau.
V.Putino pasitraukimas artimiausiu metu labai menkai tikėtinas. Todėl panašu, kad Rusijos ir Vakarų šaltasis karas bent kuriam laikui tikrai atsinaujino.
O jei taip, tai būtina bent keliais žodžiais paaiškinti, kas turima galvoje kalbant apie šaltąjį karą. Tai nebėra frazė, kurią galima mestelėti lyg tarp kitko ir būti tais dviem žodžiais viską pasakius.
Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rusijos nėra vien XX a. antrosios pusės epizodas. Jei šaltąjį karą suprasime kaip nuolat gresiantį ir neįvykstantį (ar tik epizodiškai įvykstantį) ginkluotą konfliktą, tai Rusijos atžvilgiu ši būsena prasidėjo dar prieš komunistinę revoliuciją.
Tam tikru šaltojo karo etapu galima laikyti Rudyardo Kiplingo vaizdžiai aprašytą „didįjį žaidimą“ – Didžiosios Britanijos ir Rusijos konfrontaciją dėl įtakos Azijoje XIX a. To laikotarpio įvykiai labai įvairiais požiūriais įtakojo XX a. antrosios pusės šaltąjį karą – persikėlė net ir pati „didžiojo žaidimo“ metafora.
O pačiu ankstyviausiu šiuolaikinio Vakarų ir Rusijos šaltojo karo šaukliu, matyt, reikia pripažinti Alexisą de Tocqueville. Jis dar XIX a. pradžioje numatė, kad svarbiausios ateities politinės varžybos bus tarp Rusijos ir JAV. Iš esmės šią tezę parėmė ir didysis ispanų politikos mąstytojas Juanas Donoso-Cortes.
Taigi dabartinis Vakarų santykių su Rusija lūžis nėra primityvus politinis retro, kaip kartais gali pasirodyti. Tai – gilesnis neužsibaigusios politinės problemos atsinaujinimas, naujas tiesiogine prasme amžiais trunkančio konflikto etapas.
Dabartinis Vakarų santykių su Rusija lūžis nėra primityvus politinis retro, kaip kartais gali pasirodyti. Tai – gilesnis neužsibaigusios politinės problemos atsinaujinimas
Taip vertinant padėtį, savaime peršasi klausimas, kuo šis naujasis etapas skiriasi ar skirsis nuo ankstesnių. Tai sudėtinga problema, į kurią mums prasmingiausia žvelgti iš Lietuvos perspektyvos. Lietuvai šis etapas bus visai kitoks nei ankstesni ir ne tik dėl to, kad Lietuva ir vėl nepriklausoma valstybė.
XIX a. „didysis žaidimas“ buvo kova dėl Azijos. Europa tuomet suprasta kaip besiplečiančio kolonijinio pasaulio centras. Įtaka Azijoje, žinoma, lėmė įtaką pačioje Europoje, bet mūsų žemynas nebuvo „didžiojo žaidimo“ laukas.
XX a. kova su komunizmu buvo kova dėl dominavimo globaliame, kaip šiandien pasakytume, pasaulyje. Europa tapo šaltojo karo frontu, bet tik iš dalies. Europa tuo metu vertinta kaip savotiškas pasaulio raktas. Esą kas valdo Europą, tas ir yra pasaulio šeimininkas. Kaip tik todėl Europa visą laiką buvo padalinta.
Šiandien jau aišku, kad niekas pasaulio artimiausiu metu nevaldys. Nei tikroviškas pasaulio policininko įvaizdis, nei fantastinė Pasaulio Vyriausybės šmėkla neišsipildė. Šiuolaikinis pasaulis, atrodo, vadovaujasi Mao Tse Tungo logika.
Viename iš savo eilėraščių šis Kinijos komunistų lyderis rašė, kad reikia dalį pasaulio duoti Amerikai, kitą dalį – Europai, trečią – Rytams. Tada bus taika.
Toks dalijimas šiandien gali pasirodyti pasenęs savo detalėmis, bet principinė mintis išlieka galioti. Pasaulinė taika gali būti pasiekta ne per dominavimą, o tik per aiškų pasidalijimą. Net JAV sunkiai begali pasipriešinti šiai gana objektyviai logikai. Iš dalies dėl to, kad šiuolaikinė Kinija labai nuosekliai laikosi Mao mokymo.
Pasaulinė taika gali būti pasiekta ne per dominavimą, o tik per aiškų pasidalijimą. Net JAV sunkiai begali pasipriešinti šiai gana objektyviai logikai.
Tokiame kontekste Europa vis aiškiau tampa mažyte pasaulio dalimi, svarbia beveik vien tik Rusijai.
Būtent Rusijai įtaka Europoje, dalinis ar visiškas Europos valdymas yra vienintelis išsigelbėjimas, vienintelė galimybė dar ką nors pasaulyje reikšti ir netapti kiniškų Rytų dalimi.
Visiems kitiems didiesiems žaidėjams (išskyrus pačias Europos valstybes, palengva virstančias mažaisiais žaidėjais) Europa nebeturi akivaizdžios, iš karto savaime suprantamos vertės. Kaip tik čia slypi didžiausia prasidėjusio naujo šaltojo karo problema.
Šiandien JAV, Kanada ir kitos Vakarų šalys mus užstojo. Iš dalies iš įpročio, iš dalies dėl vis dar išlikusių ekonominių interesų. Bet kaip pasiekti, kad šis įsipareigojimas nenutrūktų? Kaip parodyti sąjungininkams, kad net ir vidinių nesutarimų draskoma Europa yra Vakarų pasaulio dalis? Kaip juos įtikinti, kad Europos rusifikacija yra grėsmė ne tik europiečiams?
Kodėl Rusija neturėtų dominuoti Europoje? Štai koks klausimas bus sprendžiamas mums tekusiame šaltojo karo etape. Tai bus kova dėl Europos pačia siauriausia prasme. Dėl Europos, kuri nebėra nei pasaulio centras, nei jo raktas.
Lietuvai toks šaltasis karas yra tuo pat metu ir didelė grėsmė, ir dar niekad anksčiau netekusi galimybė. Kad ir kokia pavargusi atrodytų ir būtų Rusija, jos galios dar ilgai užteks tam, kad būtų pavojinga Lietuvai.
„Didysis žaidimas“ pasiekė mūsų namus. Mes esame šiuolaikinė Pietų Korėja ar, geriausiu atveju, Vakarų Vokietija. Jei žaidimas kryptels nepalankia linkme, nukentėsime pirmieji.
Mes esame šiuolaikinė Pietų Korėja ar, geriausiu atveju, Vakarų Vokietija. Jei žaidimas kryptels nepalankia linkme, nukentėsime pirmieji.
Bet, kita vertus, kaip tik Lietuva ir jos sąjungininkės turi savyje nerusiškos Europos idėją, tą dvasinį pagrindą, kuris būtinas sėkmingai kovai. Būtent mes geriau nei bet kas kitas Vakarų pasaulyje intuityviai jaučiame, už ką kovojame, kas dar svarbaus liko Europoje.
Žinome, nujaučiame, kad tai esminis, globalinės reikšmės dalykas. Tik reikia sugebėti jį aiškiai apibrėžti ir konkrečiai įvardyti.
Tačiau įvardyti bandysime jau kitą kartą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kas mes iš tikrųjų esame? Paryžiaus eitynių apmąstymai
