Savo (ir, žinoma, grupės „Antis“) dainoje „Lietuvos valstybė“ A.Kaušpėdas dar gerokai iki Kovo 11-osios nubraižė, taip sakant, visai tikslų Lietuvos projektą. Eilėraštį galima įvairiai analizuoti, jame pasakyta daug svarbių ir provokuojančių dalykų. Bet čia susitelksime tik ties labai išraiškingu pirmuoju posmu:
Ei, tu, Vakarų pilieti,
Tarybų Sąjunga tau taip įdomi
Ei, tu, išprusęs užsienieti,
Čia dar ne Rusija, Rusija toli
Vėliau, augant jau savarankiškos valstybės diplomatijai, šios eilės suprastos kaip raginimas paversti Lietuvą „tiltu tarp Rytų ir Vakarų“. Bet ar tikrai Lietuvos daina apie tiltą?
XX a. politikos ir architektūros analizė neleidžia paremti tilto idėjos. Lietuva kaip valstybė prasideda tada, kai gali atsiriboti nuo Rytų, atsigręžti į Vakarus ir pasakyti: „Čia dar ne Rusija“. Būtent taip tarpukario Kauno Lietuva užvaldė rusų tvirtovę, o 1992 m. Lietuva įsitvirtino sovietiniame Vilniuje.
Ši Lietuvos priešstata su Rusija yra visai kitokio pobūdžio negu XX a. susidūrimas su Lenkija. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas buvo laikinas teritorinis konfliktas, kurį sukėlė kultūrinės priežastys – bendros tautos skilimas į dvi atskiras. Išsprendus Vilniaus klausimą įtampos nebeliko.
Susirėmimas su Rusija, priešingai, yra kultūrinis ar net civilizacinis konfliktas, kuris nuolat atsinaujina dėl Lietuvos teritorinės pretenzijos kurti nepriklausomą valstybę.
Rusijos civilizacija nepripažįsta laisvo apsisprendimo, todėl negali susitaikyti su pačiu Lietuvos valstybės buvimu. Tai reiškia, kad Rusijos civilizacija yra grėsmė Lietuvos teritorijai. Dėl to siekdama apsaugoti savo teritorinį egzistavimą Lietuva tampa priversta priešintis ne tik konkretiems Rusijos kariniams ir politiniams veiksmams, bet ir jos civilizacijos sklaidai. Būtent tokia „atvirkščia“ konflikto struktūra padaro Rytų ir Vakarų susidūrimą Lietuvoje ypač dramatišku.
Taip pamatyta Lietuva yra ne tiltas, o tvirtovė. Tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tiesą sakant, visada reiškia Lietuvos pabaigą. Toks tiltas buvo nutiestas padalinant Lietuvos-Lenkijos valstybę XVIII a. ir pertvarkant Europos sienas po Antrojo pasaulinio karo. Abiem atvejais Lietuva tapo Rusija.
Taigi iššūkis Rusijai yra tikrasis Lietuvos politinės ambicijos šaltinis ir jos didybės pagrindas. Mes visi tai šiek tiek skirtingai suprantame, bet mus vienija įsitikinimas, jog verta padėti pastangų siekiant, kad čia būtų ne Rusija (galima ir dar kitaip pasakyti: Lietuva išlieka tik tol, kol mus vienija tas įsitikinimas).
Nėra ir negali būti lengva kurti tokią Lietuvos valstybę šiuolaikiniame pasaulyje. Pastaruoju metu Rusija sustiprino niekada nenutrauktas pastangas plėsti savo civilizacijos ribas. Rusijos tikslas – susijungti su Europa, tik šį kartą ne vejantis (taip buvo XIX a.), o diktuojant sąlygas. Štai iš kur kyla agresyvi „rusų pasaulio“ vizija.
Todėl norėdama išgyventi Lietuva privalo sukurti civilizacinę atsvarą – „nerusų pasaulį“, jei norite. Kaip rodo A.Kaušpėdo eilėraštis, su šia nuojauta gyvename nuo pat pradžių. Bet bijau, kad dirbame ne ta kryptimi.
Todėl norėdama išgyventi Lietuva privalo sukurti civilizacinę atsvarą – „nerusų pasaulį“, jei norite. Kaip rodo A.Kaušpėdo eilėraštis, su šia nuojauta gyvename nuo pat pradžių. Bet bijau, kad dirbame ne ta kryptimi.
„Nerusų pasaulį“ mes turime sukurti Vakarų Europoje. XX a. politikos ir architektūros analizė aiškiai atskleidžia, kad socialinės gerovės valstybės statyba suartino Europą ir Rusiją. Lietuvai tai pavojinga.
Todėl šiandien, kai socialinės gerovės valstybė nueina į praeitį, Lietuvai gyvybiškai svarbu sukurti Rusijai atsparų naują europietiškos valstybės modelį. Visa Europa ieško naujo kelio, bet būtent Lietuva smarkiausiai kentės, jei tas kelias nuves į Rusiją.
Tuo mūsų epochos Lietuva skiriasi nuo tarpukario. Tuomet nerusiškai valstybei buvo svarbu kuo greičiau ir tvirčiau įsilieti į Vakarus, kurie kaip tik tarpukariu skleidėsi kaip naujas ir didingas pasaulis. Šį kartą norėdami išlikti, privalome visai Europai priminti apie gerokai primirštus Vakarus – visai kaip dainoje.
Tokiame kontekste naują prasmę įgyja universitetas. „Nerusų pasaulis“ yra proto pasaulis (kaip tik dėl to Rusija nuolat intuityviai priešinasi proto balsui, sakydama, kad protu jos vis tiek nesuprasi). Mūsų įsitikinimas, kad mokslas žmogų pataiso, gali būti teisingas tik viena prasme: mokslas žmogų dažniausiai tolina nuo Rusijos (tai galioja net patiems rusams).
Ši aplinkybė Lietuvos universitetui suteikia tvirtą pagrindą egzistuoti. Universitetas yra tikroji „nerusų pasaulio“ pradžia. Tai vieta, kur „nerusų pasaulis“ pažįstamas ir kartu nuolat tobulinamas.
Čia svarbu pažymėti, kad „nerusų pasaulis“ vis dėlto nėra vien tik užsienio politikos reikalas. Vidinė egzistencinė problema niekur nedingo, Lietuva pirmiausia pati turi vis iš naujo tapti „ne Rusija“. Mūsų šūkis „Čia dar ne Rusija“ nuolat reikalauja pagrindimo, nes iš Lietuvos politinės formos neįmanoma pašalinti rusiško elemento.
Šia prasme proto galią telkiantis universitetas yra labai svarbi atsvara Rusijos civilizacijos sklaidai. Tačiau universitetas yra labai silpna politinė struktūra. Jis gali veikti Lietuvos valstybės priedangoje, bet ne atvirkščiai.
Šia prasme proto galią telkiantis universitetas yra labai svarbi atsvara Rusijos civilizacijos sklaidai. Tačiau universitetas yra labai silpna politinė struktūra. Jis gali veikti Lietuvos valstybės priedangoje, bet ne atvirkščiai. Jei universitetas mėgina nelaimės atveju suteikti prieglobstį valstybei, Rusija jį paprasčiausiai uždaro, kaip padarė XIX a.
Politinę paramą valstybei, žinoma, gali suteikti kita valstybė. Kas nusisuka nuo Rusijos, visada atsisuks į Ameriką – įžvalgesni žmonės tai suprato dar XIX a. Apie Lietuvos ir JAV partnerystę yra labai daug parašyta, kaip tik todėl nieko ir nepridėsiu.
Verčiau atkreipsiu dėmesį, kad istorija mums išryškina kitą ne mažiau svarbų Lietuvos partnerį – Katalikų Bažnyčią. Tik reikia tiksliai ir teisingai tą partnerystę suvokti.
Pirmiausia būtina atriboti šią diskusiją nuo bet kokių religijos klausimų. Ne religiniame, o politiniame lauke Bažnyčia net du kartus atvirai stojo prieš Rusiją, padėdama išsigelbėti Lietuvai (XIX a. Motiejaus Valančiaus vyskupystės laikais ir sovietmečiu).
Kodėl Bažnyčia dėl mūsų taip rizikavo – atskiras klausimas. Šiai konkrečiai analizei svarbus tik pats faktas: Bažnyčia pasirinko Lietuvą, o ne Rusiją. Toks jos pasirinkimas suteikė Lietuvai galimybę tapti tiek nenugalima, kiek nenugalima yra pati Bažnyčia (ji, žinoma, kol kas nenugalėta tik du tūkstančius metų, bet tai jau šis tas).
Politinė partnerystė su Bažnyčia gali būti svarbi ir Lietuvos ateičiai. Vatikanui taip pat labai rūpi Europos likimas, popiežiai yra griežtai įvertinę socialinės gerovės valstybės problemas. Tačiau svarbiausia, kad būtent partnerystė su Bažnyčia įgalina Lietuvą sukurti naujo tipo europietišką valstybę.
Dėl savo unikalios istorinės padėties Lietuva gali sukurti iš tikrųjų sekuliarią valstybę. Kol kas sekuliarizacija vis dar suprantama maždaug XVII a. prasme – kaip religijos suvalstybinimas (cuius regio, eius religio – kieno valdžia, to ir tikėjimas).
Kai sakome, kad nėra valstybinės religijos, mes dažniausiai turime galvoje, kad visos religijos yra vienodai valstybinės. Būtent ši iki galo nesuvokta klaida sukelia keisčiausias diskusijas.
Kai sakome, kad nėra valstybinės religijos, mes dažniausiai turime galvoje, kad visos religijos yra vienodai valstybinės. Būtent ši iki galo nesuvokta klaida sukelia keisčiausias diskusijas.
Jei kokio Lietuvos valstybinio renginio dalimi tampa katalikiškos apeigos, tai laikoma sekuliarios valstybės išsigimimu. Esą tuomet valstybė renkasi vieną religinę bendruomenę ir diskriminuoja kitas. Taip neseniai piktintasi laivo „Independence“ pašventinimu.
Jei įsivaizduojame, kad religinės bendruomenės yra valstybės globojamos organizacijos (kaip kokios politinės partijos), tai išskirtinė Katalikų Bažnyčios reikšmė Lietuvoje iš tikrųjų tampa problema. Bet tikrai sekuliarioje valstybėje veikia kitas principas.
Tikrai sekuliarioje valstybėje (o tokia, atrodo, formuojasi Lietuvoje) religija nėra valstybės reikalas. Todėl santykiai su religinėmis bendruomenėmis palaikomi pagal užsienio politikos principus.
O užsienio politikoje diskriminacijos apskritai negali būti. Santykių tarp valstybių kokybę lemia jų interesų bendrumas. Juk niekas nesipiktina, kad ant Vilniaus rotušės sienos parašyti tik JAV prezidento George W.Busho žodžiai, o jokių kitų valstybių vadovų frazių ten nėra.
Visiems aišku: tik G.W.Bushas atvažiavo į Vilnių ir pasakė, kad Lietuvos priešai yra JAV priešai. Tai mums labai svarbu, todėl ir užsirašėme ant sienos. Niekas kitas nieko panašaus nepasakė ir ant sienos su G.W.Bushu nepateko.
Taip ir Katalikų Bažnyčia politiškai palaikė ir stiprino Lietuvą per visą jos XX a. istoriją. Dėl to Bažnyčia mums išskirtinai svarbi. Katalikų tikėjimas gal svarbus tiems, kas ieško kelio į dangų, bet Katalikų Bažnyčia svarbi mums visiems, jei tik mums svarbi Lietuva.
Tokiame – politiniame kontekste laivo pašventinimas nereiškia valstybės tikėjimo stebuklais. Apie stebuklus mes nieko tiksliai nežinome, todėl valstybei tai nesvarbu.
Valstybės požiūriu pašventinimas yra tebesitęsiančios Bažnyčios politinės paramos ženklas. Panašiai kaip Prancūzijos kadaise įteiktas Garbės legiono ordinas Vytautui Landsbergiui.
Tikru religijos ir politikos atskyrimu pagrįsta valstybė gali įgyti didelį pranašumą Europoje.
Tikru religijos ir politikos atskyrimu pagrįsta valstybė gali įgyti didelį pranašumą Europoje. Tikrai sekuliari valstybė atsiriboja nuo savo piliečių religinių (ir antireliginių) tarpusavio prieštaravimų.
Taip iš vidaus politikos pašalinamos kai kurios varginančios diskusijos (gėjų santuoka, religinių simbolių naudojimas ir pan.) ir valstybė gali labiau susitelkti spręsdama iš tikrųjų politinius klausimus. Kaip tik to labiausiai reikia „nerusų pasaulio“ valstybei.
Skaitau, ką parašiau, ir turiu atvirai pripažinti: man pačiam nepatinka mano išvados. Norėčiau, kad Lietuvos politinės didybės pagrindas būtų protas, kaip yra JAV. Būti protingam juk daug smagiau negu peštis su Rusija.
Bet politika negailestinga, ji neklausia, ko nori. Priešingai populiariam įsitikinimui, politikoje svarbu ne tai, kas ko nori ar kas kuo tiki. Politikoje laimi tas, kas sugeba teisingai įvertinti jam kylančius pasirinkimus.
Šiandien Lietuvos pasirinkimą matau tik taip: arba 2V (Vašingtonas ir Vatikanas), arba Rusija. Man asmeniškai tai paprastas pasirinkimas. Atsidūstu, spaudžiu „Leisti“ ir dar kartą klausau: „Čia dar ne Rusija, Rusija toli“.
