Kodėl, pavyzdžiui, niekam neužkliūna eilinį kartą sekamos pasakos apie baisų skurdą, kuris kamuoja Lietuvą? Pasak premjero Sauliaus Skvernelio, „trečdalis gyventojų gyvena skurde – žmonių, patiriančių skurdo riziką ar socialinę atskirtį, lygis Lietuvoje 2015 m. siekė 29,3 procento ir tai yra vienas iš didžiausių rodiklių tarp visų ES valstybių narių. ES vidurkis – 23,7 proc.“.
Argi kas nors pasivargins paspausti keletą kompiuterio klavišų ir susirasti grafiką, kuriuo, tikėtina, paremti šie teiginiai? Atlikite tik vieną paspaudimą – paveikslėlis čia.
Taigi, ES valstybėse skurdo riziką patiriančių žmonių skaičius svyruoja maždaug tarp 15 proc. ir maždaug 40 proc. Ekonomiškai stipriausios valstybės (Vokietija, Prancūzija ir panašios) išlaiko maždaug 20 proc. lygį. Lietuva yra, galima sakyti, savo vietoje kartu su Italija, Portugalija ir Ispanija. Estija mėgina vytis Jungtinę Karalystę ir mus šiek tiek lenkia, tačiau ne tik Latvija, bet ir Graikija už mus gyvena žymiai „skurdžiau“.
Nenormalu, kad iš savo vyriausybių nepareikalaujame aiškios, konkrečios ir nuoseklios gynybos politikos. S.Skvernelio Vyriausybė tokios politikos nevykdo.
Kitaip tariant, net ir pagal itin aukštus europietiškus standartus mes gyvename daugmaž normaliai. Jau nekalbant apie tai, kad tikrasis skurdas ES apskritai neegzistuoja, nors jo pavyzdžių neabejotinai aptiksime ten, kur jis slepiamas: Rusijoje ar Kinijoje.
Tai iš kur ta išvada, kad Lietuvoje „trečdalis gyventojų gyvena skurde“? Kodėl tai yra niekieno neginčijamas Vyriausybės prioritetas? Kas taip pasakė? Aš žinau, kas pasakė, ir nepavargsiu kartoti: taip pasakė Rolandas Paksas ir tai netiesa.
Neketinu tęsti Vyriausybės ataskaitos dekonstrukcijos, nes nenoriu išeikvoti tam visos komentaro apimties. Kas nors turi pasisakyti apie tai, ką premjeras apskritai nutylėjo: apie likusius 70 proc. Lietuvos.
Gaila sunkiai besiverčiančių žmonių, turime jiems pagal išgales padėti. Turime jiems būti supratingi: jiems tikrai nėra svarbesnių klausimų už kasdienį išgyvenimą. Bet negalime paversti jų problemų viso savo viešojo gyvenimo centru, nes taip pražudysime, ir juos, ir visus kitus.
Taigi, atidėjus į šalį nepriteklių, kas mums visiems svarbiausia? Kas pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojame apie Lietuvos padėtį, apie savo valstybę?
Tam tikra prasme mes gyvename labai laimingoje valstybėje – tokioje, kuriai skirta per daug nenutolti nuo giluminių, pirminių, egzistencinių valstybės klausimų. Nuo pat 1990 m. tikrasis mūsų „cosa nostra“, „mūsų reikalas“, „res publica“ yra gynyba.
Dėl įvairių istorinių, geografinių ir kitokių priežasčių Lietuvos gynyba yra milžiniškas iššūkis, nuolat reikalaujantis bendrų sutelktų pastangų, įtakingų sąjungininkų ir dar truputėlio sėkmės. Todėl normalu, kad mums, kaip toje rusiškoje dainoje, „pirmiausia lėktuvai, merginos palauks“.
Nenormalu, kad iš savo vyriausybių nepareikalaujame aiškios, konkrečios ir nuoseklios gynybos politikos. S.Skvernelio Vyriausybė tokios politikos nevykdo. Bet tai jau ne pirma, o kažin kelinta tokia vyriausybė.
Taigi, problema – ne politikai, o mes patys. Pažvelkime tiesai į akis: mes labai, iš tikrųjų – per smarkiai bijome savo galimų priešų. Todėl mąstome ne apie pergalę ir išgyvenimą, o vien apie garbingą žūtį.
Tai ypač išryškėjo po Ukrainos konflikto, kuris sudrebino Lietuvą iki pamatų. Nuo tada gyvename vien pasigąsdinimais ir pasidrąsinimais. Tai išgirstame atvažiuojant Rusijos tankus, tai stojame į šaulius ir skelbiame, kad be šūvio nepasiduosime.
Šis nenuoseklus svyravimas tarp pagąsdinimo ir padrąsinimo sklandžiai persikėlė į Lietuvos politiką. Vyriausybės ataskaita, kaip ir daugelis panašių ankstesnių dokumentų, suformuluota tarsi vaikiškas eilėraštukas: jau atrieda rusų tankai, pirksim vokišką patranką.
Tačiau taip nieko nepasakoma nei apie Lietuvos gynybos problemą, nei apie jos sprendimą. Ši aplinkybė nepasikeis, kol mes patys neperžengsime baimės slenksčio ir nepažvelgsime į pasaulį atviromis akimis.
Pirmiausia, turime aiškiai suvokti pačią saugumo sąvoką. Saugumas nėra tokia būklė, kurioje mums niekas negresia – to niekas žmogui negali užtikrinti, jokia vyriausybė. Saugumas yra tokia būklė, kai esame viskam pasiruošę.
Kiekvienas asmeniškai mes puikiai suvokiame, kad turime būti kiekvieną akimirką viskam pasiruošę. Kaip sakė Gilbertas Keithas Chestertonas, „gyvajam nuolat gresia mirtinas pavojus“.
Panašiai turėtume suvokti ir valstybės padėtį bei jos pasirengimą. Tik svarbu pabrėžti, kad kolektyviai mes galime pasiruošti kur kas siauresniam grėsmių spektrui nei asmeniškai. Negalime, pavyzdžiui, būti kolektyviai pasiruošę bet kada numirti, nes valstybė yra orientuota į išlikimą, ji turi pergyventi atskirus žmones.
Šiuolaikinė Lietuva gali ir turi būti pasiruošusi tik vienai grėsmei – naujam dideliam karui Europoje. Šiuo metu didžiausia tikimybė jam kilti yra susijusi su Rusijos politika.
Konkrečiai šiuolaikinė Lietuva gali ir turi būti pasiruošusi tik vienai grėsmei – naujam dideliam karui Europoje. Šiuo metu didžiausia tikimybė jam kilti yra susijusi su Rusijos politika. Visokiems kitokiems pavojams mes galime pasiruošti nebent asmeniškai.
Kai tik taip konkrečiai pamatome padėtį, iš karto išsivaduojame iš baimės gniaužtų ir galime konstruktyviai kritikuoti savo valdžią. Pavyzdžiui, jau keletą metų mums sako (taip rašoma ir Vyriausybės ataskaitoje), kad mūsų prioritetas – teritorinė gynyba.
Šis teiginys gali būti teisingas tik viena prasme – jei savo teritoriją suvokiame kaip visą NATO teritoriją. Abejoju, kad taip supranta valdžia. Valdžia tikriausiai turi galvoje atskirai paimtą Lietuvos teritoriją, o tai – blogiausias iš suvokimo variantų.
Atskirai paimta Lietuvos teritorija yra tik milžiniški Pilėnai. Tuo tarpu savižudžiai nesukūrė ir neapgynė nė vienos valstybės – tai nepavyko nei japonų kamikadzėms, nei ISIS teroristams. Net ir senovėje Lietuvą pagimdė ne Pilėnų dvasia, o Mindaugo talentas vienyti gentis bendrai kovai ir pergalei.
Mindaugas aiškiai suprato, kad būtina išplėsti teritoriją, nes lietuvių genčių teritorija neapginama. Tą patį turime suprasti ir mes, tik reikia to siekti savais, šiuolaikiniais metodais.
Karo Europoje atveju NATO teritorija turi būti nedaloma – štai kaip skamba tikrasis svarbiausias Lietuvos politikos tikslas. Jis turi mus telkti, dėl jo visi turime padaryti viską. Iš šio tikslo plaukia dvi politikos kryptys: praktinis NATO vienybės stiprinimas ir aktyvūs dvišaliai santykiai su atskiromis NATO valstybėmis.
Lietuva negali vien žodžiais siekti NATO vienybės. Tai reikia daryti darbais: siūlyti savo pajėgas kiekvieną kartą, kai kyla pavojus kuriai nors NATO valstybei (ne tik sąjungininkams Lietuva turi būti jų teritorija, bet ir atvirkščiai). Tai reiškia ne tik dalyvauti bendrose operacijose, bet ir jas inicijuoti.
Kita vertus, turime vystyti santykius su didžiausiomis ir kovingiausiomis NATO valstybėmis: ne tik JAV, bet ir Turkija, Prancūzija, Didžiąja Britanija. Jų kariai turi nuolat būti Lietuvoje, čia treniruotis, susidraugauti su mūsų kariais ir vieni be kitų negalėti gyventi.
Visa tai galima plėsti ir detalizuoti. Bet dabar svarbu ne tai. Svarbu, kad tokios sistemingos politikos pėdsakų neįmanoma aptikti Vyriausybės ataskaitoje. Ir, kaip minėjau, tai jau kažin kelintos vyriausybės trūkumas.
Todėl susitelkime ties vienu konkrečiu tikslu. Išsireikalaukime vieni iš kitų tokios Vyriausybės, kuri savo ataskaitą pradėtų, o ne užbaigtų išdėstydama aiškią, tikrovišką ir logišką gynybos politiką.
Pirmiausia lėktuvai, visa kita palauks – toks, patikėkite, yra vienintelis kelias į geresnę Lietuvą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Nusiimkime žaliuosius akinius – metas grįžti į tikrąją Lietuvą
