Tačiau nepajėgiant susigrąžinti valstybės, tapatybė negalėjo išgyventi tautos sampratą keitusio XIX amžiaus. Todėl po 1863-1864 m. sukilimo lietuviai ir lenkai atsiskyrė. Šis pasidalijimas vyko visai kitomis sąlygomis nei LDK ir Lenkijos Karalystės sąjunga XVI amžiuje, todėl negalėjo būti net kalbama apie kokį nors istorinį-politinį jungties ir skirties adekvatumą.
XIX a. lietuviai ir lenkai galėjo išsiskirti tik vieni kitus paneigdami, tapdami nelenkais ir nelietuviais. Tai kėlė didelę įtampą, kuriai neįveikiamas bendros praeities kontekstas suteikė komiškų atspalvių.
XIX a. lietuviai ir lenkai galėjo išsiskirti tik vieni kitus paneigdami, tapdami nelenkais ir nelietuviais. Tai kėlė didelę įtampą, kuriai neįveikiamas bendros praeities kontekstas suteikė komiškų atspalvių.
Šios tragikomiškos dramos simboliu tapo kova dėl A.Mickevičiaus ir jį primenančio Vilniaus. Vaikštant po Vilnių vienas po kito iškyla spalvingi nelenkų ir nelietuvių grumtynių niuansai.
Tas Vilnius, kurį dar XX a. pabaigoje mėgdavo prisiminti senieji vilniečiai, dabar geriau žinomas kaip Romaino Gary Vilnius, tas, kuris nuo pat sovietų okupacijos garsėja „senoviškais“ butais ir aukštomis lubomis, tas Vilnius, kurio dvelksmą galima pajusti Čiurlionio ar Šaltinių gatvėje – visas tas Vilnius atsirado tik XIX-XX a. sandūroje.
Miesto plėtra būtent tais dešimtmečiais dažnai aiškinama kaip šiek tiek pavėlavusios pramonės revoliucijos Rusijos imperijoje padarinys. Vilnių neva atgaivino suintensyvėjusi gamyba, prekyba ir bankinė veikla. Tačiau toks pasakojimas be pagrindo nuasmenina ir „procesais“ paverčia šiaip jau labai asmeniškus įvykius.
Ankstyvaisiais kapitalistais ir bankininkais iš tikrųjų tapo buvusios LDK didikai ir bajorai. Tai buvo logiška, nes būtent šie žmonės turėjo realų kapitalą, kurį galėjo naujoviškai investuoti. Vilniuje jie įkūrė pankankamai savarankišką ekonominės, kultūrinės ir politinės veiklos centrą – Vilniaus žemės banką.
Aktyviausiais ir įtakingiausiais Žemės banko steigėjais buvo grafai Nikolajus Zubovas ir Adomas Pliateris. Šio banko istoriją yra išsamiai ir įdomiai papasakojęs Vladas Terleckas.
Žemės bankas teikė paskolas užstatant nekilnojamąjį turtą, taip netiesiogiai darydamas įtaką dvarų plėtrai ir miestų statyboms. Tačiau jis taip pat tapo ir priežastimi, dėl kurios stambūs dvarininkai vis daugiau laiko praleisdavo Vilniuje. Aukštuomenė savotiškai sugrįžo į senąją sostinę, apie tai liudija XIX a. pabaigoje dabartiniame Gedimino prospekte, Žygimantų, Tilto ir Kosciuškos gatvėse pastatytos naujos rezidencijos.
Aukštuomenė savotiškai sugrįžo į senąją sostinę, apie tai liudija XIX a. pabaigoje dabartiniame Gedimino prospekte, Žygimantų, Tilto ir Kosciuškos gatvėse pastatytos naujos rezidencijos.
1884 m. Žemės banko valdybos nariu tapo palyginti jaunas bajoras, teisininkas ir ekonomistas Juozapas Montvila. Nelabai perdedant galima sakyti, kad jis ir pastatė didžiąją dalį mus taip žavinčio moderniojo Vilniaus, kurį išsamiai aprašė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.
Vadovaujant J.Montvilai 1889-1891 m. buvo pastatyti nauji Žemės banko rūmai dabartiniame Gedimino prospekte, kur šiuo metu įsikūręs Lietuvos bankas. Kiek vėliau rūmai papildyti priestatu, į kurį įsikėlė J.Montvilos remta „Liutnios“ muzikinė draugija. Gretimame pastate (dabar – Gedimino pr. 4) nuo 1893 m. veikė kitas J.Montvilos „projektas“ – Vilniaus amatininkų mugė.
Pagrindinėje gatvėje įsikūrė ir pats J.Montvila. Jo buvusi rezidencija šiuo metu priklauso Susisiekimo ministerijai (Gedimino pr. 17).
J.Montvila globojo populiarius to meto architektus Vaclovą Michnevičių, Vladislovą Stipulkovskį ir Augustą Kleiną. Ši kompanija pastatė vaikų prieglaudų, privačių namų ir ne vieną viešąjį pastatą, tarp kurių verta paminėti turgaus halę Pylimo gatvėje ir Vilniaus pasididžiavimą – elektrinę, kurioje dabar įrengtas Energetikos muziejus.
Bet labiausiai J.Montvilą išgarsino jo įkurta Vilniaus butų įrengimo draugija ir gyvenamųjų namų kolonijos. Geriausiai žinomos Rasų ir Lukiškių kolonijos.
Bet labiausiai J.Montvilą išgarsino jo įkurta Vilniaus butų įrengimo draugija ir gyvenamųjų namų kolonijos. Geriausiai žinomos Rasų ir Lukiškių kolonijos, bet esama ir dar trijų: Šnipiškėse (prie dabartinių Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių), prie Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių ir plote tarp Basanavičiaus, Jovaro ir Čiurlionio gatvių.
Už šiuos ir kitus nuopelnus dėkingi vilniečiai pastatė J.Montvilai paminklą, kuris ir dabar stovi (tiksliau, sėdi) Trakų gatvės skvere prie Pranciškonų vienuolyno.
Tačiau visa tai buvo nelietuvių statybos Vilniuje. Gal dar teisingiau būtų sakyti – nelietuvisų, prisimenant vieno to meto bajoro pareiškimą, kad lietuviai – tai Jogaila, Chodkevičius, Mickevičius, Pilsudskis ir jis pats, o tie naujieji – lietuvisai.
Tie naujieji lietuviai, lietuvisai, žodžiu – nelenkai Žemės banko tvarkomo Vilniaus fone tikrai atrodė kaip išsišokėliai.
J.Montvilai turbūt labiausiai tinka priešpastatyti Petrą Vileišį. Užsidirbęs Rusijoje daug pinigų P.Vileišis 1890 m. grįžo į nelietuvių Vilnių ir ryžtingai ėmėsi jį lietuvisinti.
Pirmiausia jis pastatė geležies fabriką dabartinėje Panerių gatvėje. Statyboms ir pačiai bendrovei vadovauti P.Vileišis pakvietė nelenkus, įdarbino irgi daugiausia tokius ir savo darbininkus Šv. Mišių varydavo tik į naujalietuvišką Šv.Mikalojaus bažnyčią.
Statyboms ir pačiai bendrovei vadovauti P.Vileišis pakvietė nelenkus, įdarbino irgi daugiausia tokius ir savo darbininkus Šv. Mišių varydavo tik į naujalietuvišką Šv.Mikalojaus bažnyčią.
Paskui jis pradėjo plėtoti kultūrpolitinę veiklą. Išsinuomojęs patalpas Vilniaus gatvėje įkūrė spaustuvę ir pradėjo leisti laikraštį „Vilniaus žinios“, tuometėje Miesto salėje (dabar – Nacionalinė filharmonija) atidarė knygyną. Taip P.Vileišis tapo vienu iš svarbiausių nelenkų sąjūdžio Vilniuje išlaikytojų. Pasakojama, kad būtent jis prikalbino Vilniuje apsigyventi ir patį tautos patriarchą Joną Basanavičių.
Visą šią veiklą vainikavo P.Vileišio rūmų statyba. Neobarokinis ansamblis Antakalnio pradžioje (šiandien – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) atsirado 1904-1906 m.
Čia P.Vileišis ne tik apsigyveno, bet ir įkūrė tikrą nelenkų štabą – čia atsikėlė spaustuvė ir laikraščio redakcija, buvo organizuojami visokie naujalietuviški renginiai.
Vos žvilgterėjus į P.Vileišio rūmus tampa akivaizdu, kad jie buvo statyti siekiant prilygti. Naujasis lietuvis pasisamdė madingą nelietuvių architektą A.Kleiną ir užsakė rezidenciją, labiau primenančią XIX a. pabaigos didikų namus nei pačių P.Vileišio rūmų statybos metu populiarėjusias kuklesnes vilas.
Tuo P.Vileišis, žinoma, tik patvirtino nelietuvių įspūdį, kad yra snobas ir nuvorišas. Kaip ir visi tie lietuvisai – praturtėję baudžiauninkai.
Taip žvelgiant į XIX-XX a. sandūros Vilnių nesunku suprasti, kodėl bent pirmasis nelietuvių ir nelenkų kovos raundas baigėsi pastarųjų pralaimėjimu. Jau 1919 m. pradžioje Lietuvos vyriausybė buvo priversta atsitraukti į Kauną.
Nelietuvių Vilnius negalėjo priimti Vasario 16-osios ir Lietuvos Tarybos, apie kurią jau gerokai vėliau su neslepiamu pasidygėjimu atsiliepė vieno iš Žemės banko vadovų Aleksandro Meištavičiaus sūnus Walerianas Meysztowiczius.
Pabrėžtinai rašydamas „Taryba“ kabutėse jis įvertino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kaip vokiečių projektą. Ir užbaigė: „Prezidentu tapo Smetona, buvęs Žemės banko valdininkas“.
Pabrėžtinai rašydamas „Taryba“ kabutėse jis įvertino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kaip vokiečių projektą. Ir užbaigė: „Prezidentu tapo Smetona, buvęs Žemės banko valdininkas“
Suprask, užantyje sušildyta gyvatė. Apmaudas nėra nepagrįstas – tarp aktyvių nelenkų buvo nemažai Žemės banko tarnautojų. Vis dėlto ši W.Meysztovicziaus tezė puikiai iliustruoja lemtingą ne tik Vilniaus nelietuvių, bet ir XX a. pradžios Lenkijos klaidą.
Jie nesuprato politikos paslapties ir nepastebėjo, kad nuvorišiškuose P.Vileišio rūmuose slypi didesnė galia nei visose J.Montvilos kolonijose kartu sudėjus.
Jie nesuprato ir Vilniaus prigimties, nors laikė save svarbiausiais vilniečiais. Jų puikybė buvo paskutinius žingsnius žengiančių dinozaurų puikybė – dažnai pasikartojantis istorijos reiškinys.
Todėl nelietuvių Vilniuje laimėtas mūšis buvo tik pralaimėto karo pradžia ir prie šio klausimo dar reikės grįžti. Bet kol kas tenka kartu su nelenkais keltis į Kauną, kur klostėsi dar aiškiau Lietuvos esmę atskleidžianti politinė-architektūrinė drama.
