Lietuvoje susiformavo dvi grupės žmonių: „mes“, esantys laisvėje, ir „jie“, tie atskirtieji. Atrodo, kad juos mes esame linkę paaukoti dėl didesnio gėrio.
Daugelis galvoja, kad visas pasipiktinimas kyla tik dėl laikinų buitinių nepatogumų: pamanyk, lepūnėliams dabar reikės pagyventi vienoje patalpoje su keliais kitais žmonėmis 14 dienų. Bet kalba yra ne apie tas 14 dienų ir ne apie buitinius nepatogumus. Kai kurie iš tų žmonių po 14 dienų gali ir nebeišeiti iš izoliacijos.
Viešbučiuose izoliuotų žmonių sveikatai yra iškilusi reali rizika – jie nebuvo izoliuoti po vieną, kambariuose gyvena po kelis asmenis, vaikšto viešbučių koridoriuose. Tarp jų greičiausiai yra sergančių, bet didžioji dalis yra sveiki, kurie gali užsikrėsti ir susirgti būtent dėl valstybės sprendimų. O juk viešbučiuose gali būti ir rizikos grupėje esančių žmonių.
Ką gali padaryti keli infekuotieji sveikųjų apsuptyje, parodė kruizinio laivo „Diamond Princess“ pavyzdys. Ten uždaryti pamažu užsikrėtė didelė dalis laivo keleivių, dalis jų mirė.
Nesupraskite neteisingai, nesu prieš privalomą izoliaciją ar karantiną. Priešingai – visi iš užsienio grįžę ir kontaktų su sergančiaisiais turėję žmonės privalo būti izoliuojami. Dauguma tam turi tinkamas patalpas – namus, kur žmonės būtų saugūs. Izoliacijai užtikrinti mes turime policiją, ji privalo kontroliuoti šiuos žmones.
Dabar politikai žada drastiškai didinti baudas už karantino nesilaikymą. Kitų šalių patirtys rodo, kad kontrolė įmanoma: netikėti vizitai į karantinuojamų žmonių namus, telefonų sekimas, programėlės. Pavyzdžiui, Lenkijoje pradėjo veikti programėlė, per kurią karantinuoti asmenys sulaukę prašymo turi nedelsiant atsiųsti savo asmenukes policijai. Bet mes to nedarome.
Kontrolė turi būti griežta ir karantino nesilaikantys asmenys galėtų ne tik gauti baudą, bet ir būti izoliuojami priverstinai. Tai būtų jų pačių elgesio pasekmė. Dabar mes pritaikėme kaltumo prezumpciją visiems: ir grįžusioms šeimoms su vaikais, ir studentams, ir agresyviai nusiteikusiems asmenims. Visi vienodai kalti, nes grįžo.
Akivaizdu, kad tokiu sprendimu galime sukurti naujus viruso inkubatorius ir židinius. Bet tam pritaria net kai kurie Seimo nariai. Pavyzdžiui, „valstietė“ Virginija Vingrienė savo feisbuke rašė: „Šitie židiniai bus kontroliuojami.“ Rimtai? O jei kas nors iš tų žmonių, uždarytų viešbučiuose, mirs? Tada irgi viskas bus gerai, nes židiniai kontroliuojami? Juk kalbame apie tokius pačius Lietuvos piliečius. Ar juos jau galima nurašyti ir tegul jie serga ir miršta?
Mums sako, kad dauguma viruso atvejų yra įvežtiniai, todėl mums reikia izoliuoti atvykusius. Bet gal dauguma atvejų įvežtiniai, nes ilgą laiką niekas netestavo niekur nekeliavusių žmonių?
Iš tiesų, jau senokai buvo pripažinta, kad virusas pasiekė stadiją, kai plinta šalies viduje, o galimų užkrato kontaktų atsekti nebeįmanoma. Ne tik pikti emigrantai čia atskrenda ir užkrečia sveikus lietuvius. Dabar išeiti į gatvę gali būti pavojinga ir nė vienas iš mūsų, gyvenančių čia, Lietuvoje, ir niekur nekeliavusių, nežino, ar nėra viruso nešiotojas. Nežino, nes žmonės nėra masiškai testuojami, juk trūksta reagentų. Taigi džinas jau seniai paleistas iš butelio.
Matant šį socialinį eksperimentą su sergančių ir sveikų žmonių suvarymu į krūvą, matant žmonių reakcijas ir komentarus, kai nemaža dalis visuomenės yra pasirengusi paaukoti tuos uždarytuosius dėl savo saugumo, staiga supratau, kad prieš mano akis pildosi visi perskaitytų distopinių romanų siužetai.
Sukūrėme savotiškas lietuviškas „Bado žaidynes“. Šiame Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojos Suzanne Collins romane pasakojama apie visiškos kontrolės valstybę, sudarytą iš dvylikos apygardų. Šalį negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti ir kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti bado žaidynėse, žiauriame realybės šou. Jo dalyviai nugabenami į uždarą areną, kur gauna vienintelę užduotį – nužudyti visus kitus žmones arenoje. Visi šalies gyventojai žudynes stebi per ekranus. Kiekvienais metais tironiška valdžia paaukoja jaunų žmonių gyvybes dėl kitų žmonių, kad šie bijotų ir nesukiltų prieš valdžią.
Panašiai ir mes dabar stebime viešbučiuose uždarytus žmones: kiek iš jų susirgs, kiek numirs, kiek padurs vienas kitą peiliu.
Lietuvos Konstitucija vis dar nėra panaikinta, nėra panaikintos žmogaus teisės ir Lietuva vis dar yra demokratinė valstybė. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sakė, kad reikia pasirinkti, ar aukosime kai kurių žmonių teises, ar rinksimės natūralią atranką.
Mano supratimu, demokratinėje valstybėje politikai privalo surasti tokius sprendimus, kad nė vieno Lietuvos piliečio nepasmerktų myriop. Visiškai nesvarbu, ar tie piliečiai yra iš „mes“ ar iš „jie“ kategorijos.
Būtent galios pojūtis, galimybė spręsti, kas turėtų gyventi, o kas mirti, ir tos galios motyvavimas mažesne blogybe bei teisingų žmonių gelbėjimu mus istorijoje nuvedė prie dalykų, kurių nė vienas pakartoti nenorėtumėm.
Kad ir kaip ten bebūtų, ir tai praeis, karantinas kada nors baigsis. Bet atmintis liks gyva. Klausimas, ar po karantino mes atsibusime vis dar būdami demokratine valstybe ir ar už visa tai, ką padarėme, mums nebus gėda.
