Todėl neturėtume daryti skubotų išvadų, sentimentaliai apraudoti tikrus ar tariamus susidorojimus ir pasakoti apie ko nors, ypač demokratijos, pabaigą Turkijoje. Bijau, kad kol kas pamatėme tik visa ko pradžią.
Užuot jausmingai plaukioję visuomet šiurpinančių prievartos detalių paviršiumi, turėtume racionaliai pažvelgti į jau šiandien ryškius bendruosius ligos požymius. Į tuos gelminius, sakykime, seismologinius rodiklius, kuriems kautynių sukeltos dulkės nedaro įtakos.
Pirmiausia turėtume pastebėti, kad šis perversmas visai neturkiškas. Tai, kas įvyko, niekaip nedera su tuo, ką žinome apie Turkijos istoriją ir politiką.
Pastarosiomis dienomis daug kartų pakartota, kad iki šiol Turkijoje yra įvykę keturi kariniai perversmai. Toks apibendrinimas neleidžia pastebėti kai kurių svarbių detalių.
Du iš tų keturių (1971 m. ir 1997 m.) buvo ne tikri perversmai, o vadinamieji „kariuomenės memorandumai“. Šiais atvejais kariuomenės vadas tik pagrasino perversmu tokiu būdu priversdamas vyriausybę atsistatydinti ir pakeisti politiką.
Turkijos kariuomenė įgijo ir ilgus metus išlaikė savarankišką politinę galią. Ji visai ne simboline prasme vadinama valstybės garantu.
Tris perversmus iš keturių (1971 m., 1980 m. ir 1997 m.) inicijavo būtent kariuomenės vadas. Kitaip tariant, veiksmai vykdyti visos kariuomenės vardu. Tik patį pirmąjį 1960 m. perversmą pradėjo savarankiška grupė jaunesnės kartos karininkų. Tačiau jiems niekas nepasipriešino, o tyliai prieštaravę generolai galiausiai atsistatydino.
Čia pasiekiame patį svarbiausią tipiško turkiško karinio perversmo bruožą – tai vieningas kariuomenės politinis veiksmas. Galima būtų ilgai svarstyti, kaip istoriškai ir politiškai susiformavo tokia kariuomenės praktika. Tačiau mums šiuo atveju svarbesnės jos pasekmės.
Pirma, dėl kariuomenės vienybės visi turkiški perversmai apsiėjo be kraujo praliejimo. Būta egzekucijų po perversmo, bet ne kautynių jo metu. Beje, kaip tik dėl to Turkijoje iki šiol nebuvo nė vieno nepavykusio perversmo.
Dar daugiau, kadangi perversmai vyko didelės politinės įtampos, terorizmo siautėjimo ar ekonominės krizės laikotarpiais, jie visuomenės būdavo priimami su palengvėjimu. 1980 m. perversmo liudininkai pasakoja, kad žmonės gatvėje plojo kariams ir klausinėjo, kur šie buvo anksčiau.
Kita vertus, kariuomenės vienybė perversmo metu neleisdavo suabejoti politinių partijų skirtumus peržengiančios valstybės stabilumu. Tai buvo svarbu tarptautiniams santykiams, ypač su NATO partneriais. Net Šaltojo karo įkarštyje vakariečiai galėjo būti ramūs, kad turkų tarpusavio santykiai neperžengs Turkijos ribų ir nedarys įtakos kariniam bendradarbiavimui.
Būtent toks veikimas pelnė tą išskirtinę visuomenės pagarbą Turkijos kariuomenei, kurią europiečiams ne visuomet lengva suprasti. Tai net daugiau nei pagarba – Turkijos kariuomenė įgijo ir ilgus metus išlaikė savarankišką politinę galią. Ji visai ne simboline prasme vadinama valstybės garantu.
Bet praėjusį savaitgalį mes visi stebėjome visai ne tai. Turkijoje ne tik aidėjo šūviai, bet ir buvo mėtomos bombos. Vyko kautynės, linčo teismai, žuvo kariai ir civiliai. „Facebook“ draugai labai tiksliai pranešė tiesiai iš Stambulo: „Per naktį iš Europos patekome į Artimuosius Rytus“.
Turime aiškiai suprasti: neramumai patys savaime nėra didžiausia problema. Šiuo požiūriu Turkija visada buvo „Artimuosiuose Rytuose“. XX a. antroje pusėje vykusios komunistų ir nacionalistų, turkų, kurdų ir armėnų ir kitokios vidinės kovos žiaurumu dažnai pranoko praėjusio savaitgalio įvykius.
Tačiau šį kartą piliečių pasidalijimas pasiekė kariuomenę, kuri iki šiol atrodė kaip nesuskaldomas monolitas. Tai pastebėję apžvalgininkai linkę sieti kariuomenės krizę su dabartinio prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pastangomis „išvalyti“ karininkų korpusą ir jį užvaldyti.
Bet ir čia neturėtume skubėti su išvadomis. Giliau pakrapščius gali paaiškėti, kad Turkijos kariuomenės reformoms įtaką darė ne tik Erdogano valdžios troškimas, bet ir ES spaudimas turkams priimti europietišką maksimą: kariai privalo paklusti civilinei valdžiai.
Šiuo metu mes dar tiksliai nežinome, ar Turkijoje neprasidėjo pilietinis karas. Turbūt nereikia nė sakyti, kaip tai pavojinga Vakarams ir ypač NATO.
Per kovos dulkes neįžvelgdami viso paveikslo verčiau dar kartą tiksliai suformuluokime tai, kas akivaizdu. Turkijos kariai jau šaudė vieni į kitus. Civiliai jiems neplojo, bet nuginklavo ir nužudė. Štai koks jau dabar yra vidinės kovos mastas.
Ta kova, matyt, nėra vien tik Erdogano kova su jo priešais. Turkiją pastaruoju metu slegia daugybė vienas kitą papildančių, vienas kitam prieštaraujančių ir kitaip persipinančių iššūkių. Sirijos pilietinis karas, pabėgėliai, „Islamo valstybė“, nesibaigianti kova su PKK, sudėtingi santykiai su Izraeliu, ES, JAV ir Rusija – ir tai dar ne viskas.
Papildę tradicines istorines vidaus įtampas šie iššūkiai privedė Turkiją prie to, ką senovės graikai vadino „stasis“ – atviros fizinės piliečių tarpusavio kovos. Kitaip tariant, šiuo metu mes dar tiksliai nežinome, ar Turkijoje neprasidėjo pilietinis karas.
Turbūt nereikia nė sakyti, kaip tai pavojinga Vakarams ir ypač NATO. Vien įsivaizdavus milžinišką Turkijos kariuomenę pilietiniame kare krečia šiurpas. Be kitų dalykų tai radikaliai pakeistų jėgų pusiausvyrą Juodosios jūros regione ir sutrukdytų vystyti NATO gynybą nuo Rusijos. Taigi, visa tai labai pavojinga ir konkrečiai Lietuvai, kuri jau seniai turėjo tapti artimesne Turkijos drauge.
Žinoma, pilietinio susipriešinimo atveju išorės draugai nedaug tegali padėti. Tačiau turėtume aktyviau formuluoti tvirtą ir aiškią savo ir visų Vakarų sąjungininkų poziciją.
Natūrali, intuityvi ir klasikinė Vakarų valstybių lyderių parama teisėtai Turkijos vyriausybei buvo teisingas žingsnis. Tačiau jis turėtų būti pratęstas ir papildytas mandagiai rekomenduojant nekeisti konstitucijos.
Vienintelis būdas kontroliuoti pilietinę nesantaiką – sutarti dėl to, kokiais būdais leistina nesutarti. Bandymas keisti pamatinius valstybės sąrangos principus krizės metu visada gali būti įvertintas kaip mėginimas represuoti priešininkus pasinaudojant momentine persvara. Jau vien dėl to tokios iniciatyvos turėtų būti atidėtos.
Kita vertus, turėtume iš naujo apmąstyti savo karinius ir politinius ryšius su Turkija bei reikiamą balansą tarp abiejų rūšių santykių. Nebijokime pripažinti: kaip tik dėl savo išskirtinumo Turkijos kariuomenė yra viena iš svarbiausių ir patikimiausių NATO partnerių. Gali būti, kad tai svarbiau už mūsų paviršutiniškas politines teorijas.
Kad ir ką sakytume ar darytume, turime suvokti, kad mūsų nuomonė turkams nėra nesvarbi. Priešingai, ji gali būti lemiama.
Ilgalaikėje perspektyvoje Turkija vis dar sprendžia didingą politinį klausimą: ar gali musulmonai taikiai gyventi sekuliarioje valstybėje? Sekuliarios valstybės modelį pasauliui pajėgėme duoti tik mes – europiečiai. Todėl esame pavyzdys įvairių pažiūrų turkams.
Pasirinkimą „Europa arba Artimieji Rytai“ Turkijoje suvokia ne tik vadinamieji kemalistai. Nemaža dalis Erdogano šalininkų mano, kad jis asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip religingas musulmonas gali gyventi europietišką gyvenimą.
Esą nedarydamas kompromisų su sąžine Erdoganas pajėgė teisėtais būdais rasti savo vietą ne itin religijai palankioje Turkijos politikoje. Net jei tai tiesa, prezidentui dar teks įrodyti, kad šis asmeninis pavyzdys turi platesnę politinę prasmę.
Jei tai pavyks, musulmonas Erdoganas gali tikėtis prilygti ateistui Atatiurkui. Nes tai, ką šiandien išgyvena Turkija, ko gero, yra nepatirta būtent nuo tų – Osmanų imperijos žlugimo laikų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl tūkstančiai turkų išėjo į gatves ginti Recepo Tayyipo Erdogano?
