Tokias nuotaikas lengviausia pajusti netikėtai rinkimus pralaimėjusių (patikslinu: į valdančiąją koaliciją šiame etape nepatekusių) konservatorių gretose. Man kažkodėl atrodo, kad šį kartą kaip niekad didelė grėsmė konservatorių ateičiai yra būtent grėsmė užstrigti Lietuvos gelbėtojų vaidmenyje. Tačiau konservatoriai tikrai nėra vieninteliai besižvalgantys į praeitį.
Štai J.Olekas televizijos laidoje pranešė, kad netrukus Lietuva pirmininkaus Tarybų Sąjungai, taip simboliškai grąžindamas žiūrovus jei ne į 1992 m., tai bent į kokius 1999 m., kai abiejų sąjungų panašumai ir skirtumai buvo išsamiai nagrinėjami rengiantis stojimui į ES.
Štai J.Olekas televizijos laidoje pranešė, kad netrukus Lietuva pirmininkaus Tarybų Sąjungai.
Klausimą, kokie dar gilesni pasąmonės sluoksniai slypi ar neslypi už tokio televizinio išsitarimo, palikime žiūrovams, skaitytojams ir paties J.Oleko sąžinei.
Seimo pirmininkas, „darbietis“ V.Gedvilas pasveikino „premjerą Algirdą Brazauską“. Ar tai reiškia, kad būtent taip koalicijos partneriai mato save – kaip keleivius, laiko mašina begrįžtančius į 2004 metus?
Gal taip, o gal ir ne. A.Butkevičiui tai, žinoma, rimtas signalas. Norint viešumoje tapti savimi teks įveikti ne tik bendrapavardį Audrių, bet ir, atrodo, dar grėsmingesnį bendravardį Brazauską, kuris (gal ne visai korektiška, bet sąmojinga) kažkuria prasme „ir dabar dirba Lietuvai“...
Paralelės su praeitimi koalicijai, ko gero, mielos ne tik dėl skambių pavardžių. Gal net ir daliai opozicijos būtų smagu pasijusti grįžus į 2004 m., kai ne tik nebuvo krizės ir „valstybininkų skandalo“, bet visi dar buvome aštuonetu metų jaunesni, geriau nusiteikę ir šventėme pergalę prieš R.Paksą.
Aš ir pats palyginti šviesiai atsimenu anuos laikus – dėl priežasčių, nesusijusių su socdemų ir Darbo partijos koalicija.
Jei rimtai kelsime klausimą, iš kur kyla pasąmoningas noras rasti sau įsiprasminimą praeityje, teks pripažinti nemalonų faktą. Juk mums visiems baisu dėl ateities. Baisu šiek tiek labiau nei dėl jos būna baisu visada.
Baisu ne tik todėl, kad kažkur nelabai toli nuo mūsų vis dėlto siaučia krizė, ne tik todėl, kad naujasis vadybininkų proletariatas, atrodo, ne juokais sukilo prieš ES ir visai neaišku, kuo visa tai baigsis. Baisu dar ir todėl, kad jaučiame skaudžią ir gilią tuštumą ten, kur turėtų būti Lietuvos vizija.
Tai palyginti paradoksalu, nes iš tikrųjų turbūt niekada neturėjome geresnių sąlygų Lietuvai kurti. Šiuo požiūriu mes jau seniai nebe 1992 metuose. Be nuolat pabrėžiamo narystės NATO privalumo, mes turime dar mažiausiai du esminius, pamatinius valstybės gyvasties elementus. Abu jie nemaža dalimi yra Sąjūdžio ir V.Landsbergio nuopelnai.Tačiau nė vienas iš jų, atrodo, nei Sąjūdžio, nei V.Landsbergio nedžiugina.
Visų pirma, mes turime tvirtą, laiko ir likimo patikrintą Konstituciją. Tai – dar neapmąstyta ir neįvertinta vertybė. Ją įvertinti ypač sunku dėl to, kad mes nežinome, ko išvengėme per tokias sudėtingas situacijas, kaip, pavyzdžiui, R.Pakso apkalta.
Žinome tik tai, kad ir toliau gyvename laisvoje Lietuvoje, keliaujame po visą pasaulį ir baiminamės Rusijos. Bet juk visa tai savaime suprantama, tiesa?
Turime dar mažiausiai du esminius, pamatinius valstybės gyvasties elementus. Abu jie nemaža dalimi yra Sąjūdžio ir V.Landsbergio nuopelnai. Tačiau nė vienas iš jų, atrodo, nei Sąjūdžio, nei V.Landsbergio nedžiugina.
Antra, mes jau beveik žinome, kas esame. Prie šio momento verta trumpam apsistoti. Nors Lietuvoje vis dar daug diskutuojama apie posovietinę visuomenę ir ilgametės okupacijos pasekmes, šios diskusijos nepastebimai keičia kampą. Šiandien mus labiau jaudina tai, kas liko nutylėta ir su kokiomis neteisybėmis, iškraipymais ir net atviru melu teko susitaikyti vardan to, kad būtume pilnavertė visuomenė.
Tačiau būtent pilnavertė visuomenė mes šiandien vis labiau esame. Sakykim tiesiai šviesiai – mes savaip įveikėme posovietinę traumą.
Šios traumos įveikimas labiausiai buvo susijęs su atsakymu į klausimą, kas (žvelgiant istoriškai ir politiškai) yra Lietuva? Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. į šį klausimą buvo atsakoma dvejopai ir atsakymas iš esmės ženklino ribą tarp Sąjūdžio ir komunistinės nomenklatūros.
Komunistai ne tiek teigė, kiek manė, kad Lietuva yra likimo ir pasaulio galingųjų dovana (kaip pamenate, dėl Lietuvos įkūrimo susitarė Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas). Iš to išplaukė visos kitos tezės – kalbos apie būtinybę brėžti „raudoną liniją“, pradėti iš naujo, net tiesioginiai „visuomeninės taikos“ pasiūlymai.
Sąjūdis laikėsi nuostatos, kad Lietuva – ilgų pasipriešinimo kovų iškovojimas. Iš to, žinoma, išplaukė teisingumo ir kolaborantų pasmerkimo siekiai.
Tikrasis lūžis šioje kovoje įvyko 1996-aisiais, tik tai nebuvo iš karto pastebėta. Tuomet Seimo rinkimus laimėję Sąjūdžio įpėdiniai konservatoriai, įtvirtino savo Lietuvos viziją, priimdami visą seriją pasipriešinimo dalyvių statusą apibrėžiančių įstatymų.
Tai nebuvo tik V.Landsbergio pasiautėjimas, nes po 2000 m. į valdžią sugrįžę kairieji nė karto nepamėgino minėtų įstatymų panaikinti ar iš esmės pakeisti (nepagalvojo ar nedrįso – ne taip svarbu, abiem atvejais tai vienodai simptomiška).
Tačiau tikroji Sąjūdžio Lietuvos pergalė buvo pasiekta 2008 metais, kai Česlovas Juršėnas Seime pasakė skandalingą kalbą, pareikšdamas, be kita ko, kad Sąjūdis priklauso visiems. Taip, Juršėno kalba – tai, švelniai tariant, drąsiais, plačiais ir ne per daug smulkmeniškais potėpiais nutapyta naujausių laikų Lietuvos istorija. Taip, tai ryžtingas šuolis į nugalėtojų laivą tuomet, kai jis po visų mūšių ramiais vandenimis jau plaukia į uostą.
Bet juk tai taip pat pasirinkimas! Tai toks pasirinkimas, dėl kurio šiandien galime sakyti, kad mes žinome kas esame. Mes visi, kad ir labai keistai, esame susisaistę tiek su tarpukario Lietuva, tiek su rezistencija ir atkūrę tą politinį-dvasinį ryšį su praeitimi, kurio dar prieš dešimtmetį taip ilgėdavomės.
Taigi, XIX a. tautinio atgimimo veikėjai, kurie matė Lietuvą, kai jos dar niekas nematė, tarpukario politikai, kurių viltys ir vizijos dužo jų akivaizdoje, politiniai kaliniai, kurie matė Lietuvą, kai jos jau niekas nebematė, – visi jie šiandien galėtų mums tik pavydėti. Tačiau tokia jau paradoksali yra žmogaus prigimtis. Sėdime sotūs ir laimingi šiltuose namuose ir bergždžiai stebeilijamės į tolį, laukdami vis neaplankančios politinės idėjos. Nors verk.
Mes įkritome į Europą tokiu metu, kai niekam nepavyksta pamatyti ateities.
Tai ne vien mūsų kaltė (jei apie kaltę čia apskritai įmanoma kalbėti). Mes įkritome į Europą tokiu metu, kai niekam nepavyksta pamatyti ateities. Tai nejauki situacija. Ideologinė politika žlugo ir net liberalams teks nustoti agoniškai dūsauti ir nukreipti savo jaunatvišką energiją kur nors toliau nuo Atvirosios Visuomenės kūrimo.
Demokratija, panašu, išliks tik tokiu atveju, jei sugebės iš esmės persiorientuoti ir persitvarkyti. Akivaizdu – nugalėtoju taps tas, kas pasiūlys netikėtą, nenujaučiamą sprendimą ir atsakymą. Tai laikas, kai senoji epocha nebepajėgia pasaulio paaiškinti ir pasakyti, ką daryti. Tai laikas, kai galima tikėtis pamatyti Richelieu, Napoleoną ar Bismarcką. O jie, deja (ir tai negali būti atsitiktinumas), dažniausiai ateina nešti „ne ramybės, o kalavijo“.
Gal siekis išvengti kalavijo mus išjudins? Juk kažkaip privalome mintimis savo ateitį nubrėžti. Šiandien jau visiems seniai aišku, kad už „tokią“ Lietuvą niekas nekovojo ir nebalsavo. Tai už kokią? Kokios mes norime Lietuvos? Kokios aš noriu Lietuvos?
Su šiuo klausimu privalo gultis ir keltis elitas.
Kokios aš noriu Lietuvos? Kol kas sugebu norėti tik vieno – kad Lietuva būtų graži valstybė. Bet apie tai – kitą kartą.
