Ypač ironiškai šiuo požiūriu atrodo triumfas partijų, siekiančių lėtesnės ES integracijos ir, atitinkamai, dar menkesnio vaidmens Europos Parlamentui, kurio vietas laimėjusios minėtos partijos taip džiūgauja. Tai tikrai labai europietiška, net drįsčiau teigti, kad tame ironiškame triumfe slypi pati europietiškumo esmė.
Tačiau, žinoma, bet kurie laisvi rinkimai yra svarbus sociologinis tyrimas. Todėl ir Europos Parlamento rinkimai šį tą pasako apie Europą. Bent jau paaiškėja, apie ką galvoja žmonės pradėdami naują politinį sezoną.
Šį sezoną mus gąsdins radikalais – tai jau aišku. Negali sakyti, kad tai labai nauja grėsmė.
Šį sezoną mus gąsdins radikalais – tai jau aišku. Negali sakyti, kad tai labai nauja grėsmė. Visuomenės jėgos ir konkrečios politinės partijos, kurios apibūdinamos kaip ultradešiniosios, euroskeptiškos, radikalios ir dar kitaip, Europoje brendo jau kuris laikas. Ne viena iš jų jau spėjo įsitvirtinti savo nacionalinės politikos lauke, pasižymėti savivaldybių rinkimuose ir pagarsėti žiniasklaidoje. Dabar jos pasiekė Europos Parlamentą.
Daugeliui iš mūsų sunku tiksliai pasakyti, kodėl nerimaujame stebėdami šių jėgų plėtrą. Vieni mato fone šmėžuojančias istorijos šmėklas, visų pirma, sugrįžtantį nacizmą. Kiti mano, kad vadinamieji euroskeptikai yra naujieji Rusijos „naudingi idiotai“. Pagaliau, visada galima senamadiškai tvirtinti, kad radikalizmas Europoje yra nebaigto likviduoti nacionalizmo pasekmė.
Visi šie paaiškinimai paliečia kokį nors stebimo reiškinio aspektą, bet nepadeda jo iš esmės suprasti. Naujasis Europos radikalizmas turi istorinių atspalvių, bet būdami savikritiški turėtume pripažinti, kad europiečiai grįžtančio nacizmo bijo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Iš pradžių jie bijojo buvusių nacių sąmokslo, paskui pradėjo bijoti iš JAV plūstelėjusio naujo tipo rasizmo ir neonacizmo, o dabar bijo naujojo Hitlerio – Vladimiro Putino.
Agresyvėjanti Rusija, žinoma, naudojasi naujomis galimybėmis Europoje savo tikslams. Akivaizdu, kad kai kurie V.Putino politiniai žingsniai yra sąmoningai daromi siekiant paversti Rusijos sąjungininkais tokias Europos jėgas kaip prancūzų Nacionalinis frontas.
Tačiau nors Rusija naudojasi visomis Europos silpnybėmis, tai nebūtinai reiškia, kad Rusija tas silpnybes kuria. Marine le Pen nėra labiau Rusijos produktas nei buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis.
Tačiau nors Rusija naudojasi visomis Europos silpnybėmis, tai nebūtinai reiškia, kad Rusija tas silpnybes kuria. Marine le Pen nėra labiau Rusijos produktas nei buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis.
Pagaliau, nacionalizmas – taip pat ne atsakymas. Akivaizdu, kad euroskeptikai mėgsta pabrėžti savo nacionalumą. Bet iš tikrųjų, politikai, kurie kūrė ES, buvo tautiškesni nei tie, kas dabar siekia sąjungą sugriauti.
Kitokios Europos problema aiškiau atsiskleidžia tik siejant ją su Šaltojo karo pabaiga ir komunizmo žlugimu. Sovietų Sąjungos žlugimas neišvengiamai reiškė komunizmo žlugimą, nors iš pradžių taip ir neatrodė. Komunizmo žlugimas, atitinkamai, sudavė, manau, mirtiną smūgį liberalizmui – paskutinei ideologijai (politinei religijai, kurios šalininkų elgseną dabarties politikoje lemia iš akių nepaleidžiama tobulos ateities visuomenės svajonė).
Visa tai nulėmė dėsningą ir neišvengiamą konservatizmo triumfą, kurį Lietuvoje vienas iš pirmųjų pastebėjo ir paskelbė žinomas filosofas Alvydas Jokubaitis. Šiandien tą triumfą stebime jau ne mentaliteto užkulisiuose, o politinėje scenoje. Europą valdo, pavadinkime, konservatorių palikuonys ir tas jų valdymas palengva verčia konservatoriais nemažą dalį buvusių socialdemokratų ir liberalų.
Tačiau šis procesas skaudžiai veikia ir patį Europos konservatizmą. Patys to iki galo nesuprasdami konservatoriai visada priešinosi svajonių valdžiai ir vertybių tironijai. Bet tapę istoriškai vertybiškų Europos valstybių šeimininkais, jie pasijuto priversti įvardynti savo pačių vertybes.
Tada (nors tai buvo ir anksčiau nujaučiama) praktiškai paaiškėjo, koks nevienalytis yra konservatizmas. Prasidėjus ginčui dėl konservatizmo vertybių, kilo nemenka sumaištis tarp konservatorių (ar panašių) partijų rinkėjų. Taip susiklostė palankios sąlygos iškilti tokioms jėgoms kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas.
Prasidėjus ginčui dėl konservatizmo vertybių, kilo nemenka sumaištis tarp konservatorių (ar panašių) partijų rinkėjų. Taip susiklostė palankios sąlygos iškilti tokioms jėgoms kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas.
Kadangi visa tai vyko ne sterilioje laboratorijoje, o XX a. pėdsakais nusėtoje Europoje, pamatyti bendrą paveikslą tapo dar sunkiau.
Ypač daug sumaišties įnešė mūsų skirtingai suprantamos, bet laisvai vartojamos sąvokos. Vieniems – nacis, kitiems – tik tautininkas, vieniems – ekstremistas, kitiems – tik tiesmukas, vieniems – fundamentalistas, kitiems – krikščionis. Mes nustojome matyti aiškias politinių kovų ribas ir dėl to dar labiau išsigandome.
Jei norime iš tikrųjų suvokti, kas skiria tokią Europą nuo kitokios, turime mintimis atsigręžti ne į XX, o į XIX amžių.
Būtent ta epocha, prasidėjusi su Prancūzijos revoliucija, padalino mus, pasak garsaus rašytojo Tomo Daugirdo, į valstybininkus ir pilietininkus. Nors, tiesą sakant, šiais laikais mes patys labiau mėgstame vadinti vieni kitus, atitinkamai, biurokratais ir populistais, „meinstrymu“ ir marginalais ar kaip nors panašiai.
XIX a. tautų ir imperijų susidūrimai nepastebimai išryškino įtampą tarp politinio pasiaukojimo ir susilaikymo, kurio reikalauja gyvenimas valstybėje, ir nevaržomos politinės galios pojūčio, kurį suteikia atstovavimas tautai ar net visai žmonijai. Kaip tik ši sunkiai apčiuopiama ir pastebima įtampa tapo gilumine Europos politikos problema.
Istorijos eigoje ši problema buvo užgožta aiškiau matomų ir labiau apibrėžtų politinių konfliktų tarp valstybės ir Bažnyčios, parlamento ir vyriausybės, komunizmo ir Vakarų civilizacijos ir pan. Tiesą sakant, valstybininkų ir pilietininkų kova visą laiką savotiškai slapstėsi tų kitų kovų šešėlyje. Šiandien, kai Europos politiką vis mažiau veikia ideologijos, iš šešėlių skverbiasi pasirinkimas „už“ ar „prieš“ valstybę.
Šiandien, kai Europos politiką vis mažiau veikia ideologijos, iš šešėlių skverbiasi pasirinkimas „už“ ar „prieš“ valstybę.
Nepasitikėjimas valstybe yra tai, kas aiškiausiai apibrėžia kitokią Europą ir sujungia į vieną koaliciją tą įvairiausių ideologinių atspalvių makalynę, kurią matome įsiveržiant į Europos Parlamentą. Nepaisant to, kuo save laiko – neonaciais ar anarchistais, tie žmonės valstybę vertina pirmiausia kaip sąmokslo centrą, kaip veltėdžių biurokratų lizdą ir sukčių bankininkų įrankį (ES vertinama dar blogiau, bet tik dėl to, kad laikoma dar labiau nuo „žmonių“ nutolusiu valstybės pratęsimu). Visai taip, kaip valstybę vertino XIX a. revoliucinis pogrindis.
Todėl jei intuityviai juntame, kad sveikas protas yra tokios, o ne kitokios Europos pusėje, turime aiškiai suprasti, dėl ko teks stoti į kovą. Sekuliari valstybė – tik ši, tiesa, labai savotiška politinė „vertybė“ gali mus iš tikrųjų suvienyti.
Turėtume jau šiandien pradėti treniruotis, prieš veidrodį kartodami sėkmės jų autoriui neatnešusius Mečio Laurinkaus žodžius „aš valstybininkas esu“. Perspėju: labai skaudės, ypač pradžioje. Kaip ir visi tikri šio pasaulio dalykai, sekuliari valstybė yra netobula, todėl skaudina.
Vieniems ji nepriimtina dėl to, kad sekuliari, kitiems – dėl to, kad valstybė. Mes įpratome ją priimti tik su išlygomis, kaip kompromisą ar neišvengiamą blogybę. Mes nepajėgiame jos laikyti iš tikrųjų sava, panašiai, kaip daugiabučio namo laiptinės. Bet būtent šie dviprasmiški mūsų jausmai valstybės atžvilgiu maitina ir ugdo kitokią Europą.
Valstybė yra labiau daiktas negu jausmas, todėl ji iš karto nepažadina „širdies balso“. Bet net ir emociškai neutralūs daiktai nelaimės atveju pareikalauja šeimininkų ištikimybės. Juk kažkas mus verčia, pavyzdžiui, mėginti gesinti degantį namą (net jei jis apdraustas).
Kitokios Europos akivaizdoje turėtume suvokti, kad galbūt artinasi laikas, kai išlygoms ir kompromisams nebeliks vietos. Viskas taps labai paprasta: arba sugebėsime būti ištikimi savo valstybei, arba ją prarasime.
