„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Bernardas Gailius: Vilniaus ateitis ir ateities Vilnius

Palengva artėjant mero rinkimams Vilnius ir vėl pavargo nuo savęs paties.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Štai žinomas vilnietis Liudvikas Andriulis tvirtina, kad Remigijus Šimašius neturi Vilniaus vizijos. Pats L.Andriulis viziją turi: Vilnius turi būti vakarietiškas, o to siekti turėtume kovodami su užsilikusiu Vilniuje sovietiniu palikimu.

Aš irgi norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta. Bet manau, kad meras su vizija Vilniaus nepakeis.

Kovos su sovietmečiu planui Vilniuje būtų greitai pasipriešinta, kaip ir bet kuriam kitam planui. Kas rimtai mano, kad Vilniui pakeisti pakanka išmintingos penkerių ar dešimties metų miesto plėtros perspektyvos, tas pralaimės. Jei ne rinkimus, tai kovas po jų.

Vilniui reikia ne vizijos, Vilniui reikia idėjos. Idėja šiek tiek panaši į viziją, ypač tuo, kad jos trūkumas sukelia panašų tuštumos jausmą bendruomenėje. Bet idėja, bent čia vartojama prasme, yra instrumentas būdingas kitam valdymo tipui.

Problema politinė: didžiausias iššūkis Vilniui yra vilniečiai. Jie jau turi valdžią Vilniuje, bet dar nepradėjo jo valdyti.

Tikroji Vilniaus problema nėra nei vadybinė, nei administracinė. Problema politinė: didžiausias iššūkis Vilniui yra vilniečiai. Jie jau turi valdžią Vilniuje, bet dar nepradėjo jo valdyti.

Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį vilniečiai išmoko daug svarbių dalykų apie laisvo žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, jie išmoko patys rinktis, kur įsikurti, ir jau pradėjo suvokti tų pasirinkimų pasekmes. Kurį laiką mėginę suderinti sostinės ir kaimo sodybos teikiamus privalumus besiplečiančiuose priemiesčiuose, šiandien jie palengva savanoriškai grįžta arčiau centro ir iš tikrųjų apsigyvena mieste.

Bet ypač gerai vilniečiai išmoko radikaliai nesutarti. Nesutaria jie, kaip jau minėjau, dėl sovietinio paveldo ir jo vertės. Nesutaria dėl Lukiškių aikštės ir Gedimino kalno. Nesutaria dėl Sporto rūmų, Profsąjungų rūmų, Tautos namų. Nesutaria dėl paminklų, o labiausiai – dėl architektūros ir statybų.

„Lietuvos“ kino teatras, Žalgirio stadionas, statybos Užupyje, Žvėryne, Naujamiestyje – šiose ir daugelyje kitų istorijų kartojasi ta pati problema. Vieni vilniečiai (dažniausiai tai būna vilniečiai) nori gerai uždirbti, kiti turi asmeninių, visuomeninių, kultūrinių ar kitokių motyvų verslininkams sutrukdyti. Miesto ir valstybės valdžios institucijos įtraukiamos į kovą kurioje nors pusėje, todėl jų sprendimais nepasitikima.

Taip eina laikas, per kurį dažnai apskritai niekas neįvyksta. Miestas atrodo stagnuojantis, miestiečiai tampa nepatenkinti. Būtent tas nepasitenkinimas ir išvirsta į mero vizijos paieškas.

Bet, kaip sakiau, vizija čia nepadės. Dėl naujos naujo mero vizijos bus radikaliai nesutariama, kaip ir dėl viso kito. Todėl, kaip ir anksčiau, apskritai nieko neįvyks ir užburtas nepasitenkinimo-vilties-neišsipildymo ratas suksis toliau.

Vilniečiams reikia žengti kokybiškai naują žingsnį demokratinio miesto ir išmokti kartais sutarti. Jei jau taip mėgstame kalbėtis šiuolaikinės vadybos terminais, tai sakykime, kad mūsų miestui reikia integruojančio lyderio. Tiesiogiai renkamas meras, žinoma, jau vien dėl tiesioginių rinkimų turi gerus šansus tokiu lyderiu būti.

Kad telktų vilniečius ir išmokytų juos sutarti, meras turėtų atsinešti ne naujų konkretybių, dėl kurių būtų galima pasiginčyti. Jis turėtų turėti pakankamai abstrakčią ir pastovią, bet labai svarbią mintį, kuri sudėtinguose konkrečiuose kontekstuose motyvuotų miestiečius užbaigti konfliktą. Štai ką vadinu miesto idėja.

Šiandieninė Vilniaus padėtis aiškiai perša vieną galimą telkiančią politinę idėją. Vilnius galėtų nustoti baimintis savo ypatingumo ir vadinamosios atskirties. Vilnius galėtų išdrįsti iš tikrųjų būti elito miestas.

Mes juk aiškiai juntame, kad pasakymas „Yra Vilnius ir yra likusi Lietuva“ bent iš dalies atspindi tikrovę. Tikras yra ir sunkiai paaiškinimas pasididžiavimas, su kuriuo žmonės užauga Vilniuje ir kuris nevietiniams atrodo kaip vilnietiška arogancija.

Visa tai nebūtinai reiškia, kad turime stengtis susigūžti ir supanašėti su provincija. Galime pasielgti priešingai – dar labiau atsitiesti ir dar aukščiau iškelti galvą. Galime padaryti taip, kad kalboms apie Vilniaus elitizmą ir išskirtinumą iš tikrųjų atsirastų rimtas pagrindas. Kad Vilnius iš tikrųjų taptų pavyzdžiu, kuriuo verta sekti, vytis ir niekada nepasivyti.

Tačiau kad tai įvyktų turime pradėti iš tikrųjų pavyzdingai gyventi. Miestas turi spinduliuoti tas savybes, kurios paprastai siejamos su elitu: aistras sutramdantį protą ir konfliktą įveikiančią vienybę. Turime būti pavyzdiniai savo sutelktumu, iš tikrųjų sukurti atskirą respubliką, realiai veikiančią, o ne įsivaizduojamą vilniečių mafiją.

O svarbiausia – turime pagarsėti išmintingais sprendimais. Vilniuje neturi likti gyvenimą paralyžiuojančių kovų ir neteisybės kartėlį paliekančių istorijų. Vilnius visada turi būti vienu žingsniu toliau už likusią Lietuvą. Savižudybių ar alkoholizmo prevencija, stadionas, daugiabučių renovacija – bet kas, kas konkrečiu metu svarbu, Vilniuje turėtų būti padaryta pirmiausiai ir geriausiai.

To siekti Vilniuje galima. Vilniečiai ir dabar ne visai be pagrindo laikomi ypatingais. Jie yra ypatingi. Jeigu kokiame nors mieste meras gali sukurti tobulesnę „mažąją Lietuvą“, tai tik Vilniuje.

Toks meras visų pirma turėtų nuolat kalbėti ir galvoti apie savo ir savo miesto elitizmą. Tuomet sunkių konfliktų ar sudėtingų klausimų akivaizdoje jis visuomet galėtų mums priminti: jei nesugebame susitarti ir apsispręsti, tai čia ne Vilnius.

Kur nerandama išmintinga išeitis, ten nėra elito miestas. Ten tik provincijos miesteliūkštis, kuriame dėl godumo, pavydo ir apkalbų žmonės skęsta rietenose. Galima vengti įžeidinėti konkrečius mažus miestelius, bet neteisinga neigti, kad apskritai mažuose miesteliuose gyvenimas dažnai vyksta būtent taip.

Nėra garantijos, kad meras su idėja įveiktų visas vilniečių aistras ir jų polinkį radikaliai nesutarti. Nėra garantijos, kad toks meras taptų nepaprastai populiarus ir pasiektų svaiginančias politinės karjeros aukštumas. Bet net viena tokio mero kadencija Vilniuje kažką pakeistų.

Kažkas būtų kitaip, o mes net nepastebėtume ar negalėtume aiškiai to išreikšti. Tikrai nepajėgtume įvertinti tokio mero veiklos pagal iš anksto paskelbtus ir aiškiai pamatuojamus rodiklius.

Bet gal sąžiningai savęs paklauskime: o kada mes kurio nors mero veiklą tokiu būdu vertinome? Kada apskritai rinkimų rezultatus nulėmė kokie nors rodikliai, strategijos ar ataskaitos? Niekada, mes tik nuolat apie tai kalbame.

Meras su idėja būtų įvertintas kitaip, bet užtat iš tikrųjų – aš manau, kad tokį merą mes atsimintume. Ilgai. Tik neaišku, ar jau esame pasirengę tokį merą išrinkti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs