Čia, žinoma, kalbu apie Lietuvos dešiniuosius ar, kaip kadaise pasakyta, „mąstančius dešiniuoju pusrutuliu“. Iš jų tik dalis – katalikai, kita tik dalis – konservatoriai, nežinoma dalis – konservatorių rinkėjai. Turbūt teisinga būtų sakyti, kad tai aplinka, kuri labai daug prisidėjo prie Sąjūdžio, o paskui pagimdė ir toliau formavo konservatorių, o gal iš dalies ir liberalų partijas.
Tokiame tekste kaip šis būtina atvirai pripažinti – tai mano aplinka. Nesakysiu, už ką balsuoju, ir jokia partija negali džiaugtis, kad turi mane tarp savo narių. Bet priklausau daug svarbesniam klubui – esu „Naujojo židinio-Aidų“ autorius ir tuo didžiuojuosi.
Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu daugelis Lietuvos problemų susikaupė kaip tik mano aplinkoje. Gal net nebūtų visai perdėta sakyti, kad ta aplinka pradeda kelti vis didesnę grėsmę Lietuvai ir kartu sau pačiai.
Man teko ilgai galvoti, kol supratau, kas iš tikrųjų toje aplinkoje blogai. Dar tiek pat užtrukau formuluodamas mintis į konkrečius sakinius. Atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau, nes to nesiekiau. Taip pat atsiprašau, jei tekstas pavyko nepakankamai tikslus ir aiškus. Daugelis mano apibūdinamo reiškinio detalių reikalauja atskiros gilesnės analizės, o tam galimybių neturiu.
Mano aplinką (bent dalį jos) kamuoja galios narkomanija, verčianti dešiniuosius Respublikos priešais.
Bijau, kad mano aplinką kamuoja gerai žinoma klasikinė politinė liga – troškimas valdžios vardan jos pačios. Tai tarsi galios narkomanija: atrodo, kad pakanka paimti valdžią ir tada „troškimai išsipildys man visi“ – kaip toje „Dinamikos“ dainoje. Nesakau, kad visi mano aplinkoje galios narkomanai, bet tokių ten jau tikrai yra.
Kadangi gyvename ir veikiame demokratinėje valstybėje, galios narkomanai jos siekia taip pat klasikiniu istoriškai patikrintu būdu – demagogija. Kitaip tariant, sukuriamos nebūtos grėsmės, kurias esą reikia įveikti, ir kartu iškeliami nepasiekiami, bet didingi tikslai, kuriems pasiekti esą ir reikalinga trokštama valdžia.
Trumpas pavyzdys iš populiarėjančio portalo „propatria.lt“. Grėsmė Lietuvai – „europeizacija“ ir „ištautinimas“. Tikslas – „naujas tautinis pabudimas“. Dėl to būtinas „geros valios žmonių būrimasis“. Laukiamą rezultatą pridurkime patys – valdžia dokumento autoriams.
Kita dažnai deklaruojama grėsmė viename dokumente apibūdinama kaip „prigimtinės šeimos sampratą griaunančios tendencijos“. Tikslas šiuo atveju nėra taip tiksliai apibrėžiamas, bet maždaug toks: įstatymais apginti „iš santuokos esmės kylantį moralinį įsipareigojimą visam gyvenimui“. Dėl to, žinoma, geros valios žmonės irgi turėtų burtis ir paremti atitinkamų įstatymų projektų ir peticijų autorius.
Taip prasidėjusi demagogija toliau sukelia visas savo klasikines pasekmes. Dalį žmonių nuoširdžiai suklaidina, kitą dalį – sugundo kartu siekti valdžios. Ypač jautriai sureaguoja jaunimas, kuriam paprasti ir konkretūs dalykai atrodo nuobodūs (nes dėl jų reikia labai daug dirbti) ir kuris visada trokšta kažko kilnaus ir didingo.
Čia nesiimsiu svarstyti, kaip reiškinius Lietuvoje įtakoja tikri ar savaip suvokti pokyčiai Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose Europos valstybėse. Taip pat atskira tema būtų Lietuvos konservatorių partijos krizė ir jos padariniai. Tiesiog turiu konstatuoti faktą: mano aplinkoje demagogija klesti ir plinta. Gąsdinančiu greičiu.
Mes, save vadinantys dešiniaisiais, pradedame daryti tai, dėl ko kritikuodavome kairiuosius. Kadaise Lietuvai, pamenu, panašiai grėsė „amerikonizacija“, „klerikalizmas (potekstėje – Vatikano sąmokslas)“, „patriarchatas“, „atsilikimas“ ir „globalinis atšilimas“. O siekiant viso to išvengti reikėjo stabdyti AIDS, įveikti atskirtį ir skurdą, pašalinti prietarus, priimti mokslo tyrimais pagrįstus politinius sprendimus ir pan.
Tiesa, kaip galėjau pamiršti: kairieji juk visada buvo sovietų ir rusų „naudingi idiotai“, o mes – Lietuvos patriotai. Bet šiandien tai jau, manau, priklauso ne nuo mūsų, o nuo Rusijos požiūrio. Jei jos valdžia nutars, kad Lietuvos „tautinis pabudimas“ atitinka Rusijos interesus, tai skirs jam pinigų ir tada pamatysit, kiek idiotų ras.
Demagogai visada yra Respublikos priešai. Tai ne teorinis klausimas (t. y., visai nesvarbu, ką jūs patys manote apie šeimą ir tautą). Tai konkreti praktinė pasekmė.
Juk kitų šalių katalikai ir konservatoriai jau žino, kad Vladimiras Putinas – šeimos žmogus ir visų pasaulio gėjų priešas. Tai, beje, tik patvirtina, kad pasaulio gėjai baigia prarasti bet kokią politinę reikšmę.
Bet mano aplinkoje plintanti galios narkomanija pavojinga ne vien dėl Rusijos įtakos. Demagogai visada yra Respublikos priešai. Tai ne teorinis klausimas (t. y., visai nesvarbu, ką jūs patys manote apie šeimą ir tautą). Tai konkreti praktinė pasekmė.
Demagogų tikslai yra objektyviai nepasiekiami – tam trukdo pati piliečių įvairovė. Visi mes puikiai žinome, kad Lietuvoje neįmanoma įstatymais įtvirtinti ir apsaugoti „iš santuokos esmės kylantį moralinį įsipareigojimą visam gyvenimui“. Pats nematau tam jokio reikalo, ką ir kalbėti apie kairiuosius, kurie tokioms iniciatyvoms priešinasi ir priešinsis.
Vadinasi už objektyviai nepasiekiamų tikslų gali slypėti tik viena iš dviejų: radikalaus valstybės santvarkos pertvarkymo ambicija arba paprasčiausias nesąžiningas manipuliavimas dalies žmonių nuotaikomis siekiant svaiginančios, nors ir ribotos galios. Bet kuriuo atveju tai yra piliečius skaldančios iniciatyvos, kurios kėsinasi į brangiausią ir trapiausią Respublikos turtą – vienybę.
Labai abejoju, kad Lietuvą galima būtų paversti ne respublika. Net ir triuškinanti tos ar kitos „tvarkos ir teisingumo“ pergalė čia šiuo konkrečiu metu negresia. Todėl ir vėl grįžtu prie savo liūdnos išvados – mano aplinką (bent dalį jos) kamuoja galios narkomanija, verčianti dešiniuosius Respublikos priešais.
Tačiau tai, ką pasakiau, vis dar yra per didelis problemos teoretizavimas. Reikia dar konkrečiau pažvelgti į dabartinę Lietuvos politinę padėtį. Jei nujaučiame, kad dešinieji gali virsti Respublikos priešais, tai kas liks jos draugais?
Kai mąstau apie savo aplinką, tai turiu blogą nuojautą, kad mąstau apie Lietuvos „stuburą“, apie epicentrą, iš kurio išaugo Sąjūdis ir Lietuva, prie kurios tik vėliau prisijungė kitos kitų žmonių aplinkos. Dabar matau, kaip tą „stuburą“ palengva paralyžiuoja nebūtos grėsmės ir kovos už nepasiekiamus tikslus.
Man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą. Mano Lietuvos Respublika jau apibrėžta – Konstitucijoje.
Štai kodėl pastaba atsigręžti į savo aplinką man buvo skaudi ir priėmiau ją asmeniškai. Aš dar prisimenu, kaip kovojome už Respubliką ir jos teikiamą laisvę. Man už Lietuvos Respubliką ir laisvę politikoje nėra nieko brangiau.
Todėl savo aplinkos demagogams noriu aiškiai pasakyti: neisiu su jumis nė vieno žingsnio. Nepasirašysiu po „prigimtinės šeimos“ apsauga ir „ištautinimo“ prevencija jokiomis formomis.
Dar daugiau, kaip rinkėjas sakau: man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą. Mano Lietuvos Respublika jau apibrėžta – Konstitucijoje. Norėčiau paprastos ir kuklios valdžios, kuri Lietuvą stiprintų kukliais, beveik nepastebimais darbais: surinktų mokesčius iš tikrai visų mokesčių mokėtojų, pabaigtų statyti VSD pastatą, nutiestų tikrą, o ne „pakazuchinę“ Rail Baltica...
Tikriausiai tai reiškia, kad esu „naujasis kolaborantas“, besivadovaujantis „primityvia „dabartizmo“ filosofija“. Tebūnie. Į „gyvybinius interesus ir strateginius tikslus iš platesnės istorinės praeities ir ateities perspektyvos“ žvelgiančioje santvarkoje net ir aš asmeniškai jau gyvenau.
Ta santvarka vadinosi komunizmu – niekada jo nepamiršiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Lietuva – praleistų progų šalis?
