Tačiau kadangi pratybose Rusijos kariai, be kita ko, praktikavosi patys rengti ir atremti didžiulius oro antskrydžius, ukrainietiškas šių treniruočių paaiškinimas tampa mažiau įtikinamas (Ukraina neturi gerai parengtų oro pajėgų, Rusija jos oro erdvėje dominavo, dominuoja ir dominuos be vargo). Tikriausiai pratybos buvo nukreiptos prieš Turkiją.
Vakarų pasaulio ekspertai šiai diskusijai skiria nemažai dėmesio, nes visa tai susiję su dviem JAV ir ypač Europai labai aktualiais konfliktais – Ukrainoje ir Sirijoje. Tik Lietuvoje nei politikai, nei ekspertai, nei apskritai elitas Turkijos reikalais nesidomi.
Turkija mums ir toliau išlieka keista tolima šalimi, panašia į Egiptą. Jos politika, kultūra ir istorija – tik priedas prie kurortų, kuriuose „viskas įskaičiuota“. Jolitos Koruklu dėka mes jau žymiai geriau pažįstame nuostabią Turkijos virtuvę. Bet tai ir viskas.
Drįstu teigti, kad Turkijos nepažinimas yra svarbi politinė klaida, kurią Lietuva tęsia jau ne mažiau kaip dešimt metų. Prieš dešimtmetį buvo galima intuityviai nujausti, kad Turkijos reikšmė augs.
Šiandien Turkijos reikšmė jau akivaizdi. Ne abstrakti „reikšmė pasaulyje“, o labai konkreti reikšmė Europai ir Lietuvai.
Dėl to Rusija ir konkrečiai mums labai gerai pažįstamas Aleksandras Duginas visaip siekė palenkti į savo pusę Turkijos elitą, ypač sekuliarią, antiislamišką (tuo pačiu ir labiausiai vakarietišką) jo dalį. Lietuva tuo metu, žinoma, nieko nedarė, tik džiaugėsi „viskas įskaičiuota“ kelionių paketais.
Netrukus mes pamatysime, kiek vaisingos buvo A.Dugino ir kitų rusų politikų intrigos. Šiuo požiūriu turėtume džiaugtis dėl paaštrėjusių Turkijos ir Rusijos santykių. Sušvelnėję jų santykiai mums keltų žymiai didesnį pavojų.
Tiek to. Politinė intuicija yra talentas ir dovana. Kartais jos pritrūksta ir nieko nepadarysi. Bet šiandien Turkijos reikšmė jau akivaizdi. Ne abstrakti „reikšmė pasaulyje“, o labai konkreti reikšmė Europai ir Lietuvai.
Turkijos reikšmę lemia dvi aplinkybės. Pradėkime nuo mažiau akivaizdžios, bet ilgalaikėje perspektyvoje gal net svarbesnės. Turkija yra sekuliari musulmonų valstybė.
Iš esmės tai nelogiška ir net neturėtų egzistuoti. Kitaip nei krikščionybė, islamas nepripažįsta politikos ir religijos atskyrimo, todėl musulmonai negali gyventi sekuliarioje valstybėje. Turkija paneigia politikos mokslą – gal dėl to Lietuvos politologai jos ir vengia?
Kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Osmanų imperija, tikras Rytų politikos genijus Mustafa Kemalis (Atatiurkas) pradėjo sunkiai suvokiamo masto eksperimentą. Jis beveik visiškai pašalino islamą iš valstybės politikos ir susaistė Turkiją glaudžiais ryšiais su Vakarų valstybėmis. Šios sąjungos viršūnė – Turkijos narystė NATO pasiekta jau po Atatiurko mirties.
Tokia Turkija išsaugojo savo neįprastą pavidalą per visą Šaltąjį karą, nes jai nuolat grėsė būti užpultai Sovietų Sąjungos. Tam pavojui išnykus vidinė islamo ir antiislamo kova Turkijoje atsinaujino. Jau daugiau kaip dešimtmetį trunkanti „nuosaikaus islamo“ partijos AKP valdžia kartais vertinama kaip turkiško islamo reabilitacija ir renesansas.
Bet iš tikrųjų Turkijos burtas dar nėra mestas. Priešingai – kaip tik dabar aiškėja, kiek gilios ir patvarios iš tikrųjų buvo Atatiurko reformos.
Vakarietiška Turkija dar gali pavykti. Ji tikriausiai nebus tiek sekuliari, kiek norėtų turkų ateistai. Bet, kita vertus, neįmanoma būti „šiek tiek“ islamo valstybe. Todėl Turkija arba bus islamo valstybė, arba ne.
Jeigu Atatiurko sukurtos struktūros atlaikys ir Turkija nevirs islamo valstybe, Europa ir Vakarai įgys tikrą pozityvų tikslą musulmoniškų šalių atžvilgiu. Galėsime siekti Afganistanui, Azerbaidžanui ar Irakui padėti tapti panašesniems į Turkiją.
Tai gali būti vienintelis būdas sulaikyti islamą nenaudojant ginklo. Jei visa tai iš tikrųjų įvyktų, į Turkijos narystę ES taip pat būtų galima pažvelgti iš visiškai naujos perspektyvos.
Antrasis Turkijos reikšmės Lietuvai aspektas yra akivaizdesnis ir svarbus čia ir dabar (gal net, kaip sakoma, „vakar“). Turkija yra sena ir galinga NATO valstybė, kuri rimtai susipyko su Rusija. Apie tokią valstybę nuo pat 1990 m. iki dabar Lietuva galėjo tik pasvajoti.
Bet, tiesą sakant, niekada nesvajojo. Todėl dabar niekaip negali šia išsipildžiusia, bet nesvajota svajone pasinaudoti.
Lietuviškam charakteriui būdinga laki vaizduotė, todėl esame linkę į politinį romantizmą. Mus sukrečia ir įkvepia atskiri įvykiai, daiktai ar žmonės, paskatinantys nuolat ką nors prasimanyti.
Todėl saugumo politikoje mes visą laiką blaškomės: tai pradedame kurti profesionalią kariuomenę, tai grąžiname šauktinius, tai išsigąstame „žaliųjų žmogeliukų“, tai visi užsimanome tapti tokiais pat šauniais kariais kaip izraelitai. O iš tikrųjų turėtume kasdien patys sau pakartoti: didžiausia karinė grėsmė Lietuvai yra naujas tikras karas Europoje, toks, kaip Antrasis pasaulinis karas.
Net trys Baltijos valstybės nesugebėjo susitarti dėl bendros gynybos, nekalbant apie kokią nors platesnę sąjungą. Todėl 1939 m. Stalinas visas šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros sutriuškino po vieną. Daugumą ne mūšio lauke, o Maskvoje.
Nuo šios grėsmės mus gali išgelbėti tik tvirta karinė sąjunga – NATO. O tos sąjungos viduje mums svarbiausias vadinamasis valstybių „diržas“ tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Glaudūs kariniai ir politiniai ryšiai tarp šių valstybių yra tikrasis Rusijos sulaikymo garantas.
Neseniai Gintaras Sarafinas mums visiems priminė, kad tarpukario Lietuva kariuomenei skirdavo 20-30 proc. BVP. Per Antrąjį pasaulinį karą šie pinigai mums visiškai niekuo nepadėjo. Taip atsitiko ne dėl to „neiššauto šūvio“, kurį jau taip pat spėjome paversti savo romantinės gynybos politikos pagrindu.
Tarpukario Lietuvos gynybos pinigai pražuvo nepanaudoti (tiksliau, atiteko priešui ir tik tada pražuvo) dėl daug mažiau romantiškos priežasties. Net trys Baltijos valstybės nesugebėjo susitarti dėl bendros gynybos, nekalbant apie kokią nors platesnę sąjungą.
Todėl 1939 m. Stalinas visas šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros sutriuškino po vieną. Daugumą ne mūšio lauke, o Maskvoje. Neiššaudamas nė vieno šūvio ir apskritai nepanaudodamas jokių tikrų ginklų, tik grasinimais pagrįstą diplomatiją.
Būtent šios, tikrai politinės klaidos turėtume siekti nepakartoti. O sąjungą nuo jūros iki jūros šiandien efektyviausiai galime tikėtis kurti būtent su Turkija.
Turkija – tai ne brolis, kaip Lenkija, santykiai su kuriuo kenčia nuo abipusių kompleksų. Turkija – tai ne romantiškas „nelaimės draugas“ ir globotinis, kuriuo negali pasitikėti, kaip Ukraina. Turkija – ne svajonių šalis, su kuria niekas nesieja, kaip su Izraeliu.
Ne, Turkija – visai ne visa tai. Turkija – tai sąjungininkas, kurio noromis ar nenoromis klauso visas NATO, nes žino, kad kalba antra pagal dydį aljanso kariuomenė. Turkija iš tikrųjų galinga, iš tikrųjų nerimauja dėl Rusijos grėsmės ir nejaučia Lietuvai jokių sentimentų.
Būtent tai ir svarbiausia – nieko asmeniško, tik biznis. Ne tik versle, bet ir politikoje tokie santykiai dažnai būna patys rezultatyviausi.
Kitaip tariant, politikoje, ypač saugumo politikoje, Turkija mums šiandien iš tikrųjų yra „viskas įskaičiuota“. Bet Lietuvai, matyt, tiesiog to nereikia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Europa – žmogaus žemynas