Valstybės, kurios išsprendžia teritorinius ginčus, gali laikyti savo santykius iš esmės sureguliuotais ir taikiais. Gal mums ir ne visada taip atrodo, bet Lietuva ir Lenkija yra puikus pavyzdys, kad politikoje kultūriniai nesutarimai neturi galios, jei už jų neslypi teritorinės pretenzijos.
Šis pavyzdys taip pat paneigia dažnai pasitaikantį visiško tarptautinės teisės reliatyvumo įspūdį. Ginčas dėl Vilniaus liudija, kad tarptautinėje teisėje taip pat būna teisingi ir neteisingi sprendimai.
Juk Lenkijos įvykdytas Vilniaus prisijungimas 1922 m., nors ir buvo tarptautinės bendruomenės paremtas, negali būti vertinamas net ir kaip tuo metu teisingas sprendimas. Šis sprendimas sukliudė Rytų Europos konsolidacijai ir artėjant Antrajam pasauliniam karui vis labiau apsunkino pačios Lenkijos padėtį.
Ginčas dėl Vilniaus liudija, kad tarptautinėje teisėje taip pat būna teisingi ir neteisingi sprendimai.
Kita vertus, 1994 m. sutartis, priešingai, viską sustatė į savo vietas. Sutarties pasirašymo metu Vilniaus priklausomybė Lietuvai atrodė savaime suprantama. Bet juk Vilnių buvo sugražinę sovietai ir vien tai XX a. pabaigoje galėjo tapti pagrindu naujam ginčui. Kodėl lietuviai be Vilniaus nenurimsta, o lenkams, priešingai, tampa neramu Vilnių įgijus?
Kad atsakytume į šį klausimą reikia grįžti į XX a. trečiąjį dešimtmetį. Tuomet, kaip pamenate, nelietuviai įveikė ir privertė iš Vilniaus pasitraukti nelenkus.
Kas buvo toliau, yra gerai žinoma. Lietuvos-Lenkijos karas, Lucjano Żeligowskio „sukilimas“, po jo – trumpa, bet daugeliui Vilniaus nelietuvių skaudžiai ir giliai įsirėžusi kova už vadinamąją Vidurio Lietuvą – savotišką Abiejų Tautų Respublikos nostalgija dvelkiančią autonomiją Lenkijos sudėtyje.
Vidurio Lietuvos projektas galutinai išryškino visišką to meto „tikrųjų vilniečių“ atotrūkį nuo juos supusio politinio pasaulio. Dar grįšime prie klausimo, kodėl tokia specifiška „Vilniaus atmosfera“ (jos švelnų dvelksmą kartais galima pajusti ir šiuolaikiniame Vilniuje) tapo įmanoma. Pradžiai pažvelkime į tai, kas vadinama lenkišku Vilniumi.
Bent miglotai suvokiant J.Pilsudskio kilmę ir pažiūras, buvo nesunku nuspėti, kaip prie Lenkijos prijungtas Vilnius bus interpretuojamas. Tai – Adomo Mickevičiaus miestas. Todėl A.Mickevičiaus įamžinimo veiksmai čia pradėti labai anksti.
Dar 1924 m. dabartinių Sporto rūmų vietoje grupės karininkų iniciatyva buvo pastatytas net 12 metrų aukščio medinis paminklo poetui maketas. Tai turėjo būti savotiškas priminimas valdžiai, kad tauta laukia tikro paminklo.
Panašiu metu pagrindinė Vilniaus gatvė pavadinta A.Mickevičiaus vardu. Simboliškas poeto sūnaus Władysławo Mickiewicziaus paskelbimas pirmuoju Stepono Batoro universiteto garbės profesoriumi, matyt, turėjo išskleisti poeto šešėlį ir virš jo paties alma mater.
Tačiau šis „Mickevičiaus miesto“ projektas akivaizdžiai žlugo. Lenkijos valdžia taip ir nesusikaupė pastatyti tikrą paminklą, maketas prastovėjo iki 1938 m., kol jį nusinešė potvynis, o A.Mickevičiaus gatvės išvaizda per visą tarpukarį beveik nepasikeitė. Ji ir toliau buvo Šv. Jurgio prospektas, tik su A.Mickevičių primenančiomis lentelėmis lenkų kalba.
Labai panašus ir buvusių Rusijos generalgubernatoriaus rūmų likimas. Naujiesiems Vilniaus šeimininkams buvo akivaizdu, kad politinį miesto centrą būtina užvaldyti. Todėl rūmai pavadinti Respublikos rūmais ir juose įsikūrė pats LŻeligowskis.
Kartu su greitkelyje į Kauną netoli Vievio išlikusiu muitinės nameliu Vilniaus įtvirtinimai mums šiandien yra tik priminimas konflikto, kurį, ačiū Dievui, užbaigėme 1994 m.
Tačiau 1922 m. žlugus Vidurio Lietuvos politinei idėjai, o 1926 m. Vilnių paskelbus Lenkijos vaivadija Respublikos rūmai neteko prasmės. Kelis kartus juose lankydamas Vilnių apsistojo J.Pilsudskis, bet apskritai pastato nepavyko niekam pritaikyti.
Simboliškiausia, žinoma, yra Vilniaus rotušės istorija. Lenkijai valdant Vilnių rotušė buvo pastatas-vaiduoklis iki pat 1936 m., kai šiek tiek per vėlai nuspręsta jį remontuoti. Simbolių kalboje tai gerokas kontrastas XIX a. rotušei-teatrui, kai tarsi negalėdamas būti tikra rotuše pastatas tarnavo bent kaip visuomenės gyvenimo centras.
Paradoksalu, bet svarbiausiu lenkišku XX a. pėdsaku Vilniuje tapo fortifikacija. Ruošiantis galimam lietuvių puolimui, o vėliau ir saugantis nuo Sovietų Sąjungos, miestą apjuosė bunkeriai, įtvirtinimai ir amunicijos sandėliai, o dabartiniame Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pastate įsikūrė Vilniaus įtvirtintos stovyklos vadovybė.
Karas dėl Vilniaus, kaip žinome, nepasikartojo, o nuo sovietų nei Lenkijai, nei Lietuvai nepavyko apsiginti. Todėl kartu su greitkelyje į Kauną netoli Vievio išlikusiu muitinės nameliu Vilniaus įtvirtinimai mums šiandien yra tik priminimas konflikto, kurį, ačiū Dievui, užbaigėme 1994 m. Konflikto, kurį Winstonas Churchillis gal ir ne be pagrindo sumenkino kalbėdamas apie „nykštukų karus“.
Šis žvilgterėjimas į lenkišką Vilnių veda prie nemaloniai banalios išvados. Lietuvos sostinė, užvaldyta Lenkijos, tapo paprasčiausiu provincijos miesteliu. Iš jo ne tik nebuvo jokios ekonominės ar kultūrinės naudos, bet dar ir teko gausiai investuoti į jo gynybą.
Savaime kylantis klausimas, kam reikėjo visos Vilniaus avantiūros, gražina prie nelietuvių ir XX a. pradžioje pajustos „Vilniaus atmosferos“. Laikas pažvelgti į visa tai be ironijos, tiesmukai pavadinant dalykus tikraisiais vardais.
Mes be reikalo piktinamės Adolfu Šapoka, kuris manė, kad LDK aukštuomenė po Liublino unijos ilgainiui sulenkėjo. A.Šapoka buvo sąžiningas istorikas ir neturėtų būti paverstas nacionalisto karikatūra. LDK didikai buvo sulenkėję – kaip kitaip tai pavadinsi?
Lemiamu momentu jie neatpažino savo tėvynės ir liko apskritai be tėvynės. Lenkija jiems taip pat nebeturėjo vietos. Jau buvo praėjęs ir A.Mickevičiaus, ir Adomo Jurgio Čartoryskio laikas.
XX a. politiką galėjo lemti tik naujosios tautos. Šia prasme LDK aukštuomenės likimas sutapo su visos Europos aristokratijos likimu. Bet nelietuvių drama buvo žiauresnė ir atnešė skaudesnes pasekmes, nes ji išsiliejo į nevykusį politinį projektą.
Juk Vilnius niekada nebuvo A.Mickevičiaus miestas. Šis miestas išaugino A.Mickevičių – tai visai kas kita. XIX a. pradžioje (kai brendo A.Mickevičius) Vilnius vis dar buvo Lietuvos centras. Padalijimai jį net savotiškai išgelbėjo nuo užmaršties, kuri buvo pradėjusi grėsti vis labiau centralizuojantis Abiejų Tautų Respublikai.
XIX a. teko stoti į kovą už jau tik įsivaizduojamą valstybę, kuri vis dar buvo dvinarė. Taip Vilnius iš naujo prisimintas kaip Varšuvos brolis. Šis Vilniaus blykstelėjimas, nutikęs A.J.Čartoryskio epochoje, sukūrė „Vilniaus atmosferos“ įspūdį ir tapo neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu nelietuvių politiniam romantizmui.
Romantizmas ne tik apkurtina, bet ir apakina. Taip ir LDK aukštuomenė tapo akla epochų kaitai.
Romantizmas ne tik apkurtina, bet ir apakina. Taip ir LDK aukštuomenė tapo akla epochų kaitai. Net J.Pilsudskis, neblogai perpratęs naująją Lenkiją, nesugebėjo įžvelgti tų pačių pokyčių Lietuvoje. Jis apskritai nepastebėjo Lietuvos ir tai buvo jo didžioji klaida.
Už aklumą politika baudžia, aklieji visko netenka. Todėl galiausiai iš nelietuvių buvo atimtas ir Vilnius. Tai padarė pati Lenkija ir J.Pilsudskiui nepavyko apsaugoti nuo provincialumo savo jaunystės sentimentais apipinto miesto.
Neįmanoma pasakyti, ar Lenkija būtų siekusi Vilniaus, jei LDK aukštuomenė nebūtų padalinusi Lietuvos į „tikrąją“ ir „Kauno Lietuvą“. Mes tiesiog žinome, kad nelietuvių politinis mąstymas turėjo lemiamos įtakos nelaimingai XX a. pradžios Vilniaus istorijai. Tai turi būti aiškiai pasakyta jau vien tam, kad atsispirtume šiuolaikinėms pagundoms mintyse dalyti Lietuvą.
Šios istorijos pabaiga sugražina į pradžią. Vilnių sukūrė trys jėgos: LDK (taigi, Lietuva), katalikybė ir universitetas. Dar turėsime progos pasvarstyti, kodėl neįmanomas ateistinis Vilnius. Tuo tarpu XX a. pradžios istorija mums liudija, kad Vilnius turi prasmę tik Lietuvoje.
