D.Bradausko apskųsto ir šiuo metu teismų nagrinėjamo atleidimo pagrindu tapo Specialiųjų tyrimų tarnybos informacija. Tos informacijos žinome nedaug, bet bendram įspūdžiui susidaryti pakanka.
Nustatyta, kad D.Bradauskas keletą kartų susitiko su vienu iš koncerno „MG Baltic“ vadovų – garsiuoju Raimondu Kurlianskiu. Susitikimų metu jie „aptarinėjo mokesčių vengimo schemas ir kitus su mokestiniais patikrinimais susijusius klausimus“.
Be viso to, kalbėta ir apie dovanas, politinę paramą bei panašius dalykus. Žodžiu, yla išlindo iš maišo – sunku tai pavadinti kaip nors kitaip. Ypač liberalų skandalo kontekste.
Net ir nepatyrusios akys mato, kad liberalų ir D.Bradausko bylos yra susijusios ne vien laiko, bet ir turinio sąsajomis. Tas pats „MG Baltic“, tas pats R.Kurlianskis, ta pati STT.
Greičiausiai stebime to paties slapto tyrimo rezultatus, kurie viešumoje skyla į keletą baudžiamųjų ir administracinių bylų. To slapto tyrimo prielaidas, priežastis ir mastą mes dar tik pradedame nagrinėti, suvokti ir įsisąmoninti.
Kol kas apsiribokime tokiu apibendrinimu: svarbiausia ne liberalų partijos ar D.Bradausko problemos, o koncerno „MG Baltic“ pasirinkta verslo strategija. Šios strategijos analizė gali padėti atskleisti verslininkų išnaudotas valstybės silpnybes tiek politinėje, tiek ir administracinėje sferoje.
Jei reikiamu žvilgsniu pažvelgsime į visą šią istoriją, galime išmokti daugelį pamokų. Šiuo konkrečiu atveju – pamoką apie mokesčius ir jų tikrąją reikšmę.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad D.Bradauskas nėra pirmasis VMI vadovas, kuris galimai buvo su kuo nors susijęs.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad D.Bradauskas nėra pirmasis VMI vadovas, kuris galimai buvo su kuo nors susijęs. Išmanantys žmonės jau visą dešimtmetį šnabždasi, kad D.Bradausko pirmtaką Modestą Kaseliauską poste beveik devynerius metus galėjo išlaikyti tik didžiųjų mokesčių mokėtojų parama.
Kad šie šnabždesiai galbūt turi rimtesnį pagrindą, patvirtina ir 2014 m. Prezidentės metinis pranešimas. Prezidentė taip įvertino tuo metu dar M.Kaseliausko vadovautos tarnybos darbą: „Jeigu ir Valstybinė mokesčių inspekcija būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės iždą“.
Kad užbaigtume šio smarkiai aptrupėjusio paveikslo restauraciją, pridėkime dar vieną detalę: VMI vadovų tarnybos trukmę. Iki M.Kaseliausko paskyrimo VMI viršininkai turėdavo džiaugtis ištarnavę metus. Absoliuti rekordininkė Violeta Latvienė atidirbo savo pareigose net trejus metus – tai nė iš tolo neprilygsta M.Kaseliausko devyneriems.
Dabar jau galime šiek tiek paspėlioti. Socdemai, kurie dažniausiai laikė Finansų ministerijos vairą, mokesčių rinkimą pagrįstai vertino kaip svarbų galios šaltinį ir siekė jį kontroliuoti. Konservatoriai iki 2000 m. laikėsi vienintelio strateginio principo: progai pasitaikius viską, ką tik įmanoma, atimti iš socdemų.
Tokia įtempta politinė konkurencija pavertė VMI nuolatinio apšaudymo zona ir nulėmė dažną jos vadovų kaitą.
Tokia įtempta politinė konkurencija pavertė VMI nuolatinio apšaudymo zona ir nulėmė dažną jos vadovų kaitą. Tuomet padėtį stabilizavo sustiprėję verslininkai, kurie anksčiau už politikus suvokė savo bendrą interesą mokesčių srityje.
Mechanizmai, leidžiantys verslui manipuliuoti politinių partijų tarpusavio santykiais ir taip išlaikyti sau palankią stabilią padėtį reikiamoje institucijoje (šiuo atveju – VMI) – atskira tema. Gal dar turėsime progos juos aptarti. Čia tiesiog leiskime sau nedrąsiai spėti, kad verslininkams tai pavyko visų pirma dėl tarpusavio sutarimo.
Kad būta tam tikros vieningo verslo bendravimo su VMI tradicijos netiesiogiai patvirtina ir R.Kurlianskio pokalbiai su D.Bradausku. Viešumą pasiekusios pokalbių nuotrupos rodo, kad R.Kurlianskis kalbėjo ne tik savo koncerno, bet ir kitų didžiųjų mokesčių mokėtojų vardu – tarsi ištiso platesnio stambių verslininkų sluoksnio atstovas.
Taigi, verslininkai savo pamoką išmoko vos įžengę į XXI a. Dabar Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kaip greitai tikrąją mokesčių reikšmę supras politikai.
Lietuvos politikoje mokesčiai nepagrįstai vertinami vien kaip ekonominis ar, geriausiu atveju, finansinis klausimas. Politikai mato mokesčių sistemą kaip svarbų instrumentą, kuriuo galima veikti visuomenę: remti šeimą, skatinti verslą, koreguoti vartojimą ir pan.
Taigi, verslininkai savo pamoką išmoko vos įžengę į XXI a. Dabar Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kaip greitai tikrąją mokesčių reikšmę supras politikai.
Tuomet mokesčių sistema atrodo svarbesnė už jų surinkimą. Kaitaliojant mokesčių rūšis daroma įtaka visuomenės procesams, tuo tarpu mokesčių surinkimas – tik procentinė išraiška, kuriai svarbu neleisti nukristi žemiau tam tikros ribos. Vadovaujamasi prielaida, kad surinkti šimto procentų mokesčių vis tiek neįmanoma, o iš ko konkrečiai bus nesurinkta – antrareikšmis klausimas.
Tačiau toks mąstymas ignoruoja politinį mokesčių problemos aspektą. Mokesčių rinkimas visais laikais buvo pirmiausia politinis veiksmas. Kadangi niekas nenori mokesčių mokėti, šis veiksmas labai konkrečiai išreiškia politinę galią. Mokesčių surinkimas yra tikrasis valdžios pasiskirstymo valstybėje, taigi – politinės santvarkos rodiklis.
Pavyzdžiui, aristokratinėse valstybėse (dauguma Europos valstybių tokios buvo Viduramžiais) didikai dažnai ne tik patys nemokėjo mokesčių, bet ir turėjo teisę juos rinkti iš jų valdžiai paklūstančių kaimų ir miestų. Dėl to karaliaus valdžia buvo nominali ir kalbėti apie monarchiją tokiu atveju galima tik su išlygomis.
Monarchai tapo tikrais valdovais tik tada, kai tapo svarbiausiais mokesčių rinkėjais. Dar iki Prancūzijos revoliucijos absoliutinės monarchijos padėjo pamatus šiuolaikinei biurokratijai – visų pirma siekdamos efektyviai administruoti mokesčius.
Demokratijoje visi gyventojai turi vienoda tvarka mokėti mokesčius. Todėl demokratinei valstybei ypač svarbi mokesčių surinkimo ir nesurinkimo struktūra. Tiek surinkimas, tiek nesurinkimas turi būti tolygus visuose visuomenės sluoksniuose.
Jei mokesčiai renkami labai prastai, bet tolygiai – valstybėje niekas nebeturi valdžios, demokratija artėja prie anarchijos. Bet jei, net ir efektyviai renkant mokesčius, iškreipiama jų surinkimo-nesurinkimo struktūra, tai kažkuris visuomenės sluoksnis slapta įgyja didesnę valdžią.
Demokratinei valstybei ypač svarbi mokesčių surinkimo ir nesurinkimo struktūra. Tiek surinkimas, tiek nesurinkimas turi būti tolygus visuose visuomenės sluoksniuose.
Kai mokesčių surinkimo-nesurinkimo struktūrą savo naudai pajėgia įtakoti stambūs verslininkai, akivaizdu, kad krypstame į oligarchiją. Būtų perdėta sakyti, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įsigalėjo oligarchija. Tačiau tam tikras demokratijos nuokrypis šia linkme, ko gero, įvyko ir jau beveik neabejotinai būta pastangų būtent taip Lietuvos politiką pakreipti.
Taigi, stebime giluminę problemą. Ji savaime neišnyks pakeitus VMI vadovą, išsprendus liberalų bylą ar net visas su „MG Baltic“ susijusias bylas. Jei norime iš tikrųjų būti išmokę politinę pamoką, turime sukurti tokią VMI, kuri užtikrintų demokratijai ypač svarbų teisingumą renkant mokesčius.
Yra tik vienas veiksmingas būdas, kaip demokratinė valstybė gali atremti oligarchijos grėsmę. Reikia stiprinti natūraliai oligarchijai priešingus aristokratinius polinkius valstybės tarnyboje. Mokesčių inspektoriai turi pajusti savo išskirtinumą – jie ypatingi žmonės, tiesiogine to žodžio prasme laikantys savo rankose valstybės galią.
Tai turi būti apčiuopiama ir juntama – per asmeninę galią ir asmeninę naudą, per skatinamą savarankiškumą ir sveiką avantiūrizmą tarnyboje. Mums reikalingi veržlūs ir agresyvūs mokesčių inspektoriai, kurių neturėtume baimintis.
Dauguma iš mūsų nebegalime būti verčiami mokėti mokesčius griežčiau nei esame dabar. Tik tam tikrą mūsų mažumą dar galima ir todėl reikia spustelėti. Kaip konkrečiai tai padaryti – jau visai kita tema.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kokia galėtų būti Lietuvos gynybos politika? Trys konkretūs pavyzdžiai
