Kai 1940 m. sovietai užėmė Lietuvą, šis veido panaikinimo klausimas iškilo gana neįprasta prasme. Sostinės juk tuo metu buvo dvi: susigrąžintas, bet neįsisavintas Vilnius ir savas, bet tariamai reikšmę prarandantis Kaunas. Užkariavimo logika reikalavo užvaldyti ir pertvarkyti abu miestus, bet tai buvo įmanoma tik iš dalies.
Dvi sostinės reiškia dvi valdžias, kad ir kokios būtų kitos politinės aplinkybės. Net ir užimtoje svetimoje teritorijoje (gal net ypač tokioje teritorijoje) negali būti dviejų centrų. Ir jau tikrai dviejų centrų negalėjo būti sovietų imperijoje.
Komunistų totalitarinei hierarchijai buvo būtina tobula simetrija, kitaip hierarchija nebūtų totali. Valdžia iš centro Maskvoje turėjo sklisti tiesiomis linijomis, kiekvienoje sovietinėje respublikoje įkuriant po „mažąją Maskvą“.
Todėl, pavyzdžiui, bet kuri vietinė komunistų partija galėjo turėti tik vieną centro komitetą. Antram centro komitetui būtų prireikę atskiros respublikos. Taigi sovietai Lietuvoje privalėjo pasirinkti vieną iš sostinių. Jie pasirinko Vilnių, bet, kaip mėginsiu parodyti toliau, jau pati pasirinkimo būtinybė užkariavimo požiūriu sukėlė beveik neišsprendžiamą problemą.
Tarpukario Lietuva iki pat pabaigos išliko Kauno Lietuva. Būtent tokią valstybę pažinojo sovietai ir būtent jos užvaldymui visada ruošėsi.
Todėl Kaune jiems viskas buvo aišku. Užimti Kauno Lietuvą reiškė užimti Karo muziejų ir Vienybės aikštę. Būtent čia imtąsi neatidėliotinų veiksmų. Pradėti griauti visų pirma Nepriklausomybės karų didvyrių biustai
Todėl Kaune jiems viskas buvo aišku. Užimti Kauno Lietuvą reiškė užimti Karo muziejų ir Vienybės aikštę. Būtent čia imtąsi neatidėliotinų veiksmų. Pradėti griauti visų pirma Nepriklausomybės karų didvyrių biustai, Vytauto Didžiojo paminklo vietą Karo muziejuje turėjo užimti sovietinių veikėjų portretų rinkinys.
Šiuos darbus sutrikdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, bet jam pasibaigus viskas buvo pratęsta iš esmės ta pačia linkme. Karo muziejus buvo pripildytas sovietinių temų, nugriauta Laisvės statula ir Nežinomo kareivio kapas, o Vienybės aikštėje pastatytas paminklas Leninui.
Kai nebaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia buvo paversta fabriku, Kauno Lietuvos neutralizacija ir net sovietizacija galėjo atrodyti užbaigta.
Bet nusprendę, kad jų užkariautos Lietuvos centras bus Vilnius, sovietai negalėjo skirti pakankamai jėgų kasdieniam Kauno politiniam „virškinimui“. Išskyrus KGB (bet ir tai ne centrinis skyrius) čia nebuvo ko įkurdinti, komunistinis miesto vykdomasis komitetas neturėjo pakankamo politiškumo, kad įveiktų tarpukario palikimą.
Ši problema labai aiškiai matyti architektūriniame sovietinio Kauno peizaže. Net ir labai ideologizuoti Mokytojų namai negalėjo tapti pakankama atsvara anksčiau ten veikusiai Prezidentūrai. Kauno politechnikos institutas negalėjo įtikinamai integruoti Ministrų kabineto pastato, o filharmonija – užgožti Vyriausiojo Tribunolo ir Seimo rūmų keliamų asociacijų.
Trumpai tariant, sostinė visada gyvena ypatingą sostinės gyvenimą. Jį pertvarkyti galima tik įkuriant mieste kitos valstybės sostinę ar jos pakaitalą – kaip Rusija padarė XIX a. Vilniuje. Jei tai, kaip sovietų Kauno atveju, tampa neįmanoma, sostinė pratęsia savo buvusį gyvenimą.
Buvęs gyvenimas šiuo atveju reiškė tarpukario gyvenimą, todėl Kaunas sovietams tapo neišsprendžiama problema. Jį buvo galima tik apsupti kariuomene, kas galiausiai ir buvo padaryta.
Buvęs gyvenimas šiuo atveju reiškė tarpukario gyvenimą, todėl Kaunas sovietams tapo neišsprendžiama problema.
Tuo tarpu Vilnius kėlė atvirkščią iššūkį. 1940 m. sovietų įgytas Vilnius jau ilgą laiką nebuvo sostinė. Architektūriškai Vilnius buvo XIX a. Rusijos generalinės gubernijos centras – tai sovietams gal ir būtų tikę. Bet lenkiškasis laikotarpis XX a. pradžioje gerokai aptrynė miesto kontūrus.
Įžengiant sovietams niekas jau nebegalėjo pasakyti, kur tikrasis Vilniaus centras. Universitetas – galbūt. Respublikos rūmai? Bet ten nėra jokios respublikos. Katedros aikštė? O kodėl Katedros aikštė? Jei to meto Vilnių laikytume tuo, kuo jis iš tikrųjų buvo – Lenkijos tvirtove, tai centru tektų pripažinti dabartinę Krašto apsaugos ministeriją, nes ten buvo tvirtovės štabas.
Todėl architektūrinė-paminklinė sovietų politika Vilniuje buvo visai kitokia negu Kaune. Ankstyvąjį jos periodą, ko gero, galima paaiškinti tik vienu žodžiu – pasimetimas.
Naujieji Vilniaus šeimininkai akivaizdžiai nežinojo, ko griebtis. Kadangi lietuvių svajonė visada buvo iškelti trispalvę Gedimino pilies bokšte, tai, žinoma, 1940 m. vasarą ją reikėjo pakeisti sovietine vėliava. O ką daryti toliau?
Kitas natūralus sovietų poreikis buvo paminklai Leninui ir Stalinui, kurie toli gražu ne iš karto rado sau vietą. Pirmasis laikinas paminklas Leninui ir Stalinui 1940 m. buvo pastatytas Rotušės aikštėje. Jis, tiesa, sugriuvo nesulaukęs net Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Pirmasis laikinas paminklas Leninui ir Stalinui 1940 m. buvo pastatytas Rotušės aikštėje. Jis, tiesa, sugriuvo nesulaukęs net Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Kompensuoti šią netektį susiruošta tik 1950 m., rengiantis Lietuvos užėmimo dešimtųjų metinių minėjimui. Bet tuomet paminklas Stalinui netikėtai atsirado geležinkelio stoties aikštėje.
Kai kurie tyrinėtojai šį įvykį aiškina tuo, kad anuomet stotis buvo visuomeniškai daug svarbesnė vieta, savotiški miesto vartai. Vis dėlto neatmestina ir versija, kad paminklo statytojai tiesiog paskubomis ieškojo bent kiek tinkamesnės vietos ir rado šią.
Tik 1952 m. dabartinėje Lukiškių aikštėje iškilo tikrasis sovietinio Vilniaus simbolis – Lenino paminklas. Būtent šią datą, matyt, reikėtų laikyti nuoseklios komunizmo statybos mieste pradžia.
Laikotarpį iki 1952 m. išsamiai jį ištyrusi Rasa Antanavičiūtė labai tiksliai apibūdino kaip „planuotų, bet neįgyvendintų ir neplanuotų, bet įgyvendintų“ projektų metą (http://www.lmaleidykla.lt/publ/1392-1002/2009/3-4/150-169.pdf). Tik vargu, ar šį chaosą nulėmė vien autorės nurodomas lėšų stygius ir per menkas aukščiausios sovietų valdžios dėmesys Vilniui.
Greičiau dešimtmečio prireikė tam, kad sovietų valdžia suvoktų, jog Vilniuje ji stato naują sostinę. Kai tai tapo akivaizdu, per kitus tris dešimtmečius (1950-1980) atsirado „naujasis Vilnius“.
Jis turėjo aiškiai išreikštą centrą Gedimino prospekte aplink Lukiškių aikštę. Taip politinė miesto ašis dar labiau pasistūmėjo, paliekant fone jau ne tik LDK senamiestį, bet ir XIX a. rusiškąjį centrą.
Jis turėjo aiškiai išreikštą centrą Gedimino prospekte aplink Lukiškių aikštę. Taip politinė miesto ašis dar labiau pasistūmėjo, paliekant fone jau ne tik LDK senamiestį, bet ir XIX a. rusiškąjį centrą.
Sovietinį Vilniaus veidą galutinai sutvirtino aštuntajame dešimtmetyje pastatyti dabartiniai Vyriausybės (LKP CK) ir Seimo (LSSR Aukščiausiosios Tarybos) rūmai. Juos papildė centre, o vėliau ir kituose rajonuose pastatyti gyvenamieji namai nomenklatūrai, vilų kvartalas Turniškėse bei tokie specifinėmis Vilniaus tradicijomis virtę akcentai kaip „Neringos“ viešbutis ir Operos ir baleto teatras.
Žvelgiant iš šiandienės nepriklausomos Lietuvos perspektyvos, sovietinė sostinių politika paliko dvi svarbias problemas. Visų pirma, Lietuvai iš naujo ir daug skausmingiau iškilo „ruso savyje“ klausimas.
Kaip XX a. pradžioje nebuvo kito Kauno, tik rusų tvirtovė, taip 1990 m. nebuvo nesovietinio Vilniaus. Trijų miestą formuojančių elementų (Lietuva, Bažnyčia, universitetas) sistemoje sovietai iš esmės pertvarkė Lietuvos dalį. Vienintelė ne XVIII a. Lietuva mieste buvo sovietinė respublika.
Kita vertus, sovietų politika pagilino ir paaštrino dar XIX-XX a. sandūroje iškilusią dviejų lietuvų dilemą. XX a. pabaigoje Kauno Lietuva vėl nebegalėjo pasitikėti Vilniumi, nes tai buvo sovietinės Lietuvos sostinė. Vilnius, iš kitos pusės, negalėjo pripažinti nepriklausomos Lietuvos sostine Kauno.
Būtent šių dviejų problemų sandūroje atsirado 1992 m. Konstitucija. Ji įtvirtino sostinę Vilniuje. Ji taip pat įkūrė kokybiškai naują Lietuvos valstybę. Tokią, kuri galėtų įsitaisyti sovietų suformuotame Vilniuje, bet kuri kartu būtų pakankamai artima Kauno Lietuvai.
Šiandien mes jau žinome, kad eksperimentas pavyko. 1992 m. Lietuva veikia. Sunkiau pasakyti, kaip ji atrodo.
