Žmones tiesiogiai paliečiantys politikos klausimai (ypač mokesčiai), ne visada švankūs juokai, kūno grožio problemos, horoskopai, burtai, sąmokslo teorijos, pasaulio pabaigos vizijos, gandai ir paskalos (šiais laikais pateikiami kaip naujienos iš „aukštuomenės“ gyvenimo). Ir, žinoma, seksas. Svetimas seksas, kaip žinoma, yra pats įdomiausias.
Akivaizdu – toks rinkinys viduramžiškas ir dar senesnis. Taigi visuotinis švietimas žmonijos nepakeitė. Gal tik leido jai geriau save parodyti.
Visuotinis švietimas žlugo dėl tos pat priežasties, kaip ir visi pasaulio pataisymo projektai – dėl savo paprastumo. Juk viskas atrodė taip paprasta: žmonės blogai elgiasi ir kvailioja dėl to, kad yra tamsūs. Tamsūs jie yra dėl to, kad valdovai nesirūpina jų apšviesti (piktesnė versija sakė, kad valdovams tamsumas yra parankus ir jie tyčia slepia nuo valdinių šviesą). Taigi, reikia tik „pramušti“ švietimo sistemą, pasodinti žmones prie knygų ir pasaulis taps žymiai geresnis.
Visuotinis švietimas žlugo dėl tos pat priežasties, kaip ir visi pasaulio pataisymo projektai – dėl savo paprastumo.
Būtų neteisinga, suversti visą atsakomybę Apšvietos epochai. Visuotinio švietimo idėją žmonija brandino kur kas ilgiau. Tam tikra prasme ši idėja slypi kažkur pačioje žmogaus prigimtyje (verta prisiminti, kad Adomo obuolys buvo nuo pažinimo medžio).
Apie šviesą ir turbūt ne tik apie laužo šviesą pasakoja Prometėjo mitas. Vėliau Kristus ateina kaip pasaulio šviesa ir krikščionybė ilgus amžius visai pagrįstai priešina save pagoniškai tamsai. Reformacija paskelbė, kad tikėjimas taps tikresnis ir gilesnis, jei kiekvienas galės skaityti Šv. Raštą. Tik ant šių pamatų užaugo Apšvietos epochos įsitikinimas, kad, pirma, švietimas yra visai ne religinis klausimas, o, antra, kad mokslo sklaida pakeis pasaulį.
Čia verta stabtelėti ir labai aiškiai pasakyti, kad paminėtus žmonijos gyvenimo epizodus, žinoma, sieja kažkas bendro, tačiau jie nėra lygiaverčiai. Labai svarbus klausimas, kodėl dar pačių apaštalų pradėtos katalikiškos misijos gyvos (taip pat ir pasaulietinio švietimo požiūriu) ir šiandien, o sekuliarus visuotinio švietimo projektas žlugo? Tačiau tai atskira tema.
Be to, negalima sakyti, kad visuotinio švietimo vajus nieko Vakarų pasaulyje nepakeitė. Pirmiausia šis projektas įrodė, kad daugmaž visus žmones galima išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Nors, beje, atrodo, kad ne visus galima išmokyti rašyti be klaidų.
Vien šis faktas atskleidžia ant kokio plono ledo stovime, kai tvirtiname, kad šiais laikais visi moka skaityti ir rašyti. Kaip ir tada, kai įsivaizduojame, kad be skaitymo negali būti žinių. Bet žvelgiant, taip sakant, globaliai, skaitymas ir rašymas per pastaruosius du amžius, žinoma, išplito labiau nei anksčiau ir kelias prie knygų neabejotinai atsivėrė tokiems žmonėms, kurių intelekto galimybės anksčiau būtų likusios nepanaudotos.
Tačiau visuotinis švietimas neišpildė savo kūrėjų svajonės ir nepataisė pasaulio. Ką ten, nepataisė, šiandien jau esame tiek įbauginti, kad rimtai svarstome, ar mokslas pasaulio negadina. Kiek diskusijų paskirta vien klausimams, susijusiems su atomine bomba. Ar nebūtų geriau gyventi be atominės elektrinės, jei tik nebūtų atominės bombos? Argi ne fizikai yra labiausiai atsakingi už Hirošimą ir Nagasakį? Ir taip toliau.
Atskyrę švietimą nuo religijos mes praradome nuojautą, kad mokslo šaknys ne tik karčios, bet ir demoniškos (juk tai velnias sugundė skinti rojaus obuolius nuo pažinimo medžio).
Kad vakarietiškas švietimas prarado savo misionierišką-kolonijinį gebėjimą patraukti žmones į Vakarų pasaulį, mums aiškiausiai simbolizuoja prieš teismą besirengiantis stoti pulkininko Gaddafi sūnus Saifas, kuris, kaip žinome, mokėsi Vienoje ir Londone, ir iš esmės buvo Vakarų visuomenės priimtas beveik kaip savas.
Atskyrę švietimą nuo religijos mes praradome nuojautą, kad mokslo šaknys ne tik karčios, bet ir demoniškos (juk tai velnias sugundė skinti rojaus obuolius nuo pažinimo medžio). Mes tik kažkaip neapibrėžtai jaučiame, kad visuotinis švietimas leidžia ne nekaltiems vaikams, o tikriems nusikaltėliams žaisti su šiuolaikiniais degtukais – žiniomis. Todėl nuo pat XIX a. mus persekioja profesoriaus Moriarčio – piktojo genijaus, kuris vėliau įgijo ir daugelį kitų pavidalų, šešėlis.
Na, gerai, visuotinis švietimas žlugo, o kas toliau?
Turbūt mažiausiai jo žlugimas pakeis universitetą, nors gali pakeisti universitetų skaičių. Kaip mėgsta kartoti viena mano pažįstama, sveiko proto kiekis pasaulyje yra konstanta, tik žmonių skaičius auga. Tikrieji universitetai kaip tik prie to artėja – prie suvokimo, kad jie yra konstanta nuolat kintančiame pasaulyje. Tai gali juos padaryti tik labiau elitiniais. Šiandien visokių rūšių universitetų ir diplomų skaičius tarsi vis dar auga, bet dėstytojai jau aiškiai jaučia – universtitetas neskirtas kiekvienam įstojančiam į jį.
Tikruoju kovos lauku taps mokykla. Kas yra mokykla, ką ji turi duoti ir ko žmogui, tiesą sakant, gyvenime reikia?
Jau šiandien matome, kaip daugelis Vakarų valstybių iš naujo vertina savo mokyklų sistemas. Kol kas vadovaujamasi tik kažkokia neapibrėžta bendra nuojauta, kad XX a. pradžios mokykla kažkodėl sugebėjo teikti aukštesnės kokybės išsilavinimą.
Tačiau ši diskusija negalės apsiriboti liberalių švietimo teorijų kritika ir mėginimais atgaivinti „klasikinę“ mokyklą. Teks iš naujo peržiūrėti į visuomenės gyvenimą šiek tiek dirbtinai įsibrovusios, bet dabar jau turbūt nebeišvengiamos vidurinės mokyklos santykį su tikrai klasikinėmis formomis – šeima, Bažnyčia, valstybe ir universitetu. Kas, kokia linkme ir kokiu mastu turi ugdyti žmogų jam bręstant?
Tačiau, visų pirma, visuotinio švietimo žlugimas yra iššūkis ir pamoka intelektualams. Mes iš savo auklėtojų paveldėjome įsitikinimą, kad nešame šviesą visuomenei. Šiandien akivaizdžiai ryškėja klausimas – ką mes iš tikrųjų veikiame? Kuriame atomines bombas? Parduodame išminties miltelius „žinių visuomenės“ verslininkams? O gal, neduok Dieve (šis „neduok Dieve“ išsiveržia prisiminus XX a.), ir vėl formuojame politiką? Ar vis dar diskutuojame apie savo vaidmenį įsivaizduodami, kad jis ir toliau yra lemiamas?
Juk iš tikrųjų problema ne ta, kad reikia pripažinti savo ribas ir bejėgystę. Taip, šiandien jau tikrai paaiškėjo, kad ne visus žmones galime apšviesti ir kad mūsų apšvietos pasekmės yra absoliučiai nekontroliuojamos. Bet čia pat yra ir kita perspektyva: jei ne visus žmones galime apšviesti, ar tai nereiškia, kad kažko nesuprantame apie pasaulį? Ar visai pagrįstas skirstymas į šviesuolius ir tamsuolius nepalieka kažkokio visai kito neatsakyto klausimo?
Bijau, kad tikroji pamoka yra tokia gili, kad galime tiesiog nepajėgti jos išmokti.
Šiandien intelektualai protu ir per atstumą privalo išmokti to, ko politikus ir darbdavius moko praktinė patirtis. Geriausių „rezultatų“ pasieki tada, kai myli žmones. Myli tokia meile, kuri atitinka tavo vaidmenį (priešingai populiariam įsitikinimui, tėvai dažniausiai myli ir baudžiamą vaiką). Myli, kai pajėgi juos priimti suprasdamas, kad ir jiems gali būti nelengva priimti tave. Žiauru, bet taip jau yra – intelektualas šio to pasiekia tik tada, kai pamilsta kvailumą.
