„Savo tuščiais žodžiais jūs pavogėte mano svajones ir mano vaikystę, nors aš esu viena iš laimingųjų. Žmonės kenčia, miršta, griūna ištisos ekologinės sistemos. Esame masinio išnykimo pradžioje, o viskas, apie ką jūs galite kalbėti, tėra pinigai ir pasakos apie amžiną ekonomikos augimą. Kaip jūs drįstate“, – emocingai kalbėjo G.Thunberg.
Šie žodžiai visame pasaulyje sprogo tarsi bomba. Sprogo ir Lietuvoje. Feisbukas lūžo nuo komentarų. Labiausiai stebino tai, kokia didelė dalis žmonių ėmė neigti tai, kas akivaizdu – klimato kaitą. Jie ragino visus netikėti ne tik geriausiais pasaulio mokslininkais. Jie ragino užsimerkti ir netikėti savo pačių akimis, nematyti didžiulių sausrų, nusekusių upių, nejausti staigių temperatūrų pokyčių, nematyti, kaip žiemą snaiges keičia lietus, o metų laikai susimaišė ir persislinko vienas ant kito.
Kita dalis žmonių sakė, kad apie problemas reikia kalbėti ramiai, o ne taip isteriškai kaip G.Thunberg. Taip, ramiai kalbame jau ilgai, ištisus dešimtmečius, tik ar kas išgirdo? Ar kas pasikeitė? Ledynai toliau tirpsta, jūros lygis kyla, bet kam Lietuvoje rūpi kažkur toli tirpstantys ledynai? Galbūt kiek labiau susirūpiname tada, kai mokslininkai paaiškina, kad pagal blogiausias prognozes, jei nieko nedarysime, užtvindymas gresia Kuršių nerijai, Palangai ir daliai Klaipėdos. Bet tai irgi greitai pamirštame, juk tai galėtų įvykti tik tolimoje ateityje.
Galėtume ir toliau kalbėti ramiai ir toliau žiūrėti, kaip ilgi dešimtmečiai bėga pro šalį. Bėda tik ta, kad nebeturime tam laiko. G.Thunberg kalbėjimas buvo kitoks ir jis suveikė. Būtent jis bene pirmą kartą privertė daugybę žmonių Lietuvoje diskutuoti apie klimato kaitą. Ir tai gerai. Galbūt dalis jų sužinojo kažką naujo, galbūt net ir skeptikai išgirdo naujų minčių.
Feisbuke pasipylė ir kritika, kaltinimai ir patyčios iš G.Thunberg. Tokia reakcija man yra visiškai nesuprantama. Ir ne dėl to, kad ji serga Aspergerio sindromu, o dėl to, kad jos kalboje negirdėjau nė vieno neteisingo žodžio.
G.Thunberg kalbėjo apie politikų veidmainystę, kai šie sako gražius žodžius apie rūpestį planetos ateitimi, nesiimdami jokių realių veiksmų. Ar Lietuvoje yra kitaip?
Užtenka prisiminti vos kelis naujausius pavyzdžius. Nepaisant to, kad valdantieji yra valstiečiai ir žalieji, didelė dalis žaliųjų idėjų nugula į stalčius. Klimato kaita politikams yra sunki tema, nes ją turi lydėti ir kalbos apie naujus mokesčius, baudas, sankcijas, dalies komforto atsisakymą mainais į švaresnę ateities aplinką. Tai visuomet bus nepalanku politikų reitingams ir visuomet veiks mažas pajamas gaunančius rinkėjus.
Automobilių taršos mokestis yra vienas iš svarbiausių klausimų, apie kurį diskutuojama jau daug metų. Nė viena politinė jėga nesugebėjo jo priimti. Naujausias bandymas – Aplinkos ministerija pasiūlė šį mokestį įvesti prieš prezidento rinkimus. Prezidento posto siekęs premjeras Saulius Skvernelis prieš tai stojo piestu.
„Oro taršos mažinimo planas – visiškas oras“, – prieš prezidento rinkimus kritikuodamas Aplinkos ministerijos planus kalbėjo S.Skvernelis.
Nelaimėjęs rinkimų jau pats premjeras S.Skvernelis ir Vyriausybė pasiūlė įvesti automobilių taršos mokestį. Tačiau dabar tam priešinasi į reitingų aukštumas pakilęs prezidentas Gitanas Nausėda. Jis pripažino, kad šis mokestis būtų naudingas ekologiniais ir klimato kaitos mažinimo tikslais, taip pat – kad toks mokestis egzistuoja daugelyje Europos valstybių. Vis dėlto sakė, kad tokį mokestį iš vakarų perkelti į Lietuvą būtų socialiai nejautru ir pavojinga.
„Turbūt didžiausią mokesčių naštą sumokėtų tie žmonės, kurie važiuoja blogiausiais automobiliais, ir ne dėl to, kad yra, atsiprašau, mazochistai, o dėl to, kad neturi pakankamai pajamų“, – sakė G.Nausėda.
Jis pasiūlė apmokestinti prabangius automobilius. Tik kas iš to? Juk tokio mokesčio tikslas neturėtų būti papildomų pinigų į biudžetą surinkimas. Tokio mokesčio tikslas turėtų būti senų ir taršių automobilių iš gatvių pašalinimas.
Yra ir kitų aplinkosauginių mokesčių, kurie kovojant su klimato kaita būtų svarbūs. Pavyzdžiui, prieš prezidento rinkimus specialistų parengtame oro taršos mažinimo plane, kurį premjeras S.Skvernelis vadino oriniu, buvo numatyta apmokestinti ir kietuoju kuru kūrenamas krosnis miestuose ten, kur yra centrinis šildymas, bet gyventojai nesutinka prie jo prisijungti. Taip pat buvo siūloma gyventojams skirti kompensacijas perėjimui prie centrinio šildymo arba šildymo sistemų modernizavimui.
Gyventojai dažnai prieštarauja atliekų deginimui, nors tokios jėgainės turi specialius ir modernius aplinkosauginius filtrus, yra nuolatos kontroliuojamos. O štai žiemą pasivaikščioję tarp individualių namų kvartalų galite prisikvėpuoti sveikatai kenkiančių kietųjų dalelių be jokių filtrų. Premjeras pareiškė, kad tokios idėjos Vyriausybėje net nebus svarstomos. Jos iš karto nugulė į stalčius be didesnių diskusijų.
Klimato kaitos mažinimas Lietuvos politikoje yra sritis, kuri visada gali palaukti geresnių laikų. Ir visada galima iš jos paimti pinigų.
Kai Vyriausybė atsidūrė krizėje dėl mokytojų streikų ir žemų mokytojų atlyginimų, milijonai pedagogų atlyginimų kėlimui buvo paimti būtent iš programos, skirtos kovoti su klimato kaita. Iš klimato kaitos programos paimtais pinigais atlyginimai buvo pakelti ir Valstybės saugumo departamento (VSD), Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), kultūros darbuotojams. Iš viso buvo nurėžta 10 milijonų eurų. Juk gamta tylės, nepasiskųs ir streikų nekels.
Taigi nė viena politinė jėga netrykšta noru dėl klimato paaukoti savo reitingus. O kai kurie Lietuvos politikai ir valstybės tarnautojai feisbuke net ironiškomis ir pašaipiomis replikomis palydėjo G.Thunberg kalbą. Norėčiau jų paklausti šios 16-metės merginos žodžiais: kaip jūs drįstate?
